„Tai pavojingiausia iš visų fronto linijų“, – pasakojimą iš šiuo metu intensyviausio Rusijos puolimo apimto Pokrovsko pradeda britų transliuotojas BBC. Šiuos žodžius jam ištarė Ukrainos kariuomenės 25-osios brigados medicinos padalinio vadovas Oleksandras.
Pokalbis vyksta ankštoje erdvėje, laikino lauko karių gydymo kabinete – pirmojoje sužeistų karių gydymo vietoje.
„Rusijos Federacija labai stipriai spaudžia. Mums nepavyko stabilizuoti fronto. Kiekvieną kartą, kai fronto linija juda, mes taip pat judame“, – pasakoja Oleksandras.
Pokrovskas yra nedidelis kalnakasybos miestas, esantis maždaug už 60 kilometrų į šiaurės vakarus nuo regiono sostinės Donecko.
Medikai pasakojo BBC, kad neseniai per vieną dieną jie gydė 50 karių – tai retai kada per šį karą pasitaikantys skaičiai. Nukentėjusieji į šią slaptą vietą gydymui atvežami sutemus, kai mažesnė tikimybė, kad juos užpuls ginkluoti rusų bepiločiai orlaiviai.
Ukrainos kariai buvo sužeisti per įnirtingą mūšį ginant Pokrovską. Vos prieš kelis mėnesius ši vieta buvo laikoma palyginti saugia – čia gyveno apie 60 tūkst. žmonių, gatvėse buvo daug restoranų, kavinių ir turgaviečių. Iš fronto linijos į miestą dažnai atvykdavo kariai, norintys pailsėti.
Dabar jis primena miestą vaiduoklį. Daugiau nei trys ketvirtadaliai gyventojų išvyko.
Vasario mėnesį Rusijai užėmus Avdijivkos miestą, Donecko regione ji sparčiai žengia į priekį. Spalio pradžioje ji užėmė svarbų Vuhledaro miestą.
Ukrainos vyriausybė sutinka su kariais, kad dabar mūšiai intensyviausi aplink Pokrovską.
„Pokrovsko kryptis pirmauja pagal priešo atakų skaičių“, – praėjusią savaitę pareiškė Kyjivas, teigdamas, kad iš viso Ukrainos ginkluotosios pajėgos per pastarąsias dvi savaites daugumą dienų atrėmė apie 150 Rusijos atakų.
Lauko „ligoninėje“, už 10 kilometrų nuo fronto, kariuomenės medikė Tania laiko už rankos Serhijų, karį, kurio didžiąją veido dalį dengia kruvinas tvarstis, ir veda jį į apžiūros kambarį.
„Jo būklė sunki“, – sako Tania.
Serhijui šrapnelis sužeidė vieną akį, kaukolę ir smegenis. Gydytojai greitai išvalo jo žaizdas ir suleidžia antibiotikų.
Netrukus atvyksta dar penki kareiviai – jie nežino, kaip patyrė sužeidimus. Apšaudymas gali būti toks smarkus ir staigus, kad jų žaizdas galėjo sukelti minosvaidžiai arba iš bepiločių lėktuvų numesti sprogmenys.
„Čia pavojinga. Sunku ir psichologiškai, ir fiziškai. Visi esame pavargę, bet susitvarkome“, – pasakojo Jurijus, visų brigados medicinos padalinių vadas.
Visi čia esantys kariai buvo sužeisti skirtingu laiku ryte, tačiau jie atvyko tik sutemus, kai yra saugiau. Toks delsimas gali padidinti mirties ir neįgalumo riziką.
Kitas karys, Tarasas, susirišo ranką turniketu, kad sustabdytų kraujavimą iš šrapnelio žaizdos, tačiau dabar – praėjus daugiau nei 10 valandų – jo ranka atrodo patinusi ir išblyškusi, jis jos nejaučia. Gydytojas sako, kad ją gali tekti amputuoti.
Per pastarąją parą buvo atvežti du negyvi kareiviai. Šie vaizdai rodo mūšio dėl Pokrovsko – svarbaus transporto mazgo – žiaurumą. Per jį einanti geležinkelio linija buvo nuolat naudojama civiliams evakuoti iš fronto miestų į saugesnes Ukrainos dalis ir kariuomenės atsargoms gabenti. Ukraina žino, kas čia pastatyta ant kortos.
Rusų bepiločių orlaivių grėsmė yra nuolatinė. Tai labai apsunkina evakuaciją iš fronto linijos. Pastato langai užkalti lentomis, kad dronų operatoriai negalėtų pažvelgti į vidų, tačiau vos tik kas nors išeina pro duris, kyla pavojus, kad į jį bus pataikyta. Bepiločiai orlaiviai taip pat kelia grėsmę likusiems Pokrovsko gyventojams.
„Nuolat girdime, kaip jie šūkauja – sustoja ir žiūri į langus“, – sako 50 metų Viktorija Vasiljevska, viena iš Pokrovske likusių nuo karo pavargusių gyventojų. Tačiau net ir ji dabar sutiko būti evakuota iš savo namų ypač pavojingame rytiniame miesto pakraštyje.
Ji stebisi, kaip greitai fronto linija pajudėjo į vakarus, link Pokrovsko.
