Ukrainos kariuomenę kamuoja bėdos: prabilo apie ginkluotės trūkumą, itin žemą moralę bei dezertyravimą (1)

Dima niekada neužgesina cigaretės, kol jos neišrūko iki pat filtro, rizikuodamas nusideginti pirštus, siekiant išspausti dar bent vieną dūmą. Jis daug metų praleido Ukrainos fronto linijose.

Būdamas bataliono vadu, Dima vadovavo maždaug 800 vyrų, kurie kovėsi kai kuriuose nuožmiausiuose ir kruviniausiuose karo mūšiuose – pastaruoju metu netoli Pokrovsko, strategiškai svarbaus rytinio miesto, kuris dabar atsidūrė ties Rusijos pasidavimo riba.

Tačiau kai dauguma jo karių žuvo arba buvo sunkiai sužeisti, Dima nusprendė, kad jam jau gana. Jis išėjo iš darbo ir pradėjo dirbti kariuomenėje – biure Kijeve.

Stovėdamas prie biuro, rūkydamas ir gerdamas saldžią kavą, CNN jis pasakojo, kad nebegali žiūrėti, kaip žūva jo vyrai.

Dvejus su puse metų trukęs Rusijos puolimas sunaikino daugybę Ukrainos dalinių. Pasipildymo šaltinių yra nedaug, todėl kai kurie kariai yra išsekę ir demoralizuoti. Ypač sunki padėtis yra pėstininkų daliniuose prie Pokrovsko ir kitur rytinėje fronto linijoje, kur Ukraina stengiasi sustabdyti šliaužiantį Rusijos puolimą.

CNN kalbėjosi su šešiais vadais ir karininkais, kurie kovoja arba dar neseniai kovojo ar prižiūrėjo dalinius šiame regione. Visi šeši sakė, kad dezertyravimas ir nepaklusnumas tampa plačiai paplitusia problema, ypač tarp naujai užverbuotų karių.

Keturi iš šešių asmenų, įskaitant Dimą, paprašė pakeisti jų vardus ir pavardes arba neskelbti jų vardų, nes tai jautri tema ir jie neturi teisės kalbėti su žiniasklaida.

„Ne visi mobilizuoti kariai palieka savo pozicijas, bet dauguma. Kai čia atvyksta nauji vaikinai, jie mato, kaip sunku. Jie mato daug priešo bepiločių lėktuvų, artilerijos ir minosvaidžių“, – CNN pasakojo vienas šiuo metu Pokrovske kovojančio padalinio vadas.

„Jie vieną kartą nueina į pozicijas ir, jei išgyvena, niekada nebegrįžta. Jie arba palieka savo pozicijas, arba atsisako eiti į mūšį, arba bando rasti būdą palikti kariuomenę“, – pridūrė jis.

Skirtingai nuo tų, kurie savanoriais tapo anksčiau karo metu, daugelis naujokų neturėjo pasirinkimo įsitraukti į konfliktą. Jie buvo pašaukti po to, kai pavasarį įsigaliojo naujasis Ukrainos mobilizacijos įstatymas, ir negali legaliai pasitraukti, kol vyriausybė neįves demobilizacijos, nebent gautų specialų leidimą.

Tačiau drausmės problemos akivaizdžiai prasidėjo gerokai anksčiau. Praėjusią žiemą ir pavasarį Ukraina išgyveno itin sunkų laikotarpį. Ilgus mėnesius vėluojant JAV karinei pagalbai, šalyje susidarė kritinis šaudmenų trūkumas ir smarkiai smuko moralė.

Tuo metu keli kariai CNN pasakojo, kad dažnai atsidurdavo geroje pozicijoje, gerai matydami artėjantį priešą bet neturėdami artilerijos sviedinių, kuriais galėtų šaudyti. Kai kurie kalbėjo jaučiantys kaltę dėl to, kad nesugebėjo tinkamai pridengti savo pėstininkų dalinių.

„Dienos ilgos, jie gyvena požemiuose, budi visą parą, o jei negali šaudyti, rusai turi pranašumą, jie girdi, kaip jie artėja, ir žino, kad jei būtų šaudę, to nebūtų įvykę“, – sakė Andrijus Horeckis, ukrainiečių karininkas, kurio dalinys šiuo metu kovoja Časiv Jare, kitame rytiniame fronto karštajame taške.

59-osios atskirosios motorizuotosios pėstininkų brigados karininkas Serhijus Cehotskis CNN pasakojo, kad dalinys stengiasi keisti karius kas tris-keturias dienas. Tačiau dėl bepiločių lėktuvų, kurių per karą tik daugėja, tai gali būti pernelyg pavojinga, todėl kariai priversti likti vietoje ilgiau. „Rekordas – 20 dienų“, – sakė jis.

