2011 m. pavasarį, arabų sukilimų metais, buvo kitaip, kai sirai bandė perimti dalį revoliucinės magijos, kuri nušlavė Tuniso ir Egipto prezidentus ir kėlė grėsmę Libijos ir Jemeno stipruoliams veteranams.
Iki 2011 m. Hafezo al-Assado sukurtas režimas, kuris po jo mirties 2000 m. perėjo jo sūnui Basharui, jau buvo korumpuotas ir dekadentiškas.
Tačiau Hafezo sukurtoje sistemoje vis dar buvo daug brutalios ir negailestingos jėgos, kuri, jo manymu, buvo būtina Sirijai kontroliuoti. Assadas vyresnysis užgrobė valdžią šalyje, kuri buvo linkusi į perversmus, ir perdavė ją savo sūnui ir įpėdiniui be didesnių iššūkių.
2011 m. B. al-Assadas grįžo prie savo tėvo vadovėlio. Dabar sunku įsivaizduoti, bet tada jis turėjo daugiau legitimumo tarp dalies Sirijos gyventojų nei senieji diktatoriai, kuriuos nušlavė minios, skandavusios tų metų šūkį „Žmonės nori, kad režimas žlugtų“.
B. al-Asadas aktyviai rėmė palestiniečius ir „Hezbollah“ per jos sėkmingą kovą su Izraeliu 2006 m. Libano kare. Jis buvo jaunesnis už buvusius ir netrukus tapsiančius buvusiais arabų šalių lyderius.
Nuo pat tėvo mirties jis žadėjo reformas. Kai kurie sirai 2011 m. vis dar norėjo juo tikėti, tikėdamiesi, kad demonstracijos bus postūmis, kurio reikėjo jo žadėtiems pokyčiams, kol jis įsakė savo vyrams šaudyti į taikius demonstrantus gatvėse.
Kartą vienas britų ambasadorius Sirijoje pasakė BBC tarptautiniam redaktoriui Jeremy Bowenui, kad norint suprasti B. al-Assado režimą, reikia žiūrėti mafijos filmus, pavyzdžiui, „Krikštatėvį“. Paklusnūs galėjo būti apdovanoti.
Kiekvienas, kuris pasipriešindavo šeimos galvai ar jo artimiausiems leitenantams, būdavo pašalinamas. Sirijos atveju tai galėjo reikšti šermenis, sušaudymą arba įkalinimą neribotam laikui kokioje nors požeminėje kameroje.
Dabar matome juos, išsekusius ir išblyškusius, mirksinčius šviesoje, nufilmuotus sukilėlių kovotojų, kurie tūkstančius jų išlaisvino iš ilgus metus už grotų, mobiliaisiais telefonais.
Režimo silpnumą, iki tokio lygio, kad jis žlugo kaip permirkęs popierinis maišelis, maskavo bauginantis ir represinis gulagas, kurį jis vis dar išlaikė. Tarptautinis konsensusas buvo toks, kad B. al-Assadas buvo silpnas, priklausomas nuo Rusijos ir Irano, vadovavo šaliai, kurią suskaldė, kad išsaugotų savo šeimos valdžią, tačiau vis dar pakankamai stiprus, kad būtų laikomas Artimųjų Rytų gyvenimo faktu, kuris netgi gali būti naudingas.
Paskutinėmis dienomis prieš sukilėliams prasiveržiant iš Idlibo buvo plačiai pranešama, kad JAV, Izraelis ir Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) bando atskirti B. al-Assado Siriją nuo Irano. Izraelis rengė vis stipresnius oro smūgius prieš taikinius Sirijoje, kurie, jo teigimu, buvo tiekimo grandinės, kuria Iranas tiekė ginklus „Hezbollah“ Libane, dalis.
Izraelio puolimas Libane sudavė rimtų smūgių „Hezbollah“, tačiau buvo siekiama sustabdyti grupuotės atsinaujinimą. Tuo pat metu JAE ir JAV bandė rasti paskatų jam nutraukti sąjungą su Teheranu, sušvelninti sankcijas ir leisti B. al-Assadui tęsti tarptautinę reabilitaciją.
Tiek Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, tiek JAV prezidentas Joe Bidenas prisiėmė nuopelnus dėl B. al-Assado režimo žlugimo. Kažkiek tiesos tame yra. Žala, kurią Izraelis padarė „Hezbollah“ ir Iranui, naudodamas JAV ginklus ir nuolatinę paramą ir J. Bideno ginklų tiekimas Ukrainai padarė neįmanomą, netgi nepageidautiną, kad artimiausi B. al-Assado sąjungininkai jį išgelbėtų.
Tačiau tai, kad jie iki pat jo žlugimo laikė B. al-Assadą savo strategijos sulaikyti Iraną ir jam pakenkti dalimi, aiškiai rodo, kad jie nė akimirkos nemanė, jog jam liko kelios dienos iki vidurnakčio skrydžio į Rusiją. Jie prisidėjo prie jo žlugimo, tačiau labiau atsitiktinai nei planuotai.
