Per pastaruosius 20 metų Sirija sugėrė tiek daug diplomatinio deguonies, kad ši savaitė, per kurią įvyko esminiai pokyčiai, atsirado tarsi iš vakuumo. Nuo pat invazijos į Iraką JAV sunkiai sekėsi vykdyti jos politiką Sirijos atžvilgiu, kuri atitiktų labai skirtingus sąjungininkų Izraelio, Jordanijos, Turkijos ir kitų jų partnerių Irako bei Libano poreikius.
Sirija visada buvo regiono sparnas, jungiantis Irako naftą su Viduržemio jūra, Irako ir Irano šiitus su Libanu, o NATO pietinį pakraštį Turkiją su Jordanijos dykumomis. George'as W. Bushas įtraukė ją į savo „blogio ašį“, B. Obama nenorėjo jos daug liesti, kad dar labiau nesuskaldytų, o Donaldas Trumpas ją vieną kartą labai greitai subombardavo.
Jau kelis dešimtmečius ji yra siaubingai žiaurios diktatūros gniaužtuose. Hama, Homsas, Damaskas – visi šie miestai per naktį vėl atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose dėl greito režimo žlugimo, tačiau juose taip pat buvo užfiksuotos baisiausios šalies istorijos dalys.
Atitinkamai 1982 m. įvykdytos 20 000 žmonių žudynės Hamoje, 2012 m. Homso apgultis ir vėliau badas arba 2013 m. vaikų apnuodijimas zarinu Gutoje, netoli Damasko, rūsiuose. 2014–2017 m. buvo ISIS. Atrodė, kad Sirija jau mažai ką gali patirti, kol šią savaitę prasidėjo šalies sukilėlių išlaisvinimo judėjimas, kol kas už nežinomą kainą ir su didelėmis išlygomis.
Sparčiai besikeičiantis Basharo al Assado likimas iš tiesų buvo kuriamas ne Sirijoje, o pietų Beirute ir Donecke. Neturėdamas fizinių Rusijos karinių oro pajėgų ir Irano įgaliotosios grupuotės „Hezbollah“ raumenų, jis nuvirto, kai galiausiai buvo pastūmėtas.
Izraelis per du mėnesius trukusį žiaurų, bet veiksmingą karą su „Hezbollah“ tikriausiai nekreipė dėmesio į B. al Assado likimą. Tačiau jis galėjo jį nulemti.
Panašiai ir 2022 m. vasario 24 d. pradėjusi invaziją į Ukraina pati Rusija tikriausiai mažai svarstė, kiek mažai lėktuvų ar karių gali likti Maskvai, kad ji galėtų palaikyti savo Artimųjų Rytų sąjungininkus. Tačiau dėl alinančio karo Rusija „nepajėgia“ padėti B. al Assadui, šeštadienį pažymėjo išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Ir iš tiesų Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šį savaitgalį prabilo ne itin optimistinėmis nuotaikomis.
„Kokia prognozė? Negaliu spėlioti. Mes ne spėliojimu užsiimame“, – kalbėjo jis. Tai ne tvirto ir pajėgaus garanto žodžiai, o veikiau regioninės galybės, užsiėmusios savo reikalais, žodžiai.
Pastarąjį pusmetį Iranas buvo beprotiškai suvaržytas, nes jo karas su Izraeliu, paprastai vykęs šešėlyje, peraugo į didelio masto ir iš esmės neveiksmingas tolimojo nuotolio raketų atakas. Pagrindinį Irano tarpininką „Hezbollah“ paralyžiavo tikslinė ataka per jų komunikacijos prietaisus, o po to kelias savaites trukę žiaurūs oro smūgiai.
Teherano pažadai suteikti paramą kol kas davė nedaug naudos, išskyrus bendrą pareiškimą su Sirija ir Iraku dėl „būtinybės imtis bendrų veiksmų siekiant pasipriešinti“ sukilėliams.
Artimieji Rytai sukruto, nes idėjos, kurios buvo laikomos savaime suprantamais dalykais, pavyzdžiui, Irano stiprybė ir Rusijos kaip sąjungininkės tvirtumas, žlunga susidūrus su nauja realybe. B. al Assadas, kaip krauju aplaistytos mažumos lyderis, nugalėjo ne dėl gudrumo ar drąsos, o dėl to, kad Iranas už jį žudė, o Maskva už jį bombardavo.
Dabar šie du sąjungininkai yra beprotiškai persitempę kitur, disbalansas, dėl kurio B. al Assadas ir jo valdančioji alavitų mažuma liko prie valdžios vairo, taip pat išnyko.
Kai įsitvirtinusios regioninės galios staiga atrodo nepajėgios veikti, dažnai kyla didelė rizika. Tačiau šiuo momentu pasinaudojo Turkija, NATO narė, kuri patyrė daugiausiai Sirijos neramumų padarinių.
