Artėjant V. Putino pilno masto invazijos į Ukrainą metinėms, Avdijivkos kritimas Rusijai suteikė pirmą pergalę per pastaruosius kelis mėnesius. Tuo tarpu Kijeve jaučiamas moralės nuosmukis, rašo „The Guardian“.
Netoli fronto linijos Donecko regione, pro pusiau apleistus kaimelius driekiasi duobėtas kelias. Jis virsta purvo keliu, vingiuoja per laukus ir galiausiai veda į miške paslėptą kariuomenės bazę.
Ten, ant dujinio šildytuvo verdant virduliui, pavargęs 39 metų Ukrainos karys Tituško „The Guardian“ kalbėjo apie sunkėjančią kovą prieš okupantus, kai labai trūksta amunicijos.
Lapkritį Tituškos vyrai, priklausantys Ukrainos pirmosios tankų brigados artilerijos divizionui, kas 10 dienų gaudavo apie 300 sviedinių, tačiau dabar jie gali iššauti tik 10 sviedinių per dieną.
„Tuomet juos galėjome laikyti ant pirštų galiukų, šaudyti visą laiką, taikytis kaskart, kai tik pamatydavome taikinį. Dabar šaudome tik gynybos tikslais“, – amunicijos trūkumu skundėsi jis.
Bazėje esančios amunicijos atsargos yra menkos, be to, dalį jų sudaro sviediniai iš Irano – dalis Persijos įlankoje konfiskuotos siuntos, kuri, matyt, buvo gabenama hučių sukilėliams Jemene. „Jie sukelia daug problemų ir blogai veikia“, – pasakojo kitas bazėje dislokuotas karys.
Trūkinėjanti vienybė
Ukraina ginasi palei visą fronto liniją, jai trūksta amunicijos ir karių. Šeštadienį Ukrainos karinė vadovybė paskelbė, kad pasitraukia iš Avdijivkos miesto. Šį pralaimėjimą Ukrainos pareigūnai apibūdino kaip tiesioginę pasėkmę dėl amunicijos, kurią turėjo gauti iš Vakarų, trūkumo.
Artėjant antrosioms invazijos metinėms, šios niūrios naujienos yra dar vienas ženklas, kad tretieji karo metai Ukrainai gali būti patys sunkiausi. Nuotaikos labai skiriasi nuo tų, kurios buvo prieš metus, kai siaubo akivaizdoje ukrainiečius drąsino nepaprastas visuomenės susitelkimas, jie tikėjosi greito visų Rusijos okupuotų teritorijų išlaisvinimo.
Kultūros istorikė Natalija Krivda nepaprastą susitelkimą per pirmuosius karo metus aiškino tuo, kad Ukraina praeityje buvo tauta, neturėjusi stipraus valstybės aparato.
„Kadangi turime tokią ilgą istoriją, kuomet ukrainiečių tauta neturėjo valstybės, mes organizavome horizontalius ryšius, kad galėtume pradėti gynybą. Žmonės prisiėmė atsakomybę, jie nelaukė įsakymų“, – karo pradžią apibūdino ji.
„Pirmaisiais mėnesiais susivienijo beveik visi visuomenės sluoksniai, – „The Guardian“ pasakojo N. Krivda. – Susiformavo nauja ir galinga tautinė tapatybė ir pasididžiavimas, kad žmonės yra ukrainiečiai.“
„Tai buvo kažkas labai gražaus, tačiau nerimauju, kad ši vienybė po truputį trūkinėja“, – įspėjo ji.
Savaitgalį vykusioje Miuncheno saugumo konferencijoje šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis priminė, kiek daug Ukrainos visuomenė pasiekė per pastaruosius dvejus metus.
„Ar prieš 725 dienas būtumėte patikėję, kad tai apskritai įmanoma?“, – auditorijos klausė jis.
Tačiau didėjant aukų skaičiui, senkant kariuomenės ir artilerijos atsargoms, nutrūkus JAV finansinei pagalbai ir artėjant galimai pražūtingai Donaldo Trumpo prezidentavimo perspektyvai, ukrainiečiai antrąsias karo metines pasitinka su nerimu dėl to, kas gali nutikti ateityje, taip pat pastebimas vis didėjantis visuomenės susiskaldymas, praneša „The Guardian“.
Mobilizacijos dilema
Karinėje bazėje, esančioje Donecko srityje, Tituško pasakojo apie nerimą, kurį jautė per neseniai vykusias dviejų savaičių atostogas. Prieš užsirašydamas į kariuomenę pirmosiomis invazijos dienomis, jis dirbo kombaino vairuotoju Ukrainos šiaurėje esančioje Černigovo srityje.
