Praėjus dvidešimčiai metų po susitarimo pasirašymo, Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, okupavo Krymą ir dalį Rytų Ukrainos. Po trisdešimties metų Rusija aktyviai vykdo plataus masto puolimą prieš Ukrainą, degina miestus ir žudo žmones, kuriuos kadaise žadėjo ginti.
1994 m. įvykių šešėlis persekioja Ukrainą ir šiandien.
Nepaisant susitarimų, Ukraina negavo pagrindinės naudos atsisakydama trečio pagal dydį pasaulyje branduolinio potencialo – saugumo. Daugelis Kyjive mano, kad šalis buvo spaudžiama sudaryti nelygiavertį susitarimą šalių, kurios neketino laikytis to, ką pasirašė.
„Šiandien Budapešto memorandumas yra paminklas trumparegiškumui priimant strateginius saugumo sprendimus, – sakoma Ukrainos užsienio reikalų ministerijos pareiškime prieš 30-ąsias susitarimo metines. – Jis turėtų būti priminimas dabartiniams euroatlantinės bendruomenės lyderiams, kad Europos saugumo architektūros kūrimas Ukrainos interesų sąskaita, užuot į juos atsižvelgus, yra pasmerktas žlugti.“
Kaip Ukraina prarado viską
Žlugus Sovietų Sąjungai, Ukrainai liko 176 tarpžemyninės balistinės raketos, įskaitant 130 skystojo kuro SS-19 „Stiletto“ ir 46 kietojo kuro SS-24 „Scalpel“, skelbia organizacija „Nuclear Threat Initiative“ (NTI). Ukraina taip pat turėjo nuo 1 514 iki 2 156 strateginių branduolinių kovinių galvučių ir nuo 2 800 iki 4 200 taktinių branduolinių kovinių galvučių.
Tačiau Ukrainai nebuvo lemta išlaikyti savo branduolinį arsenalą.
Nuostata dėl nebranduolinio statuso buvo įtvirtinta 1990 m. liepos 16 d. Ukrainos parlamento priimtoje Ukrainos valstybinio suvereniteto deklaracijoje. Nuostatos dėl būsimo branduolinio statuso buvo patvirtintos ir 1991 m. Ukrainai atgavus nepriklausomybę.
Nepraėjus nė metams, pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas patvirtino Lisabonos protokolą. Protokolas papildė 1984 m. Sovietų Sąjungos ir JAV pasirašytą Strateginės ginkluotės mažinimo sutartį (START I). Protokolą taip pat pasirašė JAV, Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas.
Pagal Lisabonos protokolą Ukraina, Baltarusija ir Kazachstanas įsipareigojo prisijungti prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir taip atsisakyti savo branduolinio statuso.
1994 m. gruodžio 5 d. Ukraina pasirašė Budapešto memorandumą. Pagal šį dokumentą jį pasirašiusios šalys – Jungtinė Karalystė, Rusija ir JAV – įsipareigojo garantuoti Ukrainos nepriklausomybę ir suverenitetą bei susilaikyti nuo ginklų ar ekonominio spaudimo prieš Ukrainą. Mainais už tai Ukraina atsisakė savo branduolinio statuso.
Kyjivo ekonomikos mokyklos Atminties studijų ir viešosios istorijos magistrantūros programos akademinis direktorius Antonas Liaguša sako, kad Ukraina sutiko su nebranduoliniu statusu dėl didžiulio spaudimo.
„Rusija labai gudriai pasinaudojo Budapešto memorandumu. Tiksliau tariant, ji skatino ir privertė Vakarus spausti Ukrainą pasirašyti memorandumą. Tuo pat metu Rusija jį pozicionavo kaip „kilnų pasaulinės geopolitikos aktą“, – „Kyiv Independent“ sakė A. Liaguša.
„Rusija skatino naratyvą, kad Ukraina yra žlugusi valstybė, neegzistuojanti valstybė, o neegzistuojanti reiškia nekontroliuojama. O neegzistuojančioje nekontroliuojamoje valstybėje branduoliniai ginklai yra blogiausias įmanomas variantas. Deja, ši gudri ir klastinga diplomatija ir propaganda pasiekė savo tikslus“, – pridūrė ekspertas.
Ukraina visiškai įvykdė 1996 m. susitarimus: visos branduolinės galvutės buvo perduotos sunaikinti Rusijai, o įslaptintos strateginės bazės pertvarkytos į nekarinio naudojimo. Kita vertus, garantai savo įsipareigojimų neįvykdė. Šį žingsnį istorikas pavadino klaida, nes yra tvirtai įsitikinęs, kad ir šiandien branduolinis ginklas yra nepuolimo garantas ir tam tikra suvereniteto apsaugos garantija.
„Tuo metu, kai buvo pasirašytas Budapešto memorandumas, Ukraina negalėjo užtikrinti savo suvereniteto tiesioginės Rusijos ar kai kurių kitų valstybių karinės agresijos atveju“, – sakė A. Liaguša.
„Tai reiškia, kad branduolinių ginklų atsisakymas yra juokinga istorija. Ir esu tikras, kad šį memorandumą pasirašę politikai tai suprato“, – tęsė jis.
Kiti ekspertai pažymėjo, kad nusiginklavimas turi ir teigiamų aspektų.
Ukraina neturėjo prieigos prie paleidimo kodų, o Rusija turėjo. Todėl Ukraina galėjo ginklus tik saugoti, o ne naudoti, tačiau saugojimui taip pat reikėjo daug išteklių.
