Karinio biuro Alepe sienas puošė Kremliaus nuotraukos, greta kabėjo Rusijos ir Sirijos vėliavos. Ant stalų gulėjo pamiršti dokumentai, kuriuose išsamiai aprašytas abiejų šalių bendradarbiavimas – tai liudija apie skubotą Sirijos prezidento Basharo al-Assado pajėgų atsitraukimą, kai sukilėliai savaitgalį priartėjo prie antrojo pagal dydį Sirijos miesto.
Internete platinamas trumpas įrašas buvo įrašytas Rusijos patarėjų biure Alepo karo akademijoje po to, kai per netikėtą puolimą ją užėmė sukilėliai. Jame pabrėžiama didėjanti grėsmė B. al-Assado režimui, o kartu ir Maskvos strateginei pozicijai Sirijoje ir platesniame regione, rašo britų dienraštis „The Guardian“.
2012–2016 m., kai Sirijos pilietinis karas buvo pačiame įkarštyje, Alepe vyko įnirtingos ir destruktyvios kovos. 2016 m., praėjus metams po to, kai Rusijos pajėgos prisijungė prie B. al-Assado pusės, Sirijos lyderiui pavyko atkovoti miestą ir priversti sukilėlius bėgti.
Tuo metu Maskvoje buvo plačiai švenčiama, kad B. al-Assadas užėmė Alepą po kelis mėnesius trukusio nesiliaujančio bombardavimo iš oro, o šalies elitas noriai prisiėmė nuopelnus už karinę sėkmę.
„Nėra jokių abejonių, kad Alepo išlaisvinimas iš radikalių grupuočių <...> įvyko tiesiogiai dalyvaujant ir net darant lemiamą įtaką mūsų tarnybų personalui“, – sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo gynybos ministrui praėjus kelioms dienoms po Alepo žlugimo. Tačiau B. al-Assado pozicijai tampant vis labiau pažeidžiamai, kyla pavojus, kad pradinė Maskvos sėkmė jį palaikant, pelniusi jai patikimos sąjungininkės prestižą, dabar gali būti sumenkinta.
„Spartus Alepo žlugimas ir pats puolimo mastas, kurį matėme, neabejotinai yra smūgis Rusijos reputacijai“, – „The Guardian“ sakė Berlyne dirbanti Rusijos užsienio politikos ekspertė iš Jameso Martino neplatinimo studijų centro Hanna Notte.
2015 m. Rusijos karinė intervencija Sirijoje žymėjo ryžtingesnės užsienio politikos pradžią, o V. Putinas davė ženklą Vakarams, kad Rusija susigrąžina savo, kaip dominuojančios veikėjos, vietą pasaulinėje arenoje. Tai buvo pirmoji ilgalaikė Rusijos karinė kampanija užsienyje po nesėkmės Afganistane prieš 35 metus, o jos dalyvavimas Sirijoje pakeitė ilgus metus įstrigusį konfliktą.
Didele Sirijos civilių gyventojų aukų kaina Rusijos oro pajėgos suteikė postūmį B. al-Assadui ir jo sąjungininkams, priversdamos JAV remiamus sukilėlius atsitraukti. Tai pakeitė ilgamečio Rusijos globėjo B. al-Assado padėtį ir paspartino jo pastangas susigrąžinti visos Sirijos teritorijos kontrolę.
Intervencija leido V. Putinui įgyti didžiosios galios statusą, kurio jis siekė nuo pat atėjimo į valdžią 2000 m., užtikrino Rusijai vietą prie Artimųjų Rytų derybų stalo ir privertė jį trokšti dar daugiau.
„Intervencija į Siriją buvo svarbi Rusijai ir jos vietos pasaulio arenoje suvokimui. Ji vyko po Rusijos, kaip didžiosios galios, sugrįžimo vėliava, kuri buvo nuolat pabrėžiama, – sakė Rusijos užsienio politikos Artimuosiuose Rytuose ekspertas Nikita Smaginas. – Tai pakeitė ne tik dinamiką Artimuosiuose Rytuose, bet ir Rusijos elito suvokimą.“
Sirija tapo poligonu, kuriame V. Putinas išbandė Jevgenijaus Prigožino ir jo sukarintos „Wagner“ grupės, kuri ne tik dalyvavo sausumos operacijose, bet ir užmezgė verslo ryšius su Sirijos elitu, galimybes. Ši strategija leido Maskvai sumažinti savo karinį dalyvavimą ir aukų skaičių konflikte. Tą patį vadovėlį, pagal kurį V. Putinas naudojo įvairias politines, karines ir ekonomines priemones, kad paremtų vietos stipriuosius lyderius, vėliau įgyvendino beveik dešimtyje Afrikos valstybių – nuo Mozambiko iki Libijos.
Kai 2022 m. vasarį Rusija savo karinį dėmesį ir išteklius nukreipė į invaziją į Ukrainą, Kremlius siekė išsaugoti status quo Sirijoje, dėdamas minimalias pastangas ir investicijas, paaiškino H. Notte.
„Rusija manė, kad padėtį galima išlaikyti. Dabar paaiškėjo, kad tai buvo klaidinga,“ – pridūrė ji.
