„Suteikdamas ukrainiečiams priemones, kurių jiems reikia, kad jie galėtų įtvirtinti ir galbūt išplėtoti neseniai pasiektus laimėjimus, Vašingtonas turi galimybę padėti Kijevui priversti Maskvą sėsti prie derybų stalo, laimėti laiko Vakarams apsiginkluoti ir leisti Jungtinėms Valstijoms sutelkti dėmesį į Indostano ir Ramiojo vandenyno regioną.
Tačiau tam reikėtų, kad JAV prezidento Joe Bideno administracija panaikintų apribojimus Ukrainai naudoti JAV ginklus ir apibrėžtų aiškią ir pasiekiamą konflikto baigtį. Nors tai ir rizikinga, tai geriau nei alternatyva – teikti Ukrainai pagalbą tol, kol Kinija arba Iranas pradės dviejų frontų karą prieš Jungtines Valstijas“, – teigiama straipsnyje.
Kursko puolimas skiriasi nuo kitų nuo 2022 m. vykdytų reidų į Rusijos teritoriją. Pirma, jis yra daug didesnis – jame dalyvauja mažiausiai penkių brigadų daliniai, įskaitant kai kuriuos geriausiai Vakarų šalyse apmokytus Ukrainos dalinius, taip pat tankai, artilerija, bepiločiai orlaiviai ir naikintuvai.
Antra, šis įsiveržimas buvo daug gilesnis nei ankstesni. Nors detalės nepatvirtintos, ukrainiečiai, atrodo, kontroliuoja daugiau kaip 70 kaimų Rusijos pasienio pusėje, geležinkelio linijas, svarbų dujų transportavimo mazgą ir iš viso daugiau kaip 1 000 kvadratinių kilometrų plotą. Trečia, užuot pasitraukę po sėkmingo puolimo, ukrainiečiai, atrodo, pritraukia papildomų pajėgų ir įrangos bei įsitvirtina.
„Dar daug kas gali nepavykti. Pirma, puolimas gali atitraukti Ukrainos pajėgas nuo kitų frontų, kur žengia Rusijos pajėgos. Nors Maskva neskuba perkelti naujų pajėgų į Kurską, rusai vis dar turi didelius rezervus, kuriuos gali panaudoti. Nepaisant to, invazija atskleidė netikėtas Rusijos silpnąsias vietas. Rusijos sienos buvo beveik neapsaugotos. Ukrainiečiai pateikė strateginę staigmeną, privertė priešą kariauti ir suteikė Ukrainai taip reikalingą moralinį postūmį“, – rašo A. W. Mitchellas.
Dabar V. Putinui tenka spręsti dilemą: sumenkinti išpuolį ir pasitenkinti šauktiniais (politiškai nepopuliarus žingsnis), vidaus saugumo pajėgomis ir keliais permestais pasienio kariais arba bandyti išstumti Ukrainos pajėgas ir sustiprinti likusią pasienio dalį, perkeliant daug didesnes pajėgas. Kol kas jis pasirinko pirmąjį variantą, o tai reiškia, kad jis gali sulaikyti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimą, bet vargu ar išstums Ukrainos priešakines pajėgas. Nepaisant skaitinės mažumos, ukrainiečiai turi gerų galimybių išlaikyti savo pozicijas.
Pažymima, kad įvykiai Kursko srityje yra strategiškai svarbūs. Jie verčia suabejoti Rusijos pergalės teorija, kuri grindžiama mintimi, kad karo pratęsimas yra naudingas Rusijai, kaip didesnei ir neabejotinai stipresnei konflikto šaliai.
„Net jei Kursko operacija galiausiai žlugs, ji leidžia mums įsivaizduoti Ukrainos strategiją, kuri galėtų pakeisti dabartinę aklavietę į santykinį Ukrainos pranašumą. Jei Kijevui pavyks užimti ir išlaikyti Rusijos pasienio regionus, net ir nedideliu mastu, Maskvai teks skaitytis su tuo, kad dėl Vakarų sankcijų jos teritorija gali patirti rimtesnį smūgį nei iki šiol“, – pabrėžė autorius.
Be to, visa tai turi įtakos platesnei JAV strategijai. A. W. Mitchello nuomone, optimalus Jungtinių Valstijų požiūris į Rusijos karą Ukrainoje – pasinaudoti juo kaip galimybe netiesiogiai nugalėti Rusiją greičiau, nei Kinija bus pasirengusi imtis veiksmų prieš Taivaną.
Dvi pastarosios nacionalinės gynybos strategijos aiškiai parodė, kad Jungtinės Valstijos nėra pasirengusios vienu metu kariauti su daugiau nei vienu pagrindiniu priešininku. Tikslingai ir drausmingai naudodamos išteklius prieš besitęsiančią Rusijos agresiją, Jungtinės Valstijos turi galimybę susilpninti Rusijos keliamą grėsmę Europai – ir tuo pagrindu atlaisvinti pajėgumus atgrasymui Indostane stiprinti.