„Reikia nuolat laikyti apsaugos darbuotojus vietose, užtikrinti, kad kovinės galvutės ir raketos išliktų stabilios ir kad su jomis nekiltų jokių problemų“, – „Kyiv Independent“ sakė gynybos ekspertas, Oslo universiteto doktorantas Fabianas Hoffmannas.
„Ukraina būtų sumokėjusi dideles sumas už tai, kuo ji negali naudotis. Taigi, nebūtų buvę labai protinga (pasilikti ginklus)“, – aiškino ekspertas.
Pasak F. Hoffmano, Ukraina taip pat rizikavo tapti tarptautiniu paribiu, kaip Iranas ar Šiaurės Korėja, jei būtų pasilikusi savo branduolines galvutes. Panašios nuomonės laikėsi ir Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto branduolinio atgrasymo specialistas Liviu Horovitzas.
„Visi norėjo, kad Ukraina atsisakytų šių branduolinių ginklų, įskaitant JAV ir visas Vakarų Europos valstybes. Taigi Ukraina iš esmės būtų turėjusi priimti šį sprendimą prieš visų valią“, – sakė L. Horovitzas laikraščiui „Kyiv Independent“.
Mainais už branduolinių ginklų atsisakymą Ukraina taip pat gavo ekonominės naudos – kuro atominėms elektrinėms. Devintojo dešimtmečio pradžioje Ukraina išgyveno finansų krizę, o visoje šalyje buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas. Taigi, atsisakydama strateginių bombonešių, Ukraina iš dalies padengė savo skolas už dujas.
Tačiau L. Horovitzas pritarė A. Liagušai, sakydamas, kad plataus masto invazijos atveju branduoliniai ginklai galėtų padėti Ukrainai apsiginti nuo Rusijos.
„Nėra taip, kad įsigyjate vieną vienišą branduolinį ginklą, ir staiga visos užsienio grėsmės išnyksta. Tačiau istoriškai branduolinės valstybės geriau atgrasė savo priešininkus. Atsižvelgiant į Ukrainos konfliktą su Rusijos Federacija, tikriausiai, žvelgiant iš Ukrainos perspektyvos, turėti branduolinį arsenalą nebūtų buvusi bloga idėja“, – sakė L. Horovitzas.
Tačiau tiek L. Horovitzas, tiek F. Hoffmanas sakė, kad nemato jokių trumpalaikių sprendimų Ukrainai, ir pridūrė, kad Ukrainos branduolinis arsenalas yra praeities istorija, neturinti perspektyvų ateityje.
Budapešto memorandumo vaiduoklis
Šį rudenį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sukėlė naują diskusijų bangą dėl memorandumo ir jo sąlygų vykdymo.
„Arba Ukraina turės branduolinį ginklą, kuris pasitarnaus kaip apsauga, arba ji turi būti kokio nors aljanso dalimi. Be NATO, mes nežinome tokio veiksmingo aljanso“, – sakė jis spalį.
Po šio pareiškimo V. Zelenskis turėjo teisintis didėjant partnerių susirūpinimui ir užtikrinti, kad Kyjivas neplanuoja kurti naujų branduolinių ginklų, bet tikisi ateityje prisijungti prie aljanso. Vis dėlto jis dar kartą pabrėžė daugybę Budapešto memorandumo pažeidimų.
„Tai reiškia, kad tai nėra geras „skėtis“ mūsų saugumui. Todėl ir pasakiau, kad neturiu kitos alternatyvos, tik NATO. Tai buvo mano signalas“, – sakė V. Zelenskis.
A. Liaguša antrino V. Zelenskio pozicijai, sakydamas, kad Budapešto memorandumas pasirodė esąs visiškai „tuščias“, nes jame nėra jokio realaus Ukrainos apsaugos mechanizmo.
Ukrainos istorikas teigė, kad dabar Ukraina turėtų investuoti į branduolinių ginklų kūrimą, o F. Hoffmanas ir L. Horovitzas šią idėją vertino skeptiškiau.
Ukraina neturi brangiai kainuojančios energetikos infrastruktūros, kuri galėtų atlikti plutonio atskyrimo ar urano sodrinimo – procesus, naudojamus branduoliniams ginklams gaminti, sakė F. Hoffmanas. Eksperto teigimu, reikiamų įrenginių statyba gali užtrukti „mėnesius, jei ne metus“.
Ukraina taip pat negalės to padaryti tyliai, nes Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) vykdo vadinamąją branduolinę apskaitą, stebėdama visas branduolines medžiagas, esančias bet kurioje branduolinės energijos programą vykdančioje šalyje.
„Kadangi to nebūtų galima laikyti paslaptyje, turėtumėte visus tuos politinius trūkumus. Užsienyje tai nebūtų labai laukiama“, – sakė F. Hoffmanas.
„Rusija turėtų visas paskatas užkirsti kelią Ukrainos branduoliniam ginklui... Jei Ukraina žengs toliau, gali būti, kad bus užkirstas kelias branduoliniam ginklui. Tačiau tai būtų pavojinga ir kariniu požiūriu“, – pridūrė jis.
Kita vertus, A. Liaguša nematė priežasčių atsargiai vertinti galimą Ukrainos naujų branduolinių ginklų kūrimą. Istoriko nuomone, šiame etape nėra prasmės baimintis karo eskalavimo.
„Esame karo ir socialinės katastrofos situacijoje, kai turime nedaug ką prarasti, tik savo gyvybes“, – sakė A. Liaguša.
„O Europa yra tokia silpna, kokia dar niekada nebuvo“, – perspėjo jis.
Parengta pagal „Kyiv Independent“ inf.