Blogėjant padėčiai mūšio lauke, vis daugiau karių ėmė pasiduoti. Ukrainos parlamento duomenimis, vien per pirmuosius keturis 2024 m. mėnesius prokurorai iškėlė baudžiamąsias bylas beveik 19 000 karių, kurie paliko savo postus arba dezertyravo. Šalies gynybos ir saugumo pajėgose tarnauja daugiau kaip milijonas ukrainiečių, nors į šį skaičių įeina visi, įskaitant žmones, dirbančius įstaigose toli nuo fronto linijos.

Tai stulbinantis ir, greičiausiai, nepilnas skaičius. Keli vadai CNN sakė, kad daugelis karininkų nepraneša apie dezertyravimą ir nesankcionuotas išvykas, vietoj to tikėdamiesi įtikinti karius grįžti savanoriškai, nesulaukiant bausmės.

Toks požiūris tapo tiek dažnu, kad Ukraina pakeitė įstatymą, panaikindama baudžiamąją atsakomybę už dezertyravimą ir išvykimą be leidimo, jei tai buvo padaryta pirmą kartą.

A. Horeckis CNN teigė, kad šis žingsnis buvo prasmingas. „Grasinimai tik pablogins padėtį. Protingas vadas grasinimus atidės arba net jų išvengs“, – sakė jis.

Pokrovskas tapo kovos dėl Ukrainos rytų epicentru. Rusijos pajėgos jau kelis mėnesius artėjo prie miesto, tačiau pastarosiomis savaitėmis jų žygis paspartėjo, nes Ukrainos gynyba pradėjo byrėti.

Rusijos vadovas Vladimiras Putinas aiškiai nurodė, kad jo tikslas – kontroliuoti visus Ukrainos Donecko ir Luhansko regionus, o Pokrovsko užėmimas būtų svarbus žingsnis siekiant šio tikslo.

Pokrovskas yra prie pagrindinio kelio, jungiančio jį su kitais kariniais miestais regione, ir geležinkelio, jungiančio jį su Dniepru. Į vakarus nuo miesto taip pat yra paskutinė didelė koksinių anglių kasykla, kurią vis dar kontroliuoja Kijevas ir iš kurios tiekiamas koksas plienui gaminti – nepakeičiamas karo laikų išteklius.

Šioje vietovėje esantys ukrainiečių kariai piešia niūrų situacijos vaizdą. Kijevo pajėgos yra akivaizdžiai mažesnės ir mažiau apginkluotos – kai kurių vadų vertinimu, vienam ukrainiečiui tenka 10 rusų karių.

Tačiau atrodo, kad jie taip pat susiduria su savo pačių sukeltomis problemomis.

Pokrovske kovojančios brigados karininkas, saugumo sumetimais prašęs neskelbti jo pavardės, CNN pasakojo, kad pagrindinė problema yra prasta komunikacija tarp skirtingų dalinių.

Buvo net atvejų, kai kariai neatskleidė viso mūšio lauko vaizdo kitiems daliniams, nes bijojo, kad dėl to jie atrodys blogai, sakė karininkas.

Vienas bataliono vadas šiaurinėje Donecko dalyje pasakojo, kad neseniai jo flangas liko neapsaugotas nuo rusų atakų, kai kaimyninių dalinių kariai paliko savo pozicijas apie tai nepranešę.

Pasak kelių eilinių karių, dar neseniai kovojusių Pokrovske, dėl to, kad Kijevas į rytines fronto linijas pasiuntė daug skirtingų dalinių, kilo komunikacijos problemų.

Vienas iš jų sakė, kad neretai pasitaikydavo, jog Ukrainos signalų slopintuvai paveikdavo gyvybiškai svarbų veiksmų koordinavimą ir dronų paleidimą, nes skirtingų brigadų padaliniai tinkamai nesusisiekdavo.

Prie Ukrainos ir Rusijos Kursko srities sienos, kur jie neseniai buvo perkelti iš teritorijos į pietus nuo Pokrovsko, su CNN kalbėjosi grupė kovinių inžinierių.

Praėjusį mėnesį Kijevas netikėtai įsiveržė į Kurską, nustebindamas Maskvą ir greitai pasistūmėjo apie 30 km į Rusijos teritoriją.

Ukrainos vadovai, įskaitant prezidentą Volodymyrą Zelenskį, teigė, kad vienas iš operacijos tikslų – užkirsti kelią tolesniems išpuoliams Šiaurės Ukrainoje ir kartu parodyti Kijevo sąjungininkams Vakarų šalyse, kad, turėdama tinkamą paramą, Ukrainos kariuomenė gali duoti atkirtį ir galiausiai laimėti karą.

Operacija taip pat suteikė didelį postūmį išsekusiai tautai. Didžiąją praėjusių metų dalį Ukraina buvo atsidūrusi užnugaryje, kentė nesiliaujančius išpuolius, elektros energijos tiekimo sutrikimus ir skaudžius praradimus.

Tačiau koviniai inžinieriai nebuvo labai tikri dėl šios strategijos. Ką tik baigę ilgą misiją per sieną, jie buvo susėdę prie stalo prie uždaryto restorano netoli sienos ir laukė, kol pasirodys jų automobilis.

