Tuo tarpu kuo arčiau fronto, tuo padėtis sudėtingesnė. Kai kuriose vietovėse ten pasilikusiems žmonėms tenka gyventi rūsiuose be elektros ir šildymo, užsidarius visoms parduotuvėms, bažnyčioms, ligoninėms ir girdint kasdienius sprogimų atgarsius.
Karas suskaldė ir visuomenę, nes vieni išsaugojo darbą, pajamas ir namus, o kiti privalo išsiversti iš minimalių pašalpų, neteko darbo ir turto. Vyrai irgi nevienodai priėmė iššūkį tapti tėvynės gynėjais, ir nemaža jų dalis slapstosi nuo šaukimo į frontą arba per kyšius tapo „netinkamais“ kariauti.
tokiu atveju. Toli nuo fronto esančiuose regionuose yra daugybė vietovių, į kurias nė karto neatskriejo bombos ir nė karto nesuveikė pavojaus sirenos, o mokyklos, teatrai ir restoranai veikia kaip veikę.
Apie šiuos bailius ir išdavikus nebus kuriamos legendos ir dainos, o miestų gatvėms ir aikštėms jau dabar yra suteikiami didvyriškų kovotojų vardai. Jei kada nors po karo viešėsite Charkove ir aplankysite kapinėse Didvyrių alėją, atkreipkite dėmesį, jog tik du iš kelių tūkstančių kapų kryžių yra sujungti specialia virve.
Tokia virve alpinistai vienas prie kito prisiriša kopdami į kalnų viršūnes tam, kad jei vienas paslystų, kitas jį sulaikytų nuo nukritimo į bedugnę. Didvyrių alėjoje alpinistiniu mazgu „amžiams“ buvo sujungti du neišskiriami draugai Grigorijus Grigorjevas ir Aleksandras Zakolodnas, kurių antrasis žuvo bėgdamas gelbėti sužeistą pirmą.
„Griša buvo pusmečiu jaunesnis už Sašą, tad šis jam visą gyvenimą buvo autoritetas, juolab kad Sašos pasiekimai kalnuose buvo gerokai didesni. Kai pirmą karo dieną Saša savanoriu užsirašė į frontą, supratau, kad manasis netrukus padarys tą patį. Taip ir nutiko, o mudu su žmona net nebandėme perkalbėti, nes jiedu buvo neišskiriami draugai“, – pasakojo Grišos tėvas, 63 metų Grigorijus Grigorjevas.
Virėjo profesiją įgijęs, tačiau metalo liejiku bei statybininku visą gyvenimą dirbęs G. Grigorjevas su žmona užaugino dukrą ir du sūnus. Inžinerijos mokslus baigęs sūnus Griša įsidarbino statybų priežiūros inspektoriumi Charkovo merijoje. Vaikinas koordinavo rekreacinių miesto zonų statymą, o 2014 metais kilus mūšiams Donbase buvo atsakingas už Didvyrių alėjos įrengimą didžiausiose miesto kapinėse.
„Griša ne tik pats statė kapines, kuriose atgulė, bet ir nujautė, kad atėjo mirties valanda. Likus dviem dienoms iki žūties iš namų išvykdamas jisai įdavė man savo telefoną, kurį paprastai visada nešdavosi į užduotį ir pasakė – „einu ten, iš kur nesugrįžtama“, – prisiminimais dalijosi kario tėvas.
35 metų Griša su Saša tarnavo šturmo batalione „Kraken“. Jo nariai yra siunčiami į specialias puolamąsias užduotis, po kurių užimtą teritoriją palieka ginti kitiems kariams, o patys grįžta ilsėtis ir ruoštis naujai rizikingai operacijai.
Grišos slapyvardis buvo Kuba, nes jo vardas, pavardė ir tėvavardis yra vienodas žodis – Grigorijus Grigorjevas Grigorjevo. Sašos slapyvardis fronte buvo Viršūnė dėl pomėgio kopti į aukščiausius pasaulio kalnus.
Žygis prie Soledaro Grišai su Saša turėjo būti paskutinė ypatingos rizikos užduotis, nes po jos turėjo būti paaukštinti pareigose ir užsiimti operacijų planavimu, nes, būdami alpinistais, labai gerai skaitė žemėlapius. Priešas tą kartą juos nelauktai pastebėjo arba buvo įspėtas kažkokio išdaviko iš gretimo kaimo ir ėmė iš artilerijos šaudyti į pasaloje buvusius „Kraken“ kovotojus.
„Griša pasislėpė prie to pastato, į kurį kaip tik ir atlėkė bomba, jis buvo sunkiai sužeistas į krūtinę ir žuvo pirmas, o iš viso tada žuvo net šeši mūsiškiai. Kitoje pastato pusėje buvusį Sašą bomba kontūzijo, jisai prarado sąmonę, bet kai draugų nešamas atsibudo ir išgirdo apie Grišos sužeidimą, tai pašoko ir svyruodamas nubėgo jo gelbėti, tačiau į tą vietą atskriejo dar viena bomba ir jis irgi žuvo“, – kramtydamas lūpą pasakojo G. Grigorjevas.