Didžiąją dalį šių metų sausio mėnesio karys praleido namuose – tai buvo pirmoji pertrauka nuo fronto per daugiau nei metus, suteikusi reikalingą atokvėpį nuo naktinių artilerijos ir oro atakų, žiemos šalčio ir milžiniškų žiurkių, kurios sunkino gyvenimą apkasuose.
Tačiau, užuot pailsėjęs, Tituško sunkiai virškino civilių gyventojų, besimėgaujančių įprastu gyvenimu kavinėse ir restoranuose, vaizdą, o klausimai, kuriuos jie užduodavo pamatę jo uniformą, jį tiesiog erzino.
„Jie klausinėja kvailų dalykų. „Kaip ten viskas atrodo? Kiek rusų nužudei? Kiek mūsų žuvo?“, – pyko jis. Jis apžvelgė gyvenimą namuose ir stebėjosi, kodėl vyrai, kuriuos matė gatvėse, nebuvo su juo, fronte.
„Nelabai tai suprantu. Darbo čia užtenka, net jei nenori šaudyti iš pistoleto. Galėtum kasti apkasus, gaminti maistą. Pradžioje visi padėjo, visi rūpinosi, bet dabar kiti laikai. Žiūri į šiuos žmones ir norisi paklausti: Ką jūs darysite, jei rusai grįš ir ateis į jūsų miestus? Ar manote, kad jie dalins „Chupa Chups“?“, – stebėjosi Tituško.
Šiame karo etape vis sunkiau rasti žmonių, kurie noriai eitų kovoti. Vienas dalykas buvo užsirašyti, kai atrodė, kad Ukrainos kariuomenė gali greitai ir pergalingai žengti į priekį ir susigrąžinti visas prarastas teritorijas. Dabar skaičiavimai atrodo kitaip.
Pastaruosius metus Kijevas nuolat mobilizuoja vyrus karo veiksmams, o per šiuos metus planuojama surinkti dar šimtus tūkstančių. Kai kurie iš jų yra pasirengę vykti, jei bus pakviesti, tačiau daug daugiau jų, bijodami gauti šaukimą, slapstosi namuose, arba bando pabėgti iš šalies.
„Mobilizacija visuomenėje nepopuliari. Savisaugos instinktas, supratimas, kad karas užsitęs, niekas nenori rizikuoti savo artimųjų gyvybėmis, – nuotaikas Kijeve apibūdino politologas Volodymyras Fesenka. – Kita vertus, nėra abejonių, kad mums reikia mobilizacijos, todėl situacija yra sudėtinga.“
Jo teigimu, problema bus sprendžiama kas mėnesį, o ne mobilizuojant didelį žmonių kiekį vienu metu.
„Išteklių vienu metu pašaukti pusę milijono žmonių paprasčiausiai nėra, be to, tai smarkiai paveiktų ekonomiką, o su darbo jėgos rezervais jau ir taip yra problemų“, – dėstė politologas.
Kyla klausimas, kaip gerai gali kovoti naujai mobilizuoti kariai. Kariuomenės šaltinio teigimu, mokymų laikotarpį planuojama pratęsti nuo vieno iki dviejų mėnesių, tačiau tai yra per trumpas laikotarpis, kad būtų galima pasirengti karui apkasuose, teigia „The Guardian“.
„Tai labiau psichologinių problemų, o ne įgūdžių klausimas, – komentavo artilerijos divizijos vado pavaduotojas Valentinas. – Civiliai neturi patirties fronte, jie neatlaiko tokio ilgo buvimo be namų ir artimųjų.“
Milijonai nekariaujančių ukrainiečių karo veiksmams padeda savanoriškais darbais ar aukomis, tačiau vis labiau ryškėja atskirtis tarp žmonių, kurie per pastaruosius dvejus metus patyrė labai skirtingą patirtį.
Gynybos ministerijos antikorupcijos taryboje dirbanti teisininkė Anastasija Šuba, kuri dažnai vyksta į frontą kaip savanorė, atviravo, kad nutraukė ryšius su draugais, kurie atrodė abejingi karo veiksmams. Moteris pabrėžė, kad Kijeve, kur vis dar veikia parduotuvės ir restoranai, o gatvės šurmuliuoja, kontrastas tiesiog šokiruoja.
Tačiau ji pridūrė, kad nesutinka pritarti vyraujančiam pesimizmui dėl karo eigos.
„Jei tikėtum viskuo, ką skaitai „TikTok“ ir „Instagram“, vienintelė išeitis būtų užsikloti antklode ir nušliaužti į kapines. Pesimistinis mąstymas sudegina tiek daug energijos, o vietoje to ją galima panaudoti naudingiems dalykams. Jei tikrai pradėsiu tikėti, kad pralaimėsime, tada nugriūsiu ir nebegalėsiu atsikelti“, – pasakoja teisininkė.