„Viskas įvyko taip greitai. Kas žino, kas čia nutiks toliau. Aš prarandu nervus. Mane ištinka panikos priepuoliai. Bijau naktų“, – skundėsi moteris.
Viktorija sako, kad ji beveik neturi pinigų ir turės pradėti gyvenimą iš naujo kur nors kitur, bet dabar čia likti per daug baisu.
„Noriu, kad karas baigtųsi. Turėtų vykti derybos. Rusijos užgrobtose žemėse ir taip nieko neliko. Viskas sugriauta, visi žmonės pabėgo“, – kalbėjo ji.
Dauguma BBC kalbintų žmonių pastebi, kad jų moralė yra smukusi – tai daugiau nei dvejus su puse metų trunkančio žiauraus karo rezultatas.
Didžioji Pokrovsko dalis dabar neturi elektros ir vandens.
Prie mokyklos stovi eilė žmonių su tuščiais kanistrais ir laukia, kol galės pasinaudoti bendru čiaupu. Jie pasakoja, kad prieš kelias dienas veikė keturi čiaupai, o dabar – tik vienas.
Važiuojant gatvėmis matomi sugriovimų židiniai, tačiau miestas dar nėra subombarduotas kaip kiti, dėl kurių vyko įnirtingos kovos.
69 metų Larisa perka maišus bulvių viename iš keleto dar veikiančių maisto produktų prekystalių, esančių uždarytame centriniame turguje.
„Esu išsigandusi. Negaliu gyventi be raminamųjų vaistų“, – pasakoja ji. Moteris nemano, kad iš savo mažos pensijos galėtų įstengti nuomotis būstą kur nors kitur. „Vyriausybė galėtų mane kur nors paimti ir kuriam laikui priglausti. Bet kas po to?“ – klausia ji.
Dar viena pirkėja, 77 metų Raisa, papriekaištauja: „Be pinigų niekur neišeisi. Taigi mes tiesiog sėdime savo namuose ir tikimės, kad tai baigsis.“
Larysa mano, kad atėjo laikas derėtis su Rusija – tai nuomonė, kuri prieš kurį laiką daugumai Ukrainos gyventojų galėjo būti neįsivaizduojama. Tačiau bent jau čia, netoli fronto linijos, ji kur kas dažnesnė.
„Tiek daug mūsų berniukų žūsta, tiek daug sužeistų. Jie aukoja savo gyvybes, o tai tęsiasi ir tęsiasi“, – sako ji.
Nuo čiužinio ant evakuacijos furgono grindų 80-metė Nadija nejaučia jokios užuojautos į priekį besiveržiančioms Rusijos pajėgoms. „Prakeiktas šis karas! Aš mirsiu, – dejuoja ji. – Kodėl (Vladimiras) Putinas nori daugiau žemės? Ar jam neužtenka? Jis nužudė tiek daug žmonių.“
Nadija negali vaikščioti. Ji judėdavo savo namuose, pasikliaudama kaimynų pagalba. Tik saujelė jų liko Pokrovske. Dėl nuolatinės bombardavimo grėsmės nusprendė išvykti ir ji, nors kur eis – nežino.
Tačiau yra ir tokių, kurie dar nepalieka miesto.
Tarp jų – vietiniai gyventojai, dirbantys taisant karo sugriautą infrastruktūrą.
„Gyvenu vienoje iš gatvių, esančių arčiausiai fronto linijos. Aplink mano namus viskas išdegę. Mano kaimynai žuvo po to, kai jų namai buvo apšaudyti“, – pasakoja Vitalijus, kuris su bendradarbiais bando sutvarkyti elektros linijas.
„Bet nemanau, kad teisinga palikti mūsų vyrus. Turime kovoti tol, kol pasieksime pergalę ir Rusija bus nubausta už savo nusikaltimus“, – priduria jis.
Jo ryžtui nepritaria dvidešimtmetis Romanas, kuris dirba taisydamas apšaudytą namą:
„Nemanau, kad teritorija, dėl kurios kovojame, verta žmonių gyvybių. Daug mūsų karių žuvo. Jaunų vyrų, kurie galėjo turėti ateitį, žmonas ir vaikus. Bet jie turėjo eiti į fronto liniją.“
Arčiau mūšio lauko, už miesto – garsus sprogimas.
Prie ukrainiečių artilerijos pozicijos Vadymas šaudo iš sovietinių laikų artilerijos pabūklo. Jis skleidžia kurtinantį garsą ir nuo žemės pakelia dulkes bei sudžiūvusius lapus. Jis bėga slėptis į požeminį bunkerį, saugodamasis nuo rusų atsakomojo smūgio ir laukdamas kito ukrainiečių smūgio koordinačių.
„Jie (rusai) turi daugiau žmonių ir ginklų. Ir jie siunčia savo vyrus į mūšio lauką, tarsi jie būtų patrankų mėsa“, – sako jis.
Tačiau jis žino, kad jei Pokrovskas žlugs, gali atsiverti vartai į vos už 32 kilometrų nuo Pokrovsko esančią Dnipro sritį. Ir jų darbas taps dar sunkesnis:
„Taip, esame pavargę – daug mūsų vyrų žuvo ir buvo sužeisti, – bet turime kovoti, kitaip rezultatas bus katastrofiškas.“
Parengta pagal BBC inf.