Kai po paros paskambinęs būrio vadas Vasilijus, pravarde Biznis, pasakė, jog neturi ryšio su Griša, tėvai vylėsi, kad šis yra sužeistas arba pateko į nelaisvę. Tačiau vėliau paskambinęs mūšio dalyvis pasakė tiesą.
Iš kovos lauko Grišą pavyko išnešti tik po vienuolikos, o Sašą – po trylikos dienų. Į atpažinimo procedūrą nuvykę tėvai Grišą vos atpažino ir pasibaisėjo, kad visi žuvusieji dėvi vien kelnaites. Paaiškėjo, jog taip pasidarbavo rusai marodieriai, pagrobę žuvusių ukrainiečių karių rūbus bei ekipuotę.
Griša su Saša susidraugavo būdami dešimties turizmo būrelyje, į kurį nuėjo trenerio paraginti iš skirtingų mokyklų ir gyvendami toli vienas nuo kito. Saša vėliau baigė Kūno kultūros institutą, tapo alpinizmo sporto meistru ir treneriu vaikų mokykloje.
Po to, kai Saša užkopė į vienuolika aukščiausių pasaulio viršūnių ir buvo pripažintas vienu geriausių šalies alpinistų, jį išrinko Ukrainos alpinizmo federacijos pirmininko pavaduotoju. 2013 metais kopiant į Nango Parbat viršukalnę Pakistane alpinistų stovyklą užpuolę islamo teroristai nužudė 11 užsieniečių, trys iš kurių buvo ukrainiečiai iš Charkovo.
Nužudytas buvo ir 44 metų lietuvis Ernestas Markšaitis. Vienam Latvijos bei Kinijos turistui pavyko pasislėpti uolose, o A. Zakolodnas bei dar keli alpinistai liko gyvi, nes tuo metu lipo į viršūnę.
Griša laipiojo po neaukštus kalnus, teisėjavo alpinizmo varžybose, o medalius pelnydavo maratono bei triatlono čempionatuose. Karo išvakarėse Griša visgi apsisprendė kartu su Saša kopti į viršukalnes, tačiau bėgdamas maratoną išsinarino koją ir svajonė liko neįgyvendinta. Vaikinų draugystė niekada nenutrūko, Griša tapo vieno iš keturių Sašos vaikų krikštatėviu, nors pats šeimos nesukūrė.
„Griša neturėjo priešų, buvo labai taikingas, atviraširdis, visada lėkdavo į pagalbą kitiems. Kartu atstatėme ir praplėtėme iš mano tėvų paveldėtą namą, jis svajojo nusipirkti kraną bei statyti namus pardavimui, o aš būčiau dirbęs drauge. Slapta vyliausi, kad jisai sukurs šeimą ir viename name kartu gyvensime, tačiau svajones sudaužė karas“, – liūdnai kalbėjo tėvas.
G. Grigorjevas papasakojo, kad kitas, vyriausias sūnus Danila per nelaimingą atsitikimą jaunystėje tapo iš dalies neįgaliu, gyvena su žmona, o jaunėlė dukra Daša per karą išvyko į Londoną, kur susirado vyrą brazilą, pagimdė sūnų ir neseniai kartu atsikėlė į Vakarų Ukrainą.
Grišos netektis labiausiai paveikė tėvą. Po sūnaus mirties jo sveikata suprastėjo, ėmė šlubuoti širdis, pakriko nervai.
„Šiaip esu ramus žmogus, tačiau neseniai vienai mokyklos laikų bičiulei vos neužvožiau, kai ši mane pamačiusi gatvėje sušuko „kas geresnio?“. Nejučiomis užvirė kraujas, nes kas gali būti gero palaidojus sūnų, kai jo nuolat ilgiesi, o laikaisi vien vaistais ir vien tabletėmis stabdai savo verksmą bei skausmą“, – pasakė tėvas ir nusisukęs nubraukė ištryškusią ašarą.
G. Grigorjevas dvi mūsų pokalbio valandas laikėsi stoiškai, tačiau kai iš atsinešto maišiuko ėmė traukti sūnaus pelnytus sporto apdovanojimus, o vėliau – ir pomirtinius medalius bei kartu ėmėme vartyti nuotraukų albumą, vyriškis nesusilaikė ir jo skruostais ėmė nestabdomai riedėti ašaros.
„Į kapus dažnai nevažiuojame, nes gydytoja pasakė, kad turiu paleisti sūnų, negaliu juo gyventi, nes taip esą bus lengviau ir man, ir jam ramiau kitame pasaulyje“, – prasitarė tėvas.
Kai atsisveikinant paklausiau, ar nepikta, jog nemaža dalis tautiečių vyrų kyšiais išsiperka nuo fronto, o dar daugiau slapstosi nuo šaukimo į kariuomenę, didvyrio tėvas pasakė, jog tai kiekvieno sąžinės reikalas, tačiau turint gėdingą sąžinę gyventi bus sunku, o likimas pats gali atkeršyti.