Ankarai dėl Sirijos teko ilgai kentėti, o nuo 2012 m. ji apgyvendino daugiau kaip tris milijonus pabėgėlių. Jai teko stebėti, kaip kurdų kovotojai – Sirijos demokratinės pajėgos (SDF), kurias JAV apmokė, aprūpino įranga ir padėjo kovoti su ISIS, – įsitvirtina prie jos sienos. Ankaros požiūriu, Sirijos problema niekada neišnyko, nors dėmesys jai ir išblėso. Akivaizdu, jog vieną dieną jai reikės pakeisti įsisenėjusią netvarką savo naudai.
Platus sukilėlių „Hayat Tahrir al-Shams“ (HTS) puolimas, pasižymi veržlumu, gera įranga ir visa apimančia komunikacijos strategija. Skirtingoms ir panikos apimtoms Sirijos etninėms grupėms jie pasakoja, kad naujoji visuomenė į jas visas žiūrės kaip į vieną.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį pareiškė, kad bandė derėtis su B. al Assadu dėl Sirijos ateities, tačiau jam nepavyko, ir palinkėjo sukilėlių puolimui nueiti iki pat Sirijos sostinės. Tai nebuvo subtili žinutė. Tačiau ji tokia ir neturi būti, kadangi R. T. Erdoganas tikriausiai jau seniai laukė tokių seisminių pokyčių šalyje.
Tiksliai neaišku, kam Turkija suteikė įgaliojimus. Trumpai tariant, HTS aukštesnieji sluoksniai pradėjo nuo Al-Qaedos, ISIS jiems pasirodė per daug ekstremali, o dabar bando įrodyti, kad užaugo. Tokio pobūdžio evoliucijos istorija – nuo Airijos iki Afganistano – yra paini. Ekstremistams ne visada paprasta reformuotis, tačiau taip pat įmanoma, kad kartais jie gali pasikeisti tiesiog pakankamai. Be to, nors Turkija galėjo įkvėpti HTS puolimą, B. al Assado režimo žlugimo greičio galėjo ir nenumatyti.
Dėl nežinomų didžiulių ir greitų pokyčių poveikio Sirija anksčiau buvo paskendusi pseudo politikoje ir JAV neveiklume. Dar 2013 m. tuometinis JAV prezidentas Barackas Obama sakė, kad imsis karinių atsakomųjų veiksmų, jei B. al Assadas panaudos cheminius ginklus, tačiau šios „raudonos linijos“ neužtikrino, kai 2013 m. B. al Assadas panaudojo zariną Gutoje.
Jo pareigūnai iš dalies pateisino savo atsitraukimą, teigdami, kad pernelyg didelė žala jau ir taip silpnam B. al Assado režimui gali leisti džihadistų sukilėliams taip sparčiai žengti į priekį, kad po kelių mėnesių jie galėtų kontroliuoti Damaską. Gali būti, kad tada jie buvo teisūs, o dar labiau tikėtina, kad B. Obamos nesugebėjimas imtis veiksmų ilgiems metams padrąsino Rusiją ir Iraną.
Apie tai, kas dabar vyksta Sirijoje ir ką tai reiškia, žinoma nedaug. Gali būti, kad HTS pasirodys esąs geresnis Sirijos etninės įvairovės valdytojas nei B. al Assadas, o tai nebus sunku. B. al Assadas galės pasislėpti tremtyje prabangiuose Maskvos vasarnamiuose, o jo tuščiavidurė autokratija greitai žlugs. Tiesa, nežinia ar jam pabėgti pavyks. Žiniasklaidoje sklando pranešimai apie numuštą lėktuvą, skraidinusį B. al Assadą iš Sirijos į neaiškią valstybę, tačiau šiuo metu jie vis dar nėra patvirtinti.
Rusija gali išsilaižyti geopolitines žaizdas ir sutelkti dėmesį į katastrofišką kraujavimą – invaziją į Ukrainą. Iranas gali susimąstyti ir pasiruošti galimam agresijos cunamiui, kurį gali sukelti D. Trumpo Baltųjų rūmų valdžia.
B. Obamos argumentai buvo skirti Vakarų auditorijai, išvargintai Irako ir Afganistano bei susirūpinusiai terorizmu. Tai reiškė nuo karo pavargusio izoliacionizmo formą, kai persitempusi JAV nenorėjo inicijuoti daugiau pokyčių, kurių negalėjo kontroliuoti.
B. Obama galiausiai finansavo ir apginklavo Sirijos opoziciją taip menkai, kad ji buvo išžudyta, o kai jos ekstremistai susijungė su radikalais iš Irake ilgai trukusio sukilimo prieš JAV okupaciją, virto ISIS. Tai buvo pats blogiausias įmanomas rezultatas. Vakarai taip silpnai sužaidė viename žemo lygio konflikte, kad laimėjo ketverius metus trukusį pramoninės jėgos siaubą – karą su ISIS kalifatu.
Visa tai gali pasirodyti kaip greitas ir rimtas pokytis, kurio reikėjo Sirijai stabilizuoti. Pastarieji 13 metų Sirijoje buvo tokie žiaurūs, kad ji nusipelnė būtent to. Tačiau jie taip pat įrodė, kokia nepasiekiama gali būti taika ir kokios gilios gali būti jos kančios.
Parengta pagal CNN inf.
