„Mes žinome, kas artėja“, – britų transliuotojui BBC pasakoja Marija, pakraudama televizorių savo bute Kostiantynivkoje. Ji liepia jį pristatyti į Kijevą prieš palikdama namus ir išvykdama į sostinę su savo sūnumi.
„Visą dieną esame pavargę, nuolat patiriame panikos priepuolius. Nuolat esame slogios nuotaikos ir bijome“, – priduria ji.
Vasario mėnesį Rusija užėmė ilgiausių mūšių šiame kare apimtą Avdijivkos miestą. Nuo to laiko užpuolikai pasistūmėjo toliau į vakarus ir užėmė kelis kaimus. Ukraina sako, kad jos pajėgos „laikosi“. Tačiau Rusijos pajėgos dabar puola penkiose vietovėse palei 1 100 km ilgio fronto liniją.
Nuo Rusijos plataus masto invazijos prieš dvejus metus iš Ukrainos kontroliuojamo Donecko regiono išvyko daugiau kaip 1,2 mln. žmonių – arba du trečdaliai gyventojų. Būtent čia, rytinėje Donecko srityje, Ukrainos gynėjai patiria didžiausią išbandymą.
Tokių miestų kaip Pokrovskas, Kostiantynivka ir Kramatorskas gyventojai dabar susiduria su sparčiai artėjančia fronto linija ir net galima okupacija.
Artėjant rusams, Marijai ir jos motinai Tetjanai gyvenimas tampa vis sunkesnis. Jų miestas nusėtas artėjančios grėsmės ženklais, esančiais už 30 kilometrų.
Beveik kiekvienoje gatvėje yra apgadintų pastatų. Darbininkai keičia auksines bažnyčios plokštes po to, kai jos buvo nuplėštos per raketų smūgį į greta esančią geležinkelio stotį, kuri dabar yra sugriauta.
Šiame mieste, kadaise priklausiusiame buvusios Sovietų Sąjungos pramonės centrui, šaltu oru tvyro nerimas. Rusija pamažu naikina Ukrainos miestus, bandydama juos užimti. To čia labiausiai ir bijoma.
Marija paaiškina, kad jos motina Tetjana pasilieka Kostiantynivkoje, bet ji įsitikinusi, kad galiausiai mama paseks paskui ją.
„Aš jau du kartus išvažiavau, kokia prasmė? – klausia besipriešinanti Tetjana. – Visur baisu. Visa šalis dega.“ Jos akys sudrėksta. Viena yra likti savo namuose kiek įmanoma ilgiau, kita – rizikuoti mirtimi arba rusų okupacija.
Nors visa Ukraina yra karo zona, Donecko regionas – kartu su dar keturiais kitais – yra mūšio laukas. Kai brauniesi per jo tankius miškus ir platų, nelygų reljefą, visada jautiesi taip, tarsi artėtum prie šio konflikto anglies dugno.
Sunkų apšaudymą galima išgirsti net už 40 kilometrų, tolimas artilerijos garsas sklinda nuolat. Iš vieno apžvalgos taško matosi Ukrainos teritorijos erozija.
Dūmų kamuoliai kyla iš Avdijivkos – miesto, kurį Rusija neseniai užėmė, ir Horlivkos, kurią ji kontroliuoja nuo 2014 m., krypčių.
Rusija naudojasi savo dydžiu, pranašumu ore ir didesnėmis amunicijos atsargomis, kad ir toliau veržtųsi į priekį tuo metu, kol Vakarų karinė pagalba Ukrainai stringa arba ją stabdo šalių vidaus politika.
Netoliese yra platus slėnis su keliais telkiniais. Būtent šis gamtinis kraštovaizdis, pasak Ukrainos, leis jos pajėgoms „stabilizuoti“ fronto liniją. Galbūt po chaotiško atsitraukimo praeityje Ukrainos generolai yra pasirengę laikinai užleisti teritoriją, tikėdamiesi, kad ilgainiui ją pavyks išlaisvinti.
Kitoje fronto linijos pusėje gyvena nedidelė žmonių mažuma, kurią ukrainiečiai vadina „Ždunu“. Tai paniekinantis žodis, reiškiantis „laukiamuosius“ – tuos, kurie yra prorusiški ir laukia, kol bus okupuoti. Jis netaikomas visiems, kurie ignoruoja pasiūlymus evakuotis. Kai kurie tiesiog atsisako palikti savo namus ir priprato prie nuolatinio pavojaus.
Valerijus nėra vienas iš jų. Po to, kai jo namai Torecko mieste buvo per plauką išvengė apšaudymo, jis veža savo daiktus ir anūką Denysą į paėmimo punktą. Kadangi rusai yra vos už 5 kilometrų, kaimynai linki jiems gero, bet vis tiek atsisako išvykti. Tada senelis su anūku įlipa į šarvuotą policijos automobilį.
„Aš jau nugyvenau savo gyvenimą, – BBC pasakoja 67 metų vyras. – Bet man reikia išgelbėti mažylį.“
„Aš 20 metų dirbau šachtoje, todėl nieko nebijau, bet dėl jo nerimauju“, – priduria jis.
Keturiolikmetis Denysas pritariamai linkteli galva. „Mano paskutinis draugas išvyko prieš tris savaites“, – sako jis.
Šeimoms su vaikais privaloma evakuotis iš priešakinių gyvenviečių. Nepaisant to, Torecke vis dar lieka 15 vaikų.
Antonas Pronas iš „Baltųjų angelų“ policijos evakuacijos būrio, padedančio evakuoti žmones iš fronto linijos gyvenviečių, pasakoja, kad padėtis kasdien blogėja.
„Vyksta nuolatinis apšaudymas ir artilerija, – sako jis. – Priešų aviacija dirba visą laiką. Rusai mėto bombas ant gyvenamųjų namų.“
Šiomis dienomis traukinių stotis netoliese esančiame Kramatorsko mieste yra paskutinė stotelė atvykstantiems kariams ir vis dažniau – atsisveikinimo vieta maišais apsikrovusiems išvykstantiems civiliams.
Tolimas artilerijos dundėjimas yra arba prabudinantis pasveikinimas, arba priežastis išvykti. Ant perono, kurį supa krovininiai traukiniai, apsaugantys nuo raketų smūgių, poros ilgai stovi apkabinę vienas kitą.
Čia 2022 m. per vieną iš tokių raketų atakų žuvo mažiausiai 61 žmogus. Ant grindinio vis dar matyti šrapnelio žymės.
BBC susitiko su Ala, kuri laukė traukinio į Kijevą. „Prieš metus manėme, kad sulauksime pagalbos iš Vakarų ir kad mūsų kontrpuolimas pasiteisins, bet dabar jau nebe, – pripažįsta ji. – Anksčiau žmonės tikėjo, bet dabar jau nebe.“
Ukraina tikisi, kad rytinės jos žemės vieną dieną vėl taps saugia vieta gyventi. Šiuo metu neaišku, į ką grįš šie išvykstantieji. Jei Rusijos okupacinės pajėgos Donecko srityje įgaus didesnį pagreitį, bus vis sunkiau atsakyti į klausimą, kur jie sustos.
Parengta pagal BBC inf.
