Visgi, susidaro įspūdis, kad dėl ES kariuomenės – ekspertų nuomonės skirtingos. Vieni tikina, kad nuo Europos žemyno nusisukus JAV, tai būtų svarbiausias apsiginamumo garantas. Kiti įsitikinę, jog samplaika tarp skirtingų kariuomenių jokio poveikio neturėtų. Panašios nuomonės yra ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas.
„Yra paradoksas, kad mes dažnai kalbame apie valstybių narių, NATO ir ES kariuomenes, turėdami omenyje, tarsi vienos valstybės narys yra su „trimis kepurėmis“. Jei kalbame apie valstybes, kurios priklauso ir ES, ir NATO, ar mes galėsime kalbėti apie ES kariuomenę, ar padaugės karių, kurie turės atlikti užduotį? Atsakymas yra ne“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ar ES tai gali?“ kalbėjo ekspertas.
Jo teigimu, svarbu dėmesį skirti gynybos išlaidų didinimui ir taip didinti patį karinį personalą.
„Jei tai nebus daroma, nebus užpildytas naujasis NATO pajėgų modelis, kuris nustato reikalavimus ES valstybėms parengti tam tikrus skaičius karių, lėktuvų ir laivų. Kalbame apie tris skirtingus dalykus, bet karys yra vienas, tos valstybės narys. Klausimas yra apie sąveika. ES yra įsteigusi pajėgas 5000 greitojo reagavimo pajėgų karių, kurie turi reaguoti į įvairias krizes, įskaitant karines, už ES valstybių ribų.
ES sutartyje taip pat yra numatyta savotiška kolektyvinė gynyba, tačiau apie ją mažai kas kalba. Iš esmės, ką dar galima matyti, kad ES neapsiima kolektyvinės, teritorinės gynybos, palikdama valstybėms narėms ir NATO būtent šioje vietoje veikti.
Kalbant apie ES kariuomenes, turime kalbėti apie ES valstybių karinio bendradarbiavimo galimybes. Galbūt galimybes skolintis tam tikras technikas, ar tai būtų lėktuvai, ar degalų užpildymas, ar logistiniai klausimai. Vystyti reikia palydovų tinklus, kurie reikalingi visoms narėms, kuo galime bendrai naudotis. Reikia vystyti pajėgumus, kurie gali būti panaudojami bendrai bet kurios valstybės narės, narių koalicijos esant poreikiui“, – nurodė G. Česnakas.
Neretai diskutuojant apie tai, kaip užkurti ES gynybos pramonę, akcentuojamas bendras priemonių pirkimas. Nors jau kurį laiką diskusija vystosi, visgi galutiniai sprendimai yra migloti.
„Gynybos pramonė nėra laisva rinka, todėl kad valstybės įsigydamos ginkluotę, įsipareigoja tam tikrais dvišaliais saugumo santykiais, kad viena valstybė, pirkdama iš tam tikro tiekėjo, tikisi ir tam tikro karinio bendradarbiavimo. Tas, kas tiekia ginkluotę, taip pat turi tam tikrus reikalavimus, kad ginkluotė neatiteks kažkur, nebus panaudojama kažkaip, vyks apmokymai.
Tai yra ilgalaikis, dvišalis ar daugiašalis, įsipareigojimas. Dažnai ginkluotės įsigijimus vadiname strateginiais. Valstybės dažnai perka ginkluotę iš partnerių, didesnių gamintojų, su kuriais norima palaikyti gilesnius politinius ir saugumo ryšius. Lygiai taip pat, kaip ir tų gamintojų, jei kalbame apie tankus, jų nėra tiek daug. Yra atskiros specifikos ir pasiūlymai.
Karinis patarimas – svarbus, bet yra ir strateginis valstybės planavimas. Kadangi ginkluotę užtrunka ilgą laiką pagaminti, tai nėra lyg į supermarketą atėjus, nenusipirksi čia ir dabar. Užsakymai, kai kurios ginkluotės, gali būti įgyvendinti, pavyzdžiui, tik po 5 ar 10 metų. Taigi, ir tas įsigijimas nėra toks paprastas. Kalbant apie smulkesnę ginkluotę – galima plačiau veikti, tačiau kiekvienas gamintojas turi tam tikrą specifiką ir konkuruoja su kitais“, – lėto proceso priežastis pažymėjo profesorius.
G. Česnakas pabrėžė ir tai, kad bendras gynybos priemonių pirkimas vilkinamas dėl perteklinio reguliavimo.
„Galima prisiminti Prancūzijos ir Vokietijos idėjas dėl bendros tanko platformos, bendro naikintuvo ir matom, kad iškyla klausimų, kam atiteks intelektinės teisės, kas tieks komponentus. Tai yra problema, kad ne visada skatinamas technologinis ar produkcinis pranašumas.
Jei pažiūrėsim į kitas iniciatyvas, šalių bendradarbiavimas yra skatinamas. Jis nėra kažkoks gėris, bet klausimas, koks yra rezultatas. Jei įmonė sugeba pagaminti labai gerą ginkluotę, tai ta įmonė juos ir parduos. Komponentus galima pirkti iš kitų valstybių, iš kitų įmonių, iš Europos įmonių, bet vėlgi yra tam tikra konkurencija.
Sprendimas nėra paprastas, jis daugiasluoksnis, yra daug interesų ir įsipareigojimų, todėl gynybos pramonę pirkti čia ir dabar yra sudėtinga. Jei kalbam apie naikintuvus, Jungtinių Valstijų „Lockheed Martin“ pagamino beprecedentį naikintuvą, pagal savo pajėgumus, F35. Dabar visos valstybės nori įsigyti. O ar turime Europoje atskirą gamintoją ar gamintojų grupę, kuri gali konkuruoti? Akivaizdu, kad ne. Galim įrašyti į gynybos pramonės strategiją, kad turim pirkti daugiau europietiškų naikintuvų, bet kas jei jie nėra tokie technologiškai pažangūs?“ – problemą akcentavo jis.