Režimo žlugimas galėjo nutraukti Irano tiekimo grandinę, jei naujieji Sirijos valdovai nuspręs, kad jų sandoriai su kitais yra naudingesni nei Irano aljansas. Visos pusės intensyviai mąsto ir dar kartą svarsto, kas bus toliau, ir dar per anksti daryti galutines išvadas.
Sirai, jų kaimynai ir visas pasaulis dabar susiduria su dar vienu geopolitiniu žemės drebėjimu, didžiausiu iš visos serijos, kuri įvyko po „Hamas“ išpuolių prieš Izraelį praėjusių metų spalį. Gali būti, kad jis nebus paskutinis.
Iranas mato, kaip galutinai žlunga pagrindinės tinklo, kurį jis vadino pasipriešinimo ašimi, dalys. Svarbiausi jos komponentai buvo transformuoti; „Hezbollah“ smarkiai nukentėjo, o B. al-Assado režimo nebeliko. Irano valdovai gali norėti tęsti užuominas apie derybas dėl susitarimo su Donaldu Trumpu, kai jis pradės eiti pareigas. Arba naujas strateginis nuogumas gali pastūmėti Iraną priimti lemtingą sprendimą paversti labai prisodrintą uraną branduoliniu ginklu.
Sirijos gyventojai turi pagrindo džiaugtis. Po 2011 m., nepaisant visų režimo represijų ir žiaurumo, B. al-Assadas ir jo akolitai vis dar rasdavo vyrų, kurie norėdavo kovoti. Daugelis karių fronto linijose sakė J. Bowenui, kad B. al-Assadas buvo geresnė išeitis nei „Islamo valstybės“ (IV) grupuotės džihadistų ekstremistai. 2024 m. susidūrę su gerai organizuotomis sukilėlių pajėgomis, kurios tvirtino esančios nacionalistinės, islamistinės, bet nebe džihadistinės, nenorintys kariuomenės šauktiniai atsisakė kovoti, nusivilko uniformas ir grįžo namo.
Geriausias scenarijus – kad sirai, padedami didžiųjų regiono veikėjų, ras būdą, kaip sukurti pokarinę nacionalinio susitaikymo nuotaiką, o ne plėšikavimo ir keršto bangą, kuri įtrauks šalį į naują karą. Abu Mohammadas al Joulani, pergalę pasiekusio HTS lyderis, paragino savo vyrus ir visas Sirijos sektas gerbti vieni kitus. Jo vyrai pašalino režimą, ir jis yra artimiausias Sirijos faktinis lyderis.
Tačiau Sirijoje yra dešimtys ginkluotų grupuočių, kurios nebūtinai su juo sutinka ir norės užgrobti valdžią savo teritorijose.
Pietų Sirijoje genčių sukarintos grupuotės nepripažino Assadų valdžios. Jie nevykdys ir jiems nepatinkančių naujosios Damasko valdžios įsakymų.
Rytinėje dykumoje JAV įžvelgė pakankamai didelę IV grupuotės likučių keliamą grėsmę, kad pradėtų oro antskrydžių bangas. Izraeliečiai, sunerimę dėl islamistų valstybės perspektyvos prie savo sienos, daužo Sirijos ginkluotųjų pajėgų karinę infrastruktūrą.
Galbūt būtų geriau rasti būdą, kaip reformuotą Sirijos arabų armiją paversti sprendimo dalimi šalyje, kurioje nėra daug įstatymų ir tvarkos. Neapgalvotas JAV sprendimas 2003 m. išformuoti Irako ginkluotąsias pajėgas turėjo katastrofiškų pasekmių.
Tuo tarpu Turkijos prezidentas Recepas Tayypas Erdoganas turi būti patenkintas tuo, ką mato. R. T. Erdogano Turkija padarė daugiau nei bet kuri kita galybė, kad išsaugotų Idlibo provincijos, kurioje HTS virto kovine jėga, autonomiją, kai atrodė, kad Sirija yra giliai įšalusi.
R. T. Erdoganas gali matyti, kad jo įtaka aplenkia Izraelio sienas tuo metu, kai Izraelio ir Turkijos santykius apnuodijo karas Gazoje.
Blogiausias scenarijus sirams – kad jų šalis paseks dviejų arabų diktatūrų pavyzdžiu, kurios po savo režimų žlugimo virto smurtiniu chaosu. Libijos pulkininkas Muammaras Gaddafis ir Irako pulkininkas Saddamas Husseinas buvo nušalinti, nesulaukę paruošto pakaitalo.
Neapgalvota užsienio intervencija daug prisidėjo prie šių dviejų katastrofų. Diktatorių paliktą vakuumą užpildė plėšikavimų, keršto, valdžios užgrobimo ir pilietinio karo bangos.
Sirijos gyventojai jau ištisas kartas nevaldo savo likimo. Iš atskirų žmonių jį atėmė du Assadų prezidentai ir jų pasekėjai. Šalis jo neteko po to, kai karas ją taip susilpnino, kad didesnės užsienio jėgos juo pasinaudojo, kad padidintų ir išsaugotų savo galią. Sirijos gyventojai vis dar negali valdyti savo gyvenimo. Jei galėtų, galbūt turėtų galimybę sukurti naują ir geresnę šalį.
Parengta pagal BBC inf.
