Tokią nuomonę išsakė Švedijos tarptautinių santykių instituto Stokholmo Rytų Europos studijų centro analitikas Andreasas Umlandas straipsnyje, paskelbtame leidinyje „New Eastern Europe“.
„Naujas Ukrainos agresyvumas kare ir polinkis rizikuoti yra ne tiek reakcija į Rusijos agresiją, kiek daugiau nei 30 mėnesių trukusio laukimo ar tarptautinės pagalbos Kyjivui trūkumo pasekmė“, – teigė jis.
Pasak A. Umlando, Vakarų ekonominės sankcijos Rusijai ir jos kariuomenei, taip pat parama Ukrainai kitais būdais nuo 2022 m. tapo reikšmingesnės.
Tačiau jos buvo ir tebėra apgailėtinai nepakankamos siekiant apsaugoti Ukrainos teritoriją, piliečius ir infrastruktūrą nuo genocidinių Rusijos išpuolių.
Dar blogiau, kad daugelis vadinamųjų pasaulio pietų šalių, prekiaudamos su šalimi agresore, netiesiogiai skatina Rusijos naikinimo karą.
Savo ruožtu Vakarų sprendimai dėl paramos Ukrainos gynybai buvo lėti, neryžtingi ir paviršutiniški. O po dvejų su puse metų, po visų mirčių ir kančių Kyjivas nori iš esmės pakeisti kontekstą, pažymėjo analitikas.
„Kyjivas ir toliau įvairiais būdais sieks parodyti tarptautinei auditorijai, kad karo raida ir baigtis lieka atvira ir kad prielaida apie besąlygišką Rusijos pranašumą yra apgaulinga“, – aiškino jis.
„Platesnis Ukrainos strategijos geopolitinis kontekstas susijęs su galimomis derybomis su Kremliumi teritoriniais klausimais. Tai taip pat gali būti pasirengimas didesnėms daugiašalėms deryboms, pavyzdžiui, planuojamai antrajai tarptautinei konferencijai dėl karo po taikos viršūnių susitikimo Šveicarijoje 2024 m. liepą“, – svarstė A. Umlandas.
Pasak analitiko, Kyjivas gali ne tik išsakyti moralinius, normatyvinius ir teisinius argumentus. Bendraudama tiek su Maskva, tiek su platesne tarptautine auditorija, Ukrainos vadovybė galėtų teikti pasiūlymus iškeisti užgrobtas Rusijos žemes į okupuotą Ukrainos teritoriją.
Žinoma, Kyjivas tai galėtų padaryti, jei jam pavyks išlaikyti užgrobtas Rusijos žemes, pabrėžė jis.
„Neabejotinai naujasis Kyjivo požiūris yra pavojingas tiek Ukrainos, tiek tarptautiniam saugumui. Ukrainos įsiveržimas į Rusijos teritoriją nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d., V. Putino žodžiais tariant, yra „plataus masto provokacija“, – aiškino A. Umlandas.
„Tačiau tie tarptautiniai stebėtojai, kurie sutinka su V. Putino apibrėžimu, pirmiausia turi kaltinti savo pačių šalis, kad jos ribotai arba visai nesidomi Ukrainos suverenitetu ir vientisumu. Būtent nepakankama užsienio pagalba paskatino Kyjivą pereiti iš gynybinės pozicijos į puolamąją“, – teigė jis.
A. Umlandas pridūrė, kad ir kokie būtų dabartinės operacijos Kursko srityje rezultatai, Kyjivas „ir toliau ieškos silpnų vietų visame ryšių su Rusijos valstybe, jos sąjungininkais, agentais ir marionetėmis perimetre“.
Jo nuomone, Rusija bus priversta investuoti į Rusijos ir Ukrainos sienos stiprinimą ir daugiau dėmesio skirti kitiems karo veiksmams, o ne Ukrainos rytuose ir pietuose.
„Ukrainos įsiveržimas į Rusijos valstybinę teritoriją dekonstruoja Rusijoje ir visame pasaulyje įsivaizduojamą statišką fronto liniją, stabilią jėgų pusiausvyrą ir nuspėjamą konflikto eigą“, – apibendrino A. Umlandas.
Karas Ukrainoje: operacija Kursko srityje
Primename, kad Ukrainos operacija Rusijos Kursko srityje tęsiasi jau daugiau nei pusantro mėnesio – nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d. Per šį laiką šimtai kvadratinių kilometrų priešo teritorijos pateko į Ukrainos gynėjų kontrolę.
Kaip teigė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, Kursko operacija pademonstravo Ukrainos karių lankstumą ir puolamuosius pajėgumus, taip pat padarė didelių nuostolių Rusijos kareiviams ir pakėlė ukrainiečių moralę.
Parengta pagal UNIAN inf.