Gynybos paramos fondo vadovas, atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis pažymėjo, kad karas Ukrainoje ES aiškiai nurodo, kokią ginkluotę turime įsigyti.
„Pavyzdys, 155 mm artilerijos sviediniai yra ta jėga, kuri lemia 70–80 proc. visų priešo nuostolių. Šios amunicijos gamyklos Europoje yra, bet ir šiandien Europa negeba gaminti pakankamų kiekių. Problema yra susijusi su prioritetų pasirinkimu ir politinės valios reikalu. Kiti technologiniai dalykai yra sudėtingi procesai.
Europoje yra keli lėktuvų gamintojai, kurie juos gali gaminti, bet, aišku, reikia, kad jie būtų konkurencingi, taigi jie turi tas technologijas skatinti.
Dar viena technologija, kuri irgi yra „ant bangos“ – visi bepiločiai lėktuvai. Čia ukrainiečiai parodė, kad tam tikrais atvejais, net ir 155 mm sviedinių trūkumą jais galima kompensuoti. Ši technologija smarkiai vystosi ir pas mus Lietuvoje. Ne be reikalo Krašto apsaugos ministerija ėmėsi iniciatyvos bepiločių orlaivių gamyboje, o tuo pačiu ir pritraukiant savanorius tuos dronus valdyti. Na, o technologijų vystymui reikia skirti lėšų, skirti jų ir „Research and Development“ projektams. Kiek pamenu NATO valstybės nuo savo biudžeto tam skiria iki 2 proc.“, – sakė jis.
Nors turime ES gynybos pramonės strategiją, trūksta resursų.
„Jeigu pažiūrėsime, ar yra pakankami resursai strategijoje numatyti, tai mano vertinimu, tikrai to nėra. Jei mes kalbam apie bendrus pirkimus, tai tam, kad valstybės nusipirktų, jos turi nueiti ilgą biurokratinį kelią. Ar yra numatyta, kad tas biurokratinis kelias bus palengvintas? Kiekviena valstybė turi savus kelius. Kur ES yra stipri? Tai sąlygų ir ribojimų suvienodinime. Čia svarbūs teisės aktai, kurie leistų suvienodinti, standartizuoti įsigijimo procedūras. Kalbant apie gamybą, ją standartizuoti pakankamai sudėtinga, nes kiekvienas gamintojas yra suinteresuotas, kad vartotojas ir toliau pirktų jų produktą, o ne pakeistų jį.
Čia turi būti skatinimas komerciškai patrauklaus bendradarbiavimo su kitomis ES valstybių įmonėmis ieškojimas, reikia kurti bendrus produktus, juos tobulinti ir vystyti, ir tuomet jau matytume tam tikrą standartizaciją. Turi būti palengvintas įsigijimas, standartizuotos formos ir kad nebūtų perteklinio reguliavimo“, – akcentavo G. Česnakas.
Perteklinis reguliavimas, anot jo, matomas ir dronų gamyboje.
„Dėl dronų irgi akcentuojama, kad reikia plėsti gamyba, kurti kažkokį technologinį dronų centrą. Jeigu ginkluotės gamintojai matys, kur parduoti ir kaip konkuruoti su kitais, jie patys eis į universitetus, kitas technologines įmones, integruos ir konkuruos. Tam nereikia kažkokio dirbtinio priežiūros centro, skirto technologijoms.
ES jau galėtų remti tas įmones, kurios bendradarbiauja ir pasiūlo inovacijas. Čia galima detaliau pagalvojus pažiūrėti konkrečių priemonių. Aš viliuosi, kad gynybos pramonės strategija nebus dar vienas papildomas reguliavimo, ataskaitų teikimo šaltinis, kuris neves į kažkokių pajėgumų vystymą“, – nurodė Lietuvos karo akademijos profesorius.
Galbūt visus šiuos klausimus galėtų pagaliau imtis spręsti naujasis ES Gynybos komisaras, o pažangą matysime jau po penkerių metų?
Atsakydamas į klausimą V. Malinionis nebuvo nusiteikęs optimistiškai, jo teigimu, sudėtinga įsivaizduoti, kad kažkoks kokybinis šuolis įvyktų su šiuo portfeliu.
„Šios pozicijos atsiradimą sąlygoja Rusijos agresija Ukrainoje, čia kalbos nėra. Iki šiol ES apskritai su karine dimensija labai mažai reikalų turėjo, be kelių pavyzdžių. Visgi, sudėtinga įsivaizduoti, kad įvyktų koks nors šuolis, nebent būtų išvengta dubliavimosi tarp NATO ir ES. Tuomet gal efektyvumas ir gali atsirasti.
Kur tai matyčiau, tai galbūt standartizavimas ir sąveikos tarp kaimynų gerinimas galėtų įvykti. Galbūt būtų suvienodinti kalibrai, amunicijos, ginkluotės, pėstininkų kovos mašinos, artilerijos sistemos, kad jos būtų sąveikios. Jei, pavyzdžiui, Estija ar Lenkija baigia savo artilerijos sviedinius, mes galim juos duoti iš savo sandėlių ir atvirkščiai. Gal tokie dalykai galėtų būti? Bet svarbu, kad nevyktų dubliavimasis“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ar ES tai gali?“ nurodė jis, pabrėždamas, kad galbūt ES Gynybos komisaras padėtų gerinti ir pasienio apsaugą.
