Jo pokalbis su ukrainiečių tinklaraštininku Dmitrijumi Karpenka buvo paskelbtas „YouTube“. 19-metis Jaroslavas į kariuomenę buvo pašauktas 2023 m. gruodžio 1 d. Jis teigė nenorėjęs eiti tarnauti, o apie karą Ukrainoje žinojo tik iš interneto – tai jo nedomino.
Jis baigė „jaunojo kovotojo kursus“, du mėnesius praleido kariniame dalinyje, o kovo mėnesį jau buvo pasienyje su Ukraina, kur kasė tranšėjas. Rugpjūčio 6 d. rytą jis buvo savo pozicijose. Atvykus į atraminį punktą, jiems buvo liepta eiti į slėptuves, tačiau vakare gavo komandą „kovoti“.
Rusų kareivis sakė, kad jie pasiskirstė į kovos būrius ir laukė, tačiau po dviejų valandų jį išgąsdino įtartina tyla. „Perėjau visą poziciją, pažvelgiau į kiekvieną bunkerį – nebuvo nė gyvos dvasios. Aš vis dar nežinau, kur jie yra. Nulis emocijų. Nulis. Viskas, tuštuma“, – sako jis.
Šauktinis rado savo telefoną ir nesėkmingai bandė susisiekti su bendražygiais. Netrukus jis išgirdo žingsnius ir pamatė žibintuvėlių šviesą.
„Iš pradžių pamaniau, kad ateina mūsiškiai. Nemaniau, kad [ukrainiečių kariai] ateis pas mus. Aš šaukiau: „Kas tai? Ar tai savi?“ Tyla. Jie liepė man išeiti pakeltomis rankomis. Aš nuleidau kulkosvaidį ir išėjau“, – prisiminė jis.
Jaroslavas sakė, kad jį suėmė du ukrainiečių kareiviai, jis nesipriešino, nes „neturėjo patirties“. Rusų kareivio motina žurnalistui pasakojo, kad jau žiūrėjo kitus interviu su rusų karo belaisviais.
„Ką jūs norite išgirsti? Ar jūs buvote mano vietoje? Motinos ar tėvo, kurio sūnus yra nelaisvėje, vietoje? Aš žinau apie įvykius [Ukrainoje]. Ir ko jūs norite, kad aš ateičiau su ginklu ir atsiprašyčiau? Ar ką? Ką turėčiau daryti?“ – piktinosi ji.
