Ji neprisimena smūgio akimirkos, tačiau smegenyse įsirėžė prisiminimai, kas nutiko po to. „Nejauti paties smūgio, tiesiog atmerki akis ir jau esi po griuvėsiais“, – pasakojo ji.
R. Hijazi iškart atgavusi sąmonę pradėjo čiupinėti viską, kas aplinkui, ieškodama savo sūnaus, kol sušuko jos uošvė. „Ji rado jį virš mano pilvo. Ji jį pakėlė. Jo kūnas buvo jos rankose, o galva nukrito man ant pilvo“, – netekties momentą prisiminė ji.
Nuo tos akimirkos ji abejoja, ar išvis nori gyventi. Iš pradžių ji prašė savo šeimos, kad paliktų ją mirti, bet vietoje to, jie ėmė ieškoti pagalbos, kad galėtų iškasti ją iš sugriauto namo Chan Junise.
„Mano kojų nebuvo matyti. Mano ranka prie kūno laikėsi tik už mažo gabalėlio mėsos. Bandžiau ją atplėšti, bet nepavyko, todėl užsidėjau ją ant pilvo“, – prisiminė ji.
Kai ji pasiekė ligoninę, buvo manyta, kad ji mirė. Tik aštuonių mėnesių nėštumas privertė gydytojus pažvelgti dar kartą ir jie cezario pjūvio būdu leido gimti jos dukrai Mariam.
„Kai ji pirmą kartą įkvėpė, aš atgimiau. Gydytojai man sakė, kad įvyko stebuklas“, – pasakojo ji.
Savo istoriją Hijazi pasakojo bejėgišku balsu gulėdama ligoninės lovoje Kataro sostinėje Dohoje. Jai buvo amputuota kairė ranka, o abi kojos smarkiai pažeistos, todėl joms sutvarkyti prireikė kaulų transplantacijos.
Kritinis vėlavimas
Nepaisant retkarčiais pasigirstančių dejonių, Hamado ligoninės Dohoje Gazos skyriaus koridoriai palyginti yra ramūs ir labai skiriasi nuo perpildytų medicinos įstaigų Gazoje.
Už kiekvienų durų slypi istorija apie stebuklingą išgyvenimą, kurį apkartina nepaguodžiama netektis. Motinos, gydomos dėl gyvybei pavojingų sužalojimų, deja, dažnai turi pradėti išgyventi vaiko netektį. Ir, žinoma, susigyventi su tuo, kad neteko kasdienių gebėjimų rūpintis likusiais vaikais.
„Mano dukra yra ta, kuri mane išgelbėjo. Kai pirmą kartą buvau sužeista, sakiau: aš jos nenoriu. Noriu susigrąžinti savo sūnų, – pasakojo R. Hijazi. – Negalėjau net galvos pakelti. Negalėjau jos matyti, o juo labiau ja rūpintis.“ Ji tikisi, kad vieną dieną dukra suteiks jai energijos tęsti gyvenimą.
Praėjus mėnesiui po sužeidimo, R. Hijazi buvo evakuota iš Gazos Ruožo gydytis. Jos dukra Mariam šiuo metu yra pas senelius Egipte. Kaip ji auga, R. Hijazi stebėjo vaizdo skambučiais.
Ji nebuvo jos mačiusi daugiau nei šešis mėnesius. Dohoje ji iš ligoninės išeina tik tarp operacijų, o gydytojai tikina, kad ji vėl galės vaikščioti.
„Ortopedijos srityje dirbu apie 21 metus. Tokių sužalojimų, jų sunkumo, kaulų netekimo tipų ir infekcijų, su kuriomis susidūrėme su Gazos Ruožo pacientais, yra daugiau (nei kas nors), ką esu matęs anksčiau“, – kalbėjo Hamado ligoninės ortopedijos chirurgas konsultantas Hasanas Abuhejlehas.