Tačiau problema ta, kad Jungtinės Valstijos savo laiką išnaudojo ne taip, kaip jų oponentai. Nuo karo Ukrainoje pradžios JAV gynybos biudžetas išliko santykinai nepakitęs, o Rusijos – patrigubėjo. Kinija tą laiką panaudojo savo bankų sistemai apsaugoti nuo sankcijų, nukreipti energijos tiekimą tokiais maršrutais, kurių Jungtinės Valstijos negali lengvai nutraukti, sukurti puolamąsias pajėgas netoli Taivano ir paspartinti pastangas pasiekti branduolinį paritetą su Jungtinėmis Valstijomis.
Kita vertus, Iranas šį laiką išnaudojo gynybos biudžetui didinti, savo marionetėms Artimuosiuose Rytuose tiekti karinę techniką ir beveik iki nulio sutrumpinti laiką, reikalingą branduoliniam ginklui sukurti.
Kol priešininkai ginkluojasi visą parą, Jungtinės Valstijos stengiasi pasiekti, kad jų gynybos pramonės bazė būtų tokia, kad galėtų bent jau padėti Ukrainai. Pentagono skaičiavimais, Jungtinės Valstijos gali pagaminti 80 tūkst. 155 milimetrų kalibro haubicų sviedinių per mėnesį. Tai skamba įspūdingai, tik Ukrainai reikia bent 75 tūkst. per mėnesį vien tam, kad išlaikytų savo gynybines pozicijas.
Europoje padėtis dar blogesnė. Dauguma NATO šalių deda tik pusėtinas pastangas pasirengti karui, o tai yra būtina atgrasymo sąlyga. Nors Vokietija paskelbė, kad jos pasirengimas persiginkluoti keičiasi, pastaruosius dvejus metus jos gynybos biudžetas buvo deficitinis. Neseniai ji perpus sumažino pagalbą Ukrainai ir 2025 m. gynybos biudžetą finansavo nedideliu padidinimu, kuris vos kompensuoja infliaciją, o ne taip, kaip prašė Vokietijos gynybos ministerija.
„Trumpai tariant, Vašingtonas ir jo sąjungininkai neišnaudojo laiko po Rusijos invazijos šoko, o jų priešininkai jį išnaudojo išmintingai. Daugiau nei dvejus metus buvo akivaizdu, kokių pastangų pareikalaus užsitęsęs konfliktas su dideliu, gerai industrializuotu priešininku. Tačiau nei Jungtinės Valstijos, nei jų sąjungininkės nesiėmė jokių priemonių, kurios būtų buvusios bent jau artimos tam, kas būtų buvę būtina pasirengti tokiam įvykiui.
Atsižvelgiant į tai, Ukrainos invazija į Rusiją, kaip ir Kursko operacija, įgauna strateginę reikšmę. Jei ukrainiečiai sugebės išsilaikyti ir įtikinamai pademonstruoti savo gebėjimą kelti pavojų net nedidelėms Rusijos teritorijoms, galiausiai jie gali priversti Rusijos prezidentą V. Putiną sėsti prie derybų stalo daug palankesnėmis Kijevui sąlygomis“, – rašo A. W. Mitchellas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atvirai pareiškė, kad būtent toks buvo operacijos tikslas. Tai pripažino ir V. Putinas, sakydamas, kad „priešininkas siekia pagerinti savo derybines pozicijas ateityje“.
Pažymėtina, kad praeityje Rusijai nepavykdavo pasiekti vienašališkų sąlygų po karo tik tada, kai jos priešininkas užimdavo Rusijos teritoriją. Kitaip tariant, žemė yra svarbiausias svertas, kurį Ukraina gali įgyti. Ji yra vertingesnė už sankcijų sušvelninimą ar kitas ekonomines paskatas Rusijai. Todėl Vakarų tikslas turėtų būti padėti Ukrainai išlaikyti Rusijos teritoriją – tai būtų būdas kuo greičiau užbaigti karą geriausiomis Kijevui sąlygomis.
Pirma, J. Bideno administracija privalo aprūpinti Ukrainą ginklais, kurių jai reikia, kad išlaikytų pranašumą mūšio lauke, ir panaikinti apribojimus Kijevui naudoti šiuos ginklus. Antra, Vašingtonas turi apibrėžti aiškius ir pasiekiamus politinius karo tikslus.
„Tikslas turėtų būti iki 2022 m. vasario mėn. suvereni Ukraina savo ribose, atsakinga už savo užsienio politiką, ekonomiškai gyvybinga ir kariniu požiūriu stipri. Tai ne tik vertinga savaime, bet ir galėtų tapti atsparos tiltu prieš būsimą Rusijos agresiją Europoje, taip padedant siekti JAV tikslo orientuotis į Aziją. Taip apibrėžti JAV tikslus reiškia atsisakyti migloto ir svyruojančio J. Bideno administracijos požiūrio į karą.
J. Bidenas ne kartą yra užsiminęs, kad galutinis tikslas – pakeisti režimą Rusijoje. Tokia JAV tikslų formuluotė ne tik nėra akivaizdžiai pasiekiama, bet ir trukdo Jungtinėms Valstijoms remti Ukrainą, kai ji mūšio lauke pasieks tašką, kuriame derybos taps pageidautinos“, – pabrėžė A. W. Mitchellas.
Parengta pagal „Unian“ inf.
