NATO pasirengimo karui su Rusija vertinime – ir persėjimas dėl Baltijos šalių: kas yra Kremliaus „laukinė korta“

Anksčiau buvo manoma, kad visiško konvencinio sausumos karo Europoje grėsmė liko praeityje, rašo portalas „The Kyiv Independent“.

Nuo to laiko pareigūnai nuolat perspėja apie atsinaujinančią Rusijos grėsmę NATO, sakydami, kad Aljansas turi būti pasirengęs karui po trejų, penkerių ar aštuonerių metų.

„Rusijos Federacija tapo problema pasaulio tvarkai, demokratijai. Iš tikrųjų tai yra Rusijos karas su demokratiniu pasauliu. Tai nėra tik karas su Ukraina“, – šių metų vasarį sakė Rumunijos gynybos vadas Gheorghita Vladas.

Po dešimtmečius trukusių kovų su sukilėliais, o ne kariuomenėmis, nepakankamai finansuojamų Europos pajėgų, „taikos dividendo metų“, prasidėjusių po Šaltojo karo pabaigos, ir Donaldo Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus šešėlio, NATO pasirengimas tokiam susidūrimui kelia abejonių.

„NATO negalėtų nugalėti Rusijos, turėdama dabartinius pajėgumus, nepatirdama didelių nuostolių dėl aukų, žalos ir laikino teritorinio suvereniteto praradimo“, – portalui „The Kyiv Independent“ teigė buvęs NATO generalinio sekretoriaus padėjėjo pavaduotojas Gordonas B. Davisas.

Visos 32 NATO narės gali sutelkti galingas ir modernias kovines pajėgas, tačiau – bent jau kontingentas Europoje – susiduria su šaudmenų trūkumu, susiskaidžiusia gynybos pramone ir nepakankamu oro gynybos padengimu. Be to, kyla vienybės ir Vakarų visuomenių noro aukotis brangiame ir užsitęsusiame kare klausimas.

Nepaisant daugelį metų besitęsiančio nuosmukio, NATO vis dar gali būti pajėgi.

Daugeliu atžvilgių Europos Aljanso dalis gali pranokti Rusijos pajėgas, nes gali pasigirti didesniu aktyviosios tarnybos karių skaičiumi, pažangiais tolimojo nuotolio pajėgumais, tokiais kaip „Taurus“ ar „Storm Shadow“/SCALP raketos, ir didesnėmis, modernesnėmis oro pajėgomis.

Beskaitant JAV, NATO 2024 m. turės maždaug 1,9 mln. aktyviojo personalo, 2 400 kovinės parengties orlaivių ir 6 650 tankų.

Tuo tarpu, Rusija, Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro (CSIS) duomenimis, turės maždaug 1,1 mln. aktyviojo personalo, 1 370 orlaivių ir 2 000 tankų.

NATO taip pat sustiprėjo, nes į ją įstojo dvi naujos narės – Švedija ir Suomija, kurios aljansą papildė dviem gerai parengtomis ir sąveikaujančiomis kariuomenėmis ir daugiau kaip 1 300 km ilgio siena, kurią turi ginti Rusija.

„NATO vis dar turi didžiulę galimybę žudyti ir naikinti, kalbant apie tolimojo nuotolio ugnį, pavyzdžiui, iš F-35 (modernių reaktyvinių naikintuvų – red. past.)“, – „The Kyiv Independent“ sakė Karališkojo Jungtinių tarnybų instituto (RUSI) vyresnysis mokslinis bendradarbis Edas Arnoldas.

„Jei Rusija prieš NATO pajėgas kovotų taip, kaip dabar Ukrainoje, jie būtų gana greitai sunaikinti“, – pridūrė jis, turėdamas omenyje Rusijos taikomą mėsmalės taktiką.

B. Davisas sutinka, kad NATO turėtų pranašumą, tačiau neišvengtų nuostolių.

„Darant prielaidą, kad vyks tik įprasta kova, NATO įveiktų Rusijos oro pajėgas ir jūrų laivyną, nors jos bombonešiams, bepiločiams lėktuvams ir povandeniniams laivams pavyktų smogti NATO teritorijai ir pajėgoms“, – teigė jis.

Ekspertas pridūrė, kad aljansas „nugalėtų Rusijos sausumos pajėgas, bet nebūtinai sutrukdytų joms užimti teritoriją“.

Daugelis NATO planuotojų įvardijo Baltijos šalis kaip labiausiai pažeidžiamas puolimui. Kilus NATO ir Rusijos karui, Rusijos ir Baltarusijos pajėgos, susijungusios per 40 km pločio Suvalkų koridorių, atkirstų vienintelį sausumos kelią į visas tris Baltijos šalis.

