Kaip pažymi publikacijos autorius, anksčiau Vakarai taip pat bijojo savo geopolitinio varžovo ir priešo – Sovietų Sąjungos – žlugimo. JAV prezidentas George'as Bushas net atvyko į Kijevą prieš pat Ukrainai paskelbiant nepriklausomybę ir pasakė liūdnai pagarsėjusią „Kijevo vištos kalbą“, įtikinėdamas ukrainiečius neatsiskirti nuo Maskvos.
Visų pirma Vakarų lyderiams rūpėjo milžiniškos Sovietų Sąjungos karinės mašinos ir milžiniško branduolinio arsenalo likimas. Leisti jį perskirstyti tarp grupės naujų nepriklausomų valstybių jiems atrodė didžiausia kvailystė. Todėl, užuot skubinę sovietų imperijos žlugimą, jie stengėsi užkirsti kelią šiam procesui arba bent jau jį valdyti. Straipsnyje teigiama, kad tie patys nuogąstavimai dabar trukdo remti Ukrainą.
Publikacijos autorius Peteris Dickinsonas įsitikinęs, kad pralaimėjimas Ukrainoje kur kas labiau gali lemti V.Putino režimo žlugimą ir reformų laikotarpio pradžią nei chaotišką Rusijos valstybės žlugimą. Būtent taip atsitiko po kitų praeityje garsių Rusijos pralaimėjimų: pralaimėjimas Krymo kare lėmė vergovės panaikinimą, pralaimėjimas kare su Japonija 1905 m. davė pradžią Rusijos parlamentarizmui.
„Jei dabartinė invazija taip pat baigsis pralaimėjimu, yra pagrindo manyti, kad Rusija iš jos išeis nenukentėjusi. Galų gale, nors pasitraukimas iš Ukrainos būtų gili žaizda rusų nacionaliniam pasididžiavimui, mažai tikėtina, kad jis keltų egzistencinę grėsmę pačiai Rusijai“, – įsitikinęs autorius.
„Atlantic Council“ pataria Vakarų lyderiams nustoti gąsdinti save „košmariškais būsimo Rusijos žlugimo scenarijais“ ir sutelkti dėmesį į daug rimtesnes grėsmes, kurias gali sukelti Kremliaus pergalė Ukrainoje.
Jei V.Putinas pasieks pergalę Ukrainoje, jis beveik neabejotinai judės toliau. Kremliaus diktatorius jau giriasi savo Ukrainos „užkariavimais“ ir lygina save su XVIII a. nenugalimuoju Rusijos caru Petru Didžiuoju. Karo pradžioje V.Putinas invaziją bandė vaizduoti kaip gynybinę priemonę, kaltindamas NATO ekspansiją ir įsivaizduojamus „Ukrainos nacius“. Kai jo likimas mūšio lauke pagerėjo, jis ėmė atvirai kalbėti apie „istoriškai rusiškų žemių sugrąžinimą“, pažymi publikacijos autorius.
„Atlantic Council“ pabrėžia, kad „istoriškai rusiškų žemių grąžinimo pretekstu“ Kremlius galėtų įsiveržti ir į dar tuziną kaimyninių šalių – nuo Suomijos iki Kazachstano.
Analitinis centras taip pat atmeta argumentą, kad Rusija po pergalės Ukrainoje bus pernelyg išsekusi, todėl nedrįs vykdyti naujos agresijos.
„Deja, tokie argumentai neatsižvelgia į Rusijos sėkmės Ukrainoje poveikį. Rusijos pergalė pakeistų geopolitinį klimatą, sukeldama tarptautinės paramos Kremliui padidėjimą ir Vakarų demoralizaciją. Pasaulio pietų šalys atsisakytų neutralumo ir skubėtų užmegzti glaudesnius ryšius su Maskva“, – perspėja „Atlantic Council“.
Vakarai bijo Ukrainos pergalės?
Kaip rašė Ukrainos UNIAN, dabartinė NATO šalių strategija dėl karo Ukrainoje yra nukreipta į tai, kad nei Kijevas, nei Maskva nepasiektų lemiamos pergalės. Tokią nuomonę naujienų portalui išsakė Lenkijos mokslų akademijos Ekonomikos mokslų instituto profesorius Adamas Lipovskis.
Jo vertinimu, Vakarai nenori ryžtingai užtikrinti Ukrainos pergalės, nes baiminasi V.Putino režimo žlugimo pasekmių, ypač chaotiško Rusijos branduolinio ginklo plitimo. Todėl šiandien Vakarai vadovaujasi aksioma, kad Rusijos valstybinės struktūros sunaikinimo prevencija turi didesnį geopolitinį prioritetą nei Ukrainos grąžinimas į 2014 m. sienas.