Daugeliui pacientų jam teko pasakyti, kad amputacijos, kuri būtina gyvybei išgelbėti, būtų buvę galima išvengti, jei Gazoje būtų buvę daugiau jiems prieinamų išteklių.
Nuo tada, kai Izraelis pradėjo karinį puolimą atsakydamas į spalio 7 d. „Hamas“ išpuolius, iš Gazos Ruožo medicininiam gydymui buvo evakuota daugiau kaip 4800 žmonių. Dar tūkstančiai sunkios būklės žmonių laukia, kol galės išvykti gydytis.
Gegužės 10 d. atnaujintoje ataskaitoje Jungtinės Tautos ir pagalbos agentūros pranešė, kad Izraelis atmetė 42 proc. pateiktų medicininės evakuacijos prašymų. Jie pridūrė, kad pastarosiomis dienomis, „uždarius Rafos perėją, staiga buvo sustabdyta visa medicininė sunkiai sergančių ir sužeistų pacientų evakuacija už Gazos ruožo ribų“.
Įspūdinga nuotrauka
Skausmas ligoninės kambariuose aidi skirtingai. Shaimaa Al-Ghoul rašė CNN komandai iš izoliuoto kambario. Kaip ir daugelis pacientų, atvykusių iš Gazos, ji serga vaistams atsparia infekcija, kuria užsikrėtė sunkiai besiverčiančiose teritorijos ligoninėse.
Sh. Al-Ghoul neteko vyro ir dviejų iš keturių vaikų per vasario mėnesį Rafoje surengtą oro antskrydį. Šeima miegojo viename kambaryje, kai staiga „lova buvo perskelta per pusę ir aš nukritau į pirmąjį aukštą“, – prisiminė ji.
„Girdėjau, kaip Hothaifa (jos 11-metis sūnus) maldavo gelbėtojų jo nepalikti. Negirdėjau nei savo vyro, nei Jenano ar Mohamedo (jos vaikai), todėl žinojau, kad jie yra pasmerkti kančioms“, – kalbėjo ji.
Ji buvo devintą mėnesį nėščia ir mano, kad skeveldros, pataikiusios į jos pilvą, pražudė ir jos negimusį sūnų. Abdullah kitą dieną gimė negyvas.
Sh. Al-Ghoul dalijosi linksmomis savo vaikų nuotraukomis prieš karą, o po to plačiai išplatinta jos dukters Jenan kūno nuotrauka, kurioje matyti nutrauktos jos apatinės galūnės . Ji nori parodyti karo siaubą ir prisiminimus, kurie ją persekioja, kaip ir kitus esančius palatoje.
Jos sūnus Hothaifa vaikšto ligoninės koridoriais su ramentais. Jo sužeista koja per daug patinusi, kad galėtų išlaikyti svorį.
Mariam (jos dukra) įeina į kambarį, kuriame gyvena pacientai su siaubingomis skausmo ir netekties istorijomis. Ji žaidžia ant lovų, kurios lieka tuščios, kai kiti pacientai saulėlydžio metu išvažiuoja į lauką vežimėliuose pakvėpuoti grynu oru.
Gyvenimas po netekties
Tuo tarpu tame pačiame kambaryje slaugoma 23 metų Shahed Alqutati – ji ką tik baigė fizioterapiją. Jos kairė koja buvo amputuota, o kita koja įsukta į metalinį karkasą, laikantį sutraiškytus kaulus. Spalio 11 d. per smūgį, kuris taip pat palietė jos butą, ji ir jos vyras Ali, 26 metų universiteto profesorius, buvo išmesti į gatvę.
Atvėrusi akis ji pamatė, kad jos koja suplėšyta ir visur pilna kraujo. „Mano vyras buvo priešais mane. Jis taip pat buvo sužeistas. Jis neteko abiejų kojų ir rankos. Šaukiau jam: „Ali, Ali!“. Jis mane išgirdo ir sušuko „Šahedas“. Jis pažvelgė į savo nupjautą ranką ir paklausė manęs: „Kur mano ranka?“.