Rūkydami ir stengdamiesi neužmigti, jie kėlė klausimą, kodėl buvo išsiųsti į Kurską, kai rytinė fronto linija yra sutrikusi.

„Keistas jausmas įvažiuoti į Rusiją, nes šiame kare turėjome ginti savo žemę ir savo šalį, o dabar kariaujame kitos šalies teritorijoje“, – sakė vienas iš jų.

Visi keturi kovojo daugiau nei dvejus su puse metų ir jų darbas yra sunkus. Būdami koviniais inžinieriais, jie dienų dienas praleidžia fronto linijose, valydami minų laukus, rengdami gynybą ir vykdydami kontroliuojamus sprogdinimus. Jie gali atsidurti puolimo metu, net prieš pirmąją pėstininkų liniją, vilkdami apie 40 kilogramų ekipuotės ir keturias prieštankines minas, kurių kiekviena sveria apie 10 kilogramų.

Kalbėdami su CNN, jie atrodė visiškai išsekę. Tarp misijos Pokrovske ir misijos Kurske jie neturėjo jokio poilsio.

„Tai priklauso nuo kiekvieno vado. Vieni daliniai gauna rotaciją ir turi laisvo laiko, o kiti tiesiog kovoja be perstojo, visa sistema nėra labai teisinga“, – sakė vienas iš karių. Paklausti, ar pažanga Kurske jiems suteikė tokį pat postūmį kaip ir likusiai tautai, jie išliko skeptiški.

„Po trejų metų šito karo, jausmas išlieka toks pat“, – CNN sakė vienas iš vyrų.

Ketvirtadienį kalbėdamas su CNN Ukrainos kariuomenės vadas Oleksandras Syrskis pripažino, kad žema moralė vis dar yra problema, ir teigė, kad jos didinimas yra „labai svarbi jo darbo dalis“.

„Kursko operacija labai pagerino ne tik karių, bet ir visų Ukrainos gyventojų moralę“, – sakė jis.

Jis teigė reguliariai vykstantis į fronto linijas susitikti su ten esančiais kariais ir daryti viską, ką gali, kad jie jaustųsi geriau.

„Mes suprantame vieni kitus, nesvarbu, su kuo aš kalbu, ar tai būtų eilinis karys, pavyzdžiui, šaulys, ar brigados vadas, ar bataliono vadas. Žinau visas problemas, su kuriomis susiduria mūsų kariai. Fronto linija yra mano gyvenimas“, – sakė jis.

A. Horeckis yra karininkas, specialiai apmokytas teikti moralinę ir psichologinę paramą kariams. Jis yra dalis plano, kaip pakelti karių moralę.

Neseniai atostogų Kijeve metu A. Horeckis CNN pasakojo, kad nors jo vaidmuo egzistuoja jau kurį laiką, jį daugiausia sudaro popierizmas. Dabar jis daug daugiau laiko praleidžia su savo daliniu, tikrina, ar jie neperdega. Ne visada jo pagalba yra vertinama.

„Jie įsivaizduoja, kad aš esu psichiatras, kuris privers juos atlikti tūkstančius testų, o paskui pasakys, kad jie serga, todėl stengiuosi sugriauti barjerus“, – sakė jis ir pridūrė, kad nedidelis dėmesio atitraukimas nuo karo reikalų gali užkirsti kelią moralės kritimui žemyn.

Pasak jo, karo monotonijoje bet koks atotrūkis nuo rutinos gali padėti. Tai gali būti prausimasis po tikru dušu, kirpimasis ar maudynės ežere.

„Tai tokia smulkmena, bet ji ištraukia juos iš rutinos pusdieniui, jie pasijunta laimingi ir gali grįžti į savo pozicijas šiek tiek atsipalaidavę“, – aiškino A. Horeckis.

Net ilgametę patirtį turintys pareigūnai mano, kad padėtis rytuose yra sudėtinga.

Kai kurie kariai, kaip Dima, perkeliami į postus toliau nuo fronto linijos. Jis sakė, kad jo sprendimą palikti mūšio lauką daugiausia lėmė nesutarimai su naujuoju vadu. Tai taip pat vis dažniau pasitaiko, CNN sakė keli kariai.

Dimos bataliono karių gretos vis retėjo ir retėjo, kol dalinys išnyko. Pats Dima sako, kad jie niekada nesulaukė pakankamai pastiprinimo, dėl ko jis kaltina vyriausybę ir jos nenorą įdarbinti daugiau žmonių.

Praėjusiais metais batalionas patyrė skaudžių nuostolių, kovojo keliose fronto linijose, kol buvo išsiųstas į Pokrovską be jokio poilsio. Dima matė tiek daug žuvusių ir sužeistų savo vyrų, kad tapo nejautrus.

Vis dėlto CNN jis sakė, kad yra pasiryžęs grįžti į fronto linijas, bet pirmiausia padarys vieną pokytį.

„Dabar priėmiau sprendimą, kad nebeprisirišiu prie žmonių emociškai. Tai supuvęs požiūris, bet jis yra pats racionaliausias“, – sakė jis.