Politikos sugrįžimas
Be abejo, niūrioje situacijoje yra šviesių naujienų – nors Ukraina neturi laivyno, ji vykdė įžūlias specialiąsias operacijas Juodojoje jūroje, taip pat masiškai didino vietinę dronų gamybą, kurie atlieka svarbų vaidmenį kovose, situaciją apibūdina „The Guardian“.
Tačiau dėl tarptautinių aplinkybių sunku tikėti ilgalaikėmis Ukrainos teritorijos išlaisvinimo perspektyvomis. ES pagaliau įveikė Vengrijos premjero Viktoro Orbano pasipriešinimą ir patvirtino 50 mlrd. eurų finansavimo paketą, tačiau didžiulis JAV paketas vis dar įstrigęs Kongrese.
Trečiaisiais karo metais politikos scena šalies viduje taip pat gali svyruoti. Pastaruoju metu pirmaisiais karo metais vyravusi vienybė tirpsta, o šalies viduje vis garsiau kalba politiniai V. Zelenskio oponentai. Jaučiama, kad politika sugrįžo, teigia „The Guardian“.
Nuovargis, kuris yra matomas visuomenėje, juntamas ir valdžios koridoriuose.
„Visi yra išsekę fiziškai ir emociškai. Visų saugiklis labai jautrus“, – apie pokalbius su politiniais lyderiais „The Guardian“ pasakojo vienas Kijeve dirbantis diplomatas.
Ukrainos prezidento rinkimai turėtų įvykti šį pavasarį, nors visuotinai sutariama, kad šiuo metu jų surengti neįmanoma. Tačiau nerimą kelia tai, kad V. Zelenskis nerado naujo valdymo būdo, kuris į sprendimų priėmimą įtrauktų daugiau žmonių, praneša „The Guardian“.
„Šioje šalyje sprendimus priima tik du žmonės“, – dienraščio poziciją antrina kitas diplomatas, turėdamas omenyje V. Zelenskį ir jo štabo vadovą Andrių Jermaką.
Kariuomenės vado Valerijaus Zalužno atleidimas, pagal plačiai paplitusią nuomonę buvo bent iš dalies motyvuotas aukštais karo vado populiarumo reitingais.
Kol kas pokyčiai vadovybėje praėjo be didesnių protestų, nes dauguma ukrainiečių supranta, kad vidinė sumaištis būtų tik į naudą Rusijai, tačiau daugelis mano, kad V. Zalužnas galėtų mesti iššūkį esamam Ukrainos prezidentui.
Liūdna prognozė
Pastaruoju metu netoli Ukrainos sienos su Baltarusija, grupė vyrų griebėsi kastuvų, kad papildytų tvirtą apkasų ir betoninių įtvirtinimų tinklą, kuris yra naujai įrengtos gynybinės linijos dalis.
Per šią vietovę, prieš du metus link Kijevo važiavo rusų kariuomenės kolonos, kurios nesulaukė didelio pasipriešinimo.
„Pasienyje buvo keli vaikinai su „Javelin“ prieštankinėmis raketomis, tačiau iš esmės okupantai tiesiog praėjo pro šalį, – prisiminė Ukrainos karys Oleksandras. – Daugiau tai nepasikartos.“
Visiškas Ukrainos pralaimėjimas dabar atrodo neįgyvendinama Vladimiro Putino svajonė. Tačiau, artimiausiu metu sunku įsivaizduoti ir visišką Ukrainos pergalę, įskaitant 2014 m. Rusijos aneksuoto Krymo susigrąžinimą, prognozuoja „The Guardian“.
Ukrainiečių derybos su Rusija ilgą laiką buvo tabu tema, pagrinde dėl to, nes niekas netiki, kad Maskva laikysis bet kokio susitarimo.
Tačiau vargu ar įmanoma tęsti kovą neribotą laiką, teigia „The Guardian“.
„Jei mums pavyks išgyventi ateinančius metus, tada tikriausiai būsime priversti derėtis dėl kokių nors paliaubų“, – prognozuoja politologas V. Fesenka.
Tačiau, daugeliui Ukrainos gynėjų būtu sunku sutikti su trapia ir netobula taika, taip yra dėl pastarųjų dvejų metų pastangų ir nuostolių. Fronte kariaujančio Tituškos akimis, mintis, jog reikėtų grįžti į taikų gyvenimą, tačiau vėliau reikėtų grįžti į kariuomenę, kai Rusija atnaujins karo veiksmus, buvo per sunki.
„2014 m. galvojome, kad viskas baigėsi, tačiau jie grįžo. Šį kartą turime juos pribaigti visam laikui“, – tvirtai rėžė jis.
Paruošta pagal „The Guardian“ inf.