Nors Rusijos karinis buvimas Sirijoje retai viršijo 5 000 karių, nesėkmės Ukrainoje privertė Maskvą perskirstyti dalį Sirijoje dislokuotos technikos, įskaitant naikintuvų Su-25 eskadrilę ir tolimojo nuotolio raketų sistemą S-300. O po J. Prigožino žūties 2023 m. vasarą iš Sirijos taip pat buvo perkelta iki 2 000 mūšiuose užgrūdintų samdinių, kai kurie iš jų prisijungė prie Afrikos legiono – dalinio, glaudžiai susijusio su Rusijos gynybos ministerija.
Tačiau H. Notte teigė, kad didžiausias pokytis Sirijos lyderio likime įvyko po 2023 m. spalio 7 d., kai Izraelis smarkiai suintensyvino atakas prieš B. al-Assado sąjungininkus regione, įskaitant Irano remiamus kovotojus Sirijoje ir Libano grupuotę „Hezbollah“.
Sukilėlių puolimas praėjusios savaitės pabaigoje prasidėjo tuo metu, kai Iraną susilpnino Izraelio oro antskrydžiai, o jo įgaliotosios grupuotės „Hezbollah“ pajėgumas po 13 mėnesių trukusio karo su Izraeliu ir jos lyderio Hassano Nasrallah nužudymo yra labai sumažėjęs.
„Rusija turėjo pajėgų, tinkamų situacijai Sirijoje palaikyti, kai nevyksta daug karštų kovų, tačiau ji neturi pajėgų, reikalingų staigiam, masiniam puolimui, – sakė H. Notte. – Aplinka po spalio 7 d. buvo labai destabilizuojanti ir dabar kelia problemų Maskvai.“
Stebėtojai mano, kad tolesnės Rusijos galimybės yra ribotos.
Kremlius jau suintensyvino mirtinus antskrydžius keliuose miestuose, įskaitant Alepą ir šiaurės vakarų Idlibo miestą, sukilėlių tvirtovę. Dvi didelės Maskvos karinės bazės – Chmeimimo oro bazė ir netoliese esanti Latakijos jūrų bazė prie Viduržemio jūros – išlieka nepavojingos, nors Maskva buvo priversta evakuoti mažesnę Kuveireso oro bazę netoli Alepo.
Nors Rusija tebėra įsipareigojusi išlaikyti B. al-Assadą valdžioje, dėl alinančio karo Ukrainoje mažai tikėtina, kad ji skirs karių ar išteklių jam gelbėti.
„Rusija stengsis apriboti savo paramą dabartiniam kontingentui Sirijoje, nes akivaizdu, kad kitų išteklių liko nedaug“, – sakė N. Smaginas.
Jis pridūrė, kad visi ženklai rodo, jog sukilėlių puolimas nustebino Maskvą. „Matėme, kad pirmosios Rusijos reakcijos buvo kiek atsargesnės, o tai atspindi tam tikrą jos patiriamą sumaištį“, – sakė ekspertas.
Pasak Rusijos karinio tinklaraštininko „Rybaro“, kuris, kaip žinoma, palaiko ryšius su Gynybos ministerija, Rusija, rodydama Maskvos nepasitenkinimą šiais įvykiais, anksčiau šią savaitę atleido generolą Sergejų Kiselį, vadovavusį jos pajėgoms Sirijoje. „Rybaras“, kaip ir kiti su vyriausybe susiję prokariniai kanalai, reiškė pyktį dėl staigaus ir spartaus teritorijų, kurias Rusija padėjo susigrąžinti per daugelį metų, praradimo, o daugelis Maskvoje dėl to kaltę vertė B. al-Assadui.
„Šiuolaikinėje istorijoje tai tikriausiai gėdingiausias etapas vienos šalies istorijoje. Lojalistai Afganistane per Talibano puolimą laikėsi daug ilgiau“, – rašė „Rybaras“, turėdamas omenyje Vakarų remiamos vyriausybės Kabule žlugimą 2021 m., kuris tuo metu Maskvoje buvo sutiktas su džiūgavimu. Jis pridūrė, kad Sirijos vadovybę kamuoja „korupcija ir nepotizmas“.
Buvęs „Wagner“ samdinys, kovojęs Sirijoje, bet vėliau palikęs šią grupuotę Maratas Gabidulinas sakė, kad B. al-Assado kovotojai ilgą laiką buvo priklausomi nuo Rusijos pagalbos.
„B. al-Assado vyrai visada labai prastai kovojo. Tačiau Rusijos parama iš oro gali vėl atkurti padėtį“, – sakė jis.
Tačiau B. al-Assadas atlaikė ankstesnes krizes, o H. Notte ir kiti perspėja, kad dar per anksti vertinti ilgalaikę žalą Maskvos pozicijai.
„Ar tai sukels nuolatinę žalą Rusijos įvaizdžiui, dar anksti spręsti, nes tai priklausys nuo to, kas vyks artimiausiomis dienomis ir savaitėmis, – sakė H. Notte. – Afrikos ar Artimųjų Rytų lyderiai kol kas nedaro jokių tvirtų išvadų. Jie laukia, kaip viskas klostysis, ir tik tada priima kokius nors sprendimus.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