NATO gali turėti pranašumą greitame, „šoko ir akibrokšto“ kare, kuriame jų didesnė ugnies galia greitai sunaikintų Rusijos pajėgas. Tiesa, iš to „The Kyiv Independent“ kelia klausimą – ar karas su Rusija būtų būtent toks?

Kremlius neabejotinai žino savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Kaip parodė pirmieji invazijos metai, Rusijos valstybė ir visuomenė buvo pasirengusi absorbuoti pradinius nuostolius ir atsigauti ilgai kovai.

„Didžioji dalis NATO pajėgų kovinės patirties yra sukaupta Afganistane, o tai labai, labai skiriasi nuo to, kas gali nutikti potencialiame NATO ir Rusijos kare“, – „The Kyiv Independent“ aiškino E. Arnoldas.

Per 20 Afganistano karo metų žuvo maždaug 3.6 tūkst. koalicijos karių. Skaičiuojama, kad per dvejus su puse metų Ukrainoje žuvo apie 200 tūkst. Rusijos kariškių.

Vakarų visuomenė greičiausiai daug jautriau reaguos į aukas, o jų gamyklos ir ginklų sandėliai pasirodė esantys nepasirengę net ilgalaikei paramai Ukrainai.

Praėjusį mėnesį informuoti asmenys laikraščiui „The Kyiv Independent“ teigė, kad viena iš lėtai teikiamos JAV pagalbos priežasčių yra tuščios Pentagono lentynos.

Tuo tarpu ES dėl „apgailėtinos gynybos pramonės būklės“ buvo priversta atidėti Ukrainai pažadėtą 1 mln. šovinių.

Užuot žygiavusi į Berlyną ar Paryžių, Rusija galėtų pabandyti užimti ir išlaikyti dalį Baltijos šalių ir atremti bet kokią kontrataką, grasindama masine – net branduoline – eskalacija.

Branduolinis ginklas išlieka „laukine korta“, o Kremlius nevengia grasinti panaudoti savo atominį arsenalą. Neseniai pakeitęs savo doktriną, V. Putinas akivaizdžiai sumažino branduolinio atsako slenkstį, taip akivaizdžiai siekdamas atkreipti dėmesį į Vakarų valstybes.

Laikraščiui „Kyiv Independent“ parašytame komentare B. Davisas pateikė „pirkinių sąrašą“, kuriame išvardijo pagrindines silpnąsias NATO vietas.

„Integruota oro ir priešraketinė gynyba, nuolatinis stebėjimas, ilgo ir trumpo nuotolio smogiamosios sistemos (įskaitant bepiločius orlaivius), sausumos elektroninė kova, antžeminės amunicijos atsargos (pvz., artilerija, minosvaidžiai, prieštankiniai ginklai) ir kovos su povandeniniais laivais pajėgumai.

NATO turi išskirtinių pajėgumų visose šiose srityse, tačiau nepakankamai daug, plataus masto ir gylio atsargų ir gynybos gamybos pajėgumų“, – aiškino jis.

Viena iš pagrindinių šių trūkumų priežasčių buvo taikos dividendai, kuriuos Europa gavo po Šaltojo karo. Tikėdamos, kad visiško konflikto su Maskva šmėkla išnyko, Europos valstybės 1990–2000 m. vidutinį gynybos finansavimą sumažino nuo 2,4 proc. iki 1,6 proc. nuo BVP.

Per maždaug du dešimtmečius po 1990 m. 24 šalys atsisakė šaukimo į kariuomenę. Nors 1990 m. Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės sausumos pajėgos galėjo turėti 550 batalionų kovines pajėgas, iki 2020 m. šis skaičius sumažėjo iki 163 batalionų, teigia Tarptautinis strateginių tyrimų institutas (IISS).

Savo pajėgas taip pat sumažino ir JAV.

Aljansas pradėjo pamažu reaguoti į naujas realijas po to, kai Rusija 2014 m. pradėjo karą Ukrainoje ir okupavo Krymą.

„Gera žinia ta, kad nuo 2014 m., pradedant Velso konferencija ir kiekvienu vėlesniu aukščiausiojo lygio susitikimu, mes tikrai padidinome NATO parengtį“, – interviu laikraščiui „The Kyiv Independent“ atskleidė į pensiją išėjęs JAV generolas Philipas M. Breedlove'as.

