Žurnalistai atkreipė dėmesį į stiprėjančią Baltijos šalių gynybą. Nurodoma, kad netrukus į Estijos laukus jau netrukus išvažiuos ekskavatoriai ir cemento maišyklės, kad rytinė NATO siena su Rusija būtų gerokai kariniu požiūriu patobulinta. Šalia pasienio su Rusija bus įrengta šimtai sustiprintų bunkerių, kurie taps naujos gynybinės linijos dalimi, skirtos apsaugoti Baltijos šalis nuo Rusijos puolimo.
Savo ruožtu Lietuva atidaro daugiau nei tuziną vadinamųjų kontrmobilumo priemonių parkų – sandėlių, skirtų tokiai įrangai, kaip prieštankinės kliūtys, spygliuota viela ir betoniniai blokai, kurie skirti galimiems okupantų puolimui sulėtinti. Latvija, kaip ir kitos dvi Baltijos šalys, taip pat pastatė tvoras prie savo sienų su Rusija ar Baltarusija.
Vykstantys darbai – akivaizdus ženklas, kad NATO fronto valstybių saugumą dabar stipriai lemia Rusijos karas Ukrainoje, teigia teksto autoriai. Pavojus padidėjo ir po to, kai okupantai praėjusią vasarą sustabdė Kijevo kontrpuolimą ir susigrąžino iniciatyvą mūšio lauke.
Baltijos šalių vadovai, kurie Rusijos pralaimėjimą Ukrainoje laikė geriausiu būdu užtikrinti savo saugumą, dabar mato, kad iniciatyva krypsta Maskvos pusėn.
„Ukraina mums dabar yra egzistencinis klausimas“, – „The Financial Times“ aiškino Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis.
Be to, pastaraisiais mėnesiais pasipylė perspėjimai apie galimą Rusijos puolimą prieš NATO per ateinantį dešimtmetį. Dienraščio žurnalistai atkreipė dėmesį į tai, kad pavojaus signalą skleidžia ne tik Vilnius, Ryga ir Talinas, bet ir Stokholmo, Berlyno ir Londono ministrai, kurie visi užsimena apie galimą konfrontaciją per 2–8 metus.
Kartu su didėjančiu nerimu auga ir jausmas, kad Baltijos šalys dėl narystės NATO yra saugesnės nei buvo šimtmečius. Tai „paradoksas“, publikacijoje pripažįsta Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė.
Rusija, kurios išlaidos gynybai jau dabar sudaro apie 6–7 proc. BVP, suaktyvino savo gynybos pramonės mašiną ir per metus pagamina 4 mln. artilerijos sviedinių, šimtus tankų ir šarvuočių. Dauguma jų yra žemų technologijų įranga, skirta žemų technologijų karui, tačiau Rusijos gamyklos smarkiai lenkia Vakarų šalis. Be to, perėjęs prie karo ekonomikos, Kremlius gali nesugebėti grįžti atgal.
„Klausimas ne tas, ar [Rusija] nori sustoti, o tas, ar ji gali sustoti, – sako I. Šimonytė. – Nes kai visas savo statymas yra nukreiptas į karinę ekonomiką, jūs turite milijonus žmonių, kurie yra ginkluoti ir apmokyti. Ir staiga tu sakai: „Dabar mes grįžtame namo“. Aš turiu omenyje, kad tai gali reikšti, jog ekonominis modelis žlugs... . Todėl manau, kad tai pavojinga.“
Buvęs Latvijos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir buvęs Latvijos išorės žvalgybos tarnybos vadovas Janis Kažociņš artimiausiu metu mato du galimus scenarijus.
Pirmuoju atveju Rusijai pasiseka Ukrainoje ir ji bando pasinaudoti susilpnėjusiais Vakarais.