Tai buvo paskutinis jų pokalbis. Abu buvo nuvežti į ligoninę, tačiau Ali neišgyveno. Ji neteko savo gyvenimo meilės ir kūdikio, kurio jiedu turėjo susilaukti.
„Likus savaitei iki karo mes viską nupirkome kūdikiui, visus drabužėlius, visus marškinėlius. <...> Labai jaudinomės“, – prisiminė ji. Jos dukra Šam gimė negyva praėjus dviem dienoms po išpuolio, likus dviem mėnesiams iki numatyto termino.
Jos kančios tuo nesibaigė. Sh. Alqutati buvo nuvežta gydytis į Al-Shifa ligoninę Gazos mieste, o lapkritį – Izraelio apgultis, dėl kurios pacientai ir medicinos personalas liko be maisto ir vandens, trūko medicinos reikmenų. Po dviejų savaičių Izraelio kariuomenė ją ir kitus išvarė iš ligoninės.
Dabar ji naudojasi neįgaliojo vežimėliu, ją stumia jos tėtis. Mergina pasakoja, kad patikros punkte Izraelio „kariai šaudė į orą ir liepė žmonėms grįžti atgal. Grįžti kur? Nėra kur eiti. Mes vaikščiojome ir vaikščiojome jau per daug“, – kalbėjo ji.
Vėliau jos žaizdos pradėjo kraujuoti dėl užkrėtimo, – pasakojo Sh. Alqutati, tačiau į ligonines patekti ji bijojo. „Jei pateksiu į ligoninę, mirsiu, neatsigausiu ir nepagysiu“, – pridūrė ji. Jos tėvas sutvarkė jai žaizdas be ligoninės pagalbos.
Gydymas prasidėjo po to, kai ji buvo mediciniškai evakuota iš Gazos Ruožo, o tuo pačiu atsirado laiko išgyventi netektį.
Viename iš daugybės vaizdo įrašų, kuriais ji dalijasi socialiniuose tinkluose, matyti, kaip jos miręs vyras Ali šypsosi, kai supranta, kad ji vėl jį filmuoja universiteto renginyje.
„Niekas nepajus (mano) skausmo. Su žmonėmis (esu) stipri, laiminga, besijuokianti. Bet kai esu viena, čia jaučiu kažką skausmingo, – kalbėjo ji, rodydama į širdį. – Nuo to negaliu pasveikti.“
„Tai lydės mane visą gyvenimą. Amputacija, lūžiai, nudegimai, nervų problemos... Naujos kojos negausiu. Tai yra kažkas, ko nepamiršiu. O kaip aš galiu pamiršti? Juk praradau mylimąjį ir savo kūdikį“, – klausė ji.
Nors šių moterų nėštumai baigėsi skirtingai, Sh. Alqutati ir R. Hijazi apibūdino panašią neviltį, kaustančią dėl karo Gazoje siaubo. Kaip ir daugelis medicininių evakuacijų dalyvių, jie nežino, kokia bus jų ateitis ir kur jie gali atsidurti. Taip pat jie nerimauja dėl Gazoje įstrigusių šeimos narių.
„Gyvenimas baigėsi. Nebėra jokio džiaugsmo, – kalbėjo R. Hijazi. – Užmerkiu akis ir mane užplūsta visi prisiminimai. Nuėjau į prekybos centrą, pamačiau kūdikių mišinį, kurį naudojau savo sūnui, ir pajutau, kad mirštu. Ir tai buvo tik mišinukas kūdikiams. Galite tik įsivaizduoti, kas atsitinka, kai pamatau jo nuotrauką, vaizdo įrašus, žaislus ar drabužius“, – kalbėjo ji. Ašaros jai rieda per veidą, kai ji žiūri nufilmuotą vaizdo įrašą, kuriame Azzouzas kikena.
„Skausmas niekada neišnyks. Tai dalykai, kurių neįmanoma pamiršti, – pabrėžė ji. – Mes gimdome tik tam, kad juos prarastume.“
Parengta pagal CNN inf.