Paklaustas, ar NATO yra pasirengusi šiandien susidurti su Rusija, P. Breedlove'as atsakė: „Ne, bet esame daug geriau pasirengę nei 2014 m.“

Velso aukščiausiojo lygio susitikime buvo sudarytas pasirengimo veiksmų planas, kuriuo siekiama sustiprinti kolektyvinę gynybą ir atgrasymą.

Po dvejų metų NATO pradėjo stiprinti priešakines pajėgas, dislokuodama iš pradžių keturis, o vėliau aštuonis sąjungininkų batalionus palei rytinį Aljanso flangą.

Pasirengimas karui įsibėgėjo po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. 2022 m. įvykusiame Madrido aukščiausiojo lygio susitikime sąjungininkės priėmė NATO pajėgų modelį – trijų pakopų gynybos planą, pagal kurį 300 tūkst. karių būtų pasirengę per mėnesį, o pusė milijono – per pusmetį.

Be to, buvo padidinta oro ir jūrų pajėgų parengtis, buvo rengiamos pratybos. Pavyzdžiui, šiemet vykusios pratybos „Steadfast Defender“, kurios su 90 tūkst. karių buvo didžiausios NATO pratybos nuo Šaltojo karo laikų.

Į gynybą pradėjo plaukti naujos lėšos. Jei 2014 m. tik trys sąjungininkės atitiko 2 proc. nuo BVP ribą, tai po dešimtmečio šis skaičius išaugo iki 19, įskaitant naujokę Švediją. Kai kurios narės netgi ragina padidinti šį kriterijų.

Per 10 metų Europos sąjungininkės savo išlaidas gynybai padidino maždaug trečdaliu – iš viso 380 mlrd. dolerių, teigiama CSIS analizėje.

Palyginimui, Rusijos išlaidos gynybai tais pačiais metais sudarė apie 110 mlrd. dolerių, kurių didžioji dalis buvo skirta karui prieš Ukrainą.

Nors popieriuje šie planai yra įspūdingi, daugelį jų įgyvendinant susiduriama su sunkumais. Pastangas mobilizuoti 300 tūkst. karių per vieną mėnesį apsunkina nesutarimai tarp nacionalinių ir NATO valdžios institucijų ir žemas šaukimo lygis šalyse narėse.

IISS analitikai atkreipė dėmesį, kad per pastarąjį dešimtmetį iš tikrųjų padidėjo tik kelios Europos kariuomenės.

Nepaisant naujų investicijų į gynybos gamybą, Švedijos gynybos ministras Palas Jonsonas šių metų pradžioje laikraščiui „The Kyiv Independent“ sakė, kad gali prireikti iki dvejų metų, kol artilerijos sviedinių gamyba pasieks norimą lygį.

Galiausiai šių ambicingų planų įgyvendinimas priklauso nuo atskirų narių vienybės ir politinės valios, o tai gali būti NATO Achilo kulnas.

Galimas kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus didina susirūpinimą Europos sostinėse. Buvęs prezidentas garsiai pareiškė, kad jis skatins Rusiją daryti „ką tik nori“ su tomis narėmis, kurios nesilaiko gynybos išlaidų kriterijaus.

Kitoje Atlanto pusėje Vengrija ne kartą sulaužė sąjungininkų konsensusą, o vienas pareigūnas neseniai net užsiminė, kad Budapeštas nesipriešintų Rusijos invazijai.

Be to, Slovakijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje stiprėja populistinės ir radikalios politinės jėgos.

Nuovargis taip pat auga visame Aljanse, nors dabartinės aukos dažniausiai susijusios tik su nedidelėmis biudžeto dalimis ir nebenaudojama karine technika.

„Šiuo metu pagrindinė NATO silpnybė yra ta, kad žmonės paprasčiausiai nesutaria dėl Rusijos grėsmės“, – sakė Edas Arnoldas.

Dar vienas didelis neaiškumas – Rusijos karo Ukrainoje rezultatas. Rusijos pajėgos šiuo metu yra visiškai įsitraukusios į šį konfliktą ir patyrė didelių nuostolių. Jų gebėjimas atkurti pajėgas priklauso nuo to, kada ir kaip baigsis karas.

Lemiamas veiksnys yra „kaip“. Estijos gynybos ministras Hanno Pevkuras šio mėnesio pradžioje įvardijo, kad jei NATO nori išvengti susidūrimo su Rusijos pajėgomis, ji turi padėti Ukrainai laimėti.

„Jei po konflikto su Ukraina Rusijai pavyktų atkurti, restruktūrizuoti ir pritaikyti savo gynybos pajėgumus, mokymus ir doktriną, ji keltų dar didesnę grėsmę NATO“, – perspėjo B. Davisas.