„Būdas tai padaryti – greitas coup de main [netikėtas puolimas] Baltijos šalyse ir po to sektų pagrįsti branduoliniai grasinimai“, – savo versiją pateikė jis. Antrasis scenarijus – jei Ukraina ir Vakarų vienybė išsilaikys, tuomet Rusija galėtų bandyti diversines provokacijas, o ne visišką karinį puolimą – yra dešimtys hibridinių išpuolių galimybių, pradedant sabotažu ir žmogžudystėmis ir baigiant vietos rusakalbių gyventojų kurstymu.
Tiesa, Lietuvos gynybos ministerijos politikos direktorius Vaidotas Urbelis mano, kad tokių prognozių galima prigalvoti daugybę.
„Kalbant apie scenarijus, galėčiau pateikti 100 scenarijų“, – pažymėjo jis.
Anonimiškai kalbinto Europos diplomato teigimu, svarbiausia tai, kad Baltijos šalims gresia pavojus: „Daugialypiu būdu: ne tik kariniu, bet ir visuomeniniu, hibridiniu, ekonominiu“.
„The Financial Times“ atkreipė dėmesį ir į tai, kad rusakalbės mažumos sudaro apie ketvirtadalį Estijos ir Latvijos gyventojų. Baltijos šalių pareigūnai pripažįsta, kad jos yra pažeidžiamos dezinformacijos per Rusijos žiniasklaidą, tačiau tikina, kad Maskvos galimybės panaudoti jas kaip ginklą mažėja, nes vyresnės kartos išmiršta, o jaunesni žmonės labiau integruojasi.
„Tai labai pasikeitė, ypač su šia jaunąja karta“, – nurodo Estijos prezidentas Alaras Karis.
Lietuvoje rusakalbių mažuma yra kur kas mažesnė, tačiau ji yra pažeidžiama dėl geografinės padėties, aiškina autoriai. Ji ribojasi su stipriai įtvirtintu Rusijos Kaliningrado eksklavu, kuriame, Lietuvos žvalgybos nuomone, yra branduolinių ginklų, ir Baltarusija, kurią dabar tvirtai kontroliuoja Kremlius.
Daugelio karinių ekspertų nuomone, Lietuvoje stūkso pažeidžiamiausia visos NATO teritorijos dalis – Suvalkų koridorius. Sulaikyti Rusiją šioje vietoje reiškia atimti iš jos galimybę pasinaudoti bet kuriuo geografiniu Baltijos šalių trūkumu.
Kaip rašoma tekste, dar prieš kelerius metus NATO planas ginti tris Baltijos šalis buvo toks: pirmiausia leisti Rusijai jas okupuoti, o po kelių mėnesių masinėmis pajėgomis išstumti jos kariuomenę. Šiandien strategija jau kitokia – aršiai ginti NATO teritoriją „nuo pirmojo metro“ ir neleisti Rusijos užpuolikams siaubti miestų, kaip tai įvyko Ukrainoje.
Dėl to gynybos aljansas palaipsniui stiprina savo buvimą Baltijos šalyse. NATO vykdo oro patruliavimo misijas virš šių trijų šalių nuo pat jų įstojimo 2004 m. 2016 m., Rusijai aneksavus Krymą, jis papildė savo pajėgas tarptautiniais batalionais ir kovinėmis grupėmis. Dabar ji didina tuos batalionus, kurių kiekvieną sudaro apie 1 000 karių, iki brigadų, kurias sudaro 3 000–5 000 karių. Tikimasi, kad šios pajėgos dalyvaus bet kokiame Rusijos puolime, kol atvyks pastiprinimas, kuris gali būti atgabentas ir jūra po to, kai Švedija ir Suomija įstojo į NATO.
„Mūsų supratimas paprastas: kai Rusija žiūri į mus, ji žiūri į pajėgumus, kurie yra čia ir dabar, šiandien. Rusija mano, kad jie galėtų užlaikyti ir sutrikdyti pastiprinimą. Atgrasymas nėra stabilus, jei jis remiasi tik pastiprinimais“, – Lietuvos poziciją atskleidė V. Urbelis.
