Pirmą karo dieną kijevietę sužadėtinę Igoris atsivežė pas seserį į kaimą Poltavos srityje, nes sostinei grėsė užėmimas. Alina primygtinai siūlė kartu vykti į toli nuo fronto esantį Lvovą ir ten ramiai sulaukti karo pabaigos.
Igoriui pareiškus, kad privalo vykti į frontą ginti tėvynės, sužadėtinė pyko, vadino jį nesubrendėliu, tačiau žadėjo būti ištikima ir laukti karo pabaigos Rumunijoje.
„Apie tai, kad Alina susidėjo su kitu, sužinojau iš savo sesers, nes pati ji nedrįso man to pasakyti. Nuo to laiko ir nebendraujam, nors sesers ji retkarčiais paklausia, ar man viskas gerai“, – kalbėjo Igoris.
41-oje mechanizuotoje pėstininkų brigadoje Igoris slapyvardžiu Tymos eina fronto sanitaro pareigas. Prieš karą vaikinas dirbo restorano barmenu administratoriumi, o atėjus į armiją jis buvo pasiųstas kelioms dienoms į medicininius apmokymus ir tapo sanitaru.
Tyma neslėpė manantis, kad jam kol kas sekasi – neužlipo ant minos, nesužeidė skeveldra, nepataikė kulka, nors pats kone kasdien turi gelbėti tokias nelaimes patyrusius bendražygius.
„Per mūšius svarbiausia sustabdyti sužeistųjų kraujavimą ir organizuoti išgabenimą. Mašina į kovos vietą atvykti negali, nes dronas pastebės ir susprogdins, tad tenka neštuvais sužeistąjį gabenti kelis kilometrus. Paėjus tolėliau sužeistą atidžiau apžiūriu, sutvarstau ir gabenam į medicinos punktą. Stengiamės išvežti ir žuvusius, bet ne visada įmanoma, o ten, kur vyksta nesibaigiantys mūšiai, jų kūnai guli ilgus mėnesius“, – pasakojo sanitaras.
Igoris prisipažino tris kartus – Zoločeve, Iziume ir Kreminoje – pats buvęs kontūzytas ir dėl to jį pykino, svaigo galva, vėmė. Po paskutinės kontūzijos gydytojas Tymai nustatė potrauminį sindromą, išrašė raminamųjų ir nurodė kas kiek laiko atvykti pasitikrinti.
„Kad su mano psichika nėra gerai, supratau tada, kai psichologei ligoninėje paklausus: „Kaip jaučiatės?“, nesusitvardęs surikau: „Kaip gali jaustis žmogus, manęs, kad eina ginti šalį ir artimuosius, o tikrumoje artimiesiems pakenkęs?“ – pasakojo sanitaras.
Vaikinas psichologei prisipažino jaučiantis ne tik graužatį dėl prarastos sužadėtinės, bet ir kaltę dėl staigios mamos mirties bei pablogėjusios sesers sveikatos.
„Mylimosios praradimas psichologiškai prislegia labiau už bendražygių žūtis, nes prie šių pripranti, jos neišvengiamos. Labai slegia ir pranešimai apie namiškių mirtis, ypač jei įtari, kad galėjai prie to prisidėti sukeldamas kasdienį nerimą. Vienas mūsiškių save irgi kaltina, kad tėvas per jį patyrė infarktą ir pasimirė“, – šnekėjo sanitaras.
Igorio mama nepriekaištavo vieninteliam sūnui dėl sprendimo vykti į frontą, tačiau labai išgyveno dėl jo, nesulaukdavusi skambučio naktį neužmigdavo.
„Kartą ji ant kojų sukėlė visą karinį komisariatą, nes dešimt dienų nepaskambinau. Tai buvo antras karo mėnuo – mus dislokavo Rusijos pasienyje, Udy gyvenvietėje, ir neleido naudotis telefonais, nes išgirdę ryšio signalą priešai iškart bombarduodavo“, – prisiminė vaikinas. Galimai dėl tokių išgyvenimų mamai atsinaujino onkologinė liga ir pereitą balandį ji mirė. Igoris tuo metu gulėjo ligoninėje, nes jam irgi atsinaujino auglys, kurį medikai buvo išoperavę prieš dešimt metų.
„Neurohibroma dešinėje rankoje atsinaujino galimai dėl peršalimų apkasuose, jaučiu nuolatinius riešo skausmus, ranką sunkiai pakeliu, o trijų pirštų nebevaldau, tačiau iš armijos nepaleidžia, nes labai trūksta karių“, – sakė vaikinas.
„Susitaikiau su mintimi, kad gali tekti žūti, bet savo pasirinkimo nesigailiu, jei mirsiu, tai bus auka už tai, kad kariauti nebetektų sesers vaikams“, – atsisveikindamas pasakė Igoris ir paprašė stipriai nespausti skaudančio delno.
Po kelių dienų gerokai pozityviau pasikalbėjau su kitu kariu, taip pat atvykusiu patikrai į karinę ligoninę. 95-osios pėstininkų brigados karys Aleksandras, slapyvardžiu Kunigaikštis, per pokalbį ėmė rodyti savo žmonos bei keturių dukrų nuotraukas ir neslėpė, kad fronto sunkumus labiausiai padeda atlaikyti šeimos palaikymas.
Aleksandras savanoriu į frontą išvyko dar 2014 metais, o 2016 metais Luhanske kovodamas su vietos separatistais patyrė labai sunkų sužeidimą, daugiau kaip metus nepakilo iš ligoninės lovos. „Su abiem kolegomis suspėjome iššokti iš degančios mašinos, bet tada šalia sprogo antras tanko sviedinys ir mus užvertė žemėmis, nedaug trūko, kad būčiau uždusęs, bet paskutiniu momentu pribėgę pėstininkai atkasė“, – prisiminė vyriškis.
Pasidomėjus, kodėl pasirinko tokį slapyvardį, Aleksandras išsidavė, kad jo pavardė yra kilminga, žinoma iš istorijos vadovėlių, o Kunigaikščiu klasiokai jį praminė dar mokykloje.
Pagal šeimos legendą kažkuris iš protėvių buvo kilmingas lenkas ar lietuvis, bet nei tėvai, nei seneliai negarsėjo turtais ar pasiekimais, o Aleksandro šeima gyvena atokiame kaime Žitomiro regione ir puoselėja 22 hektarų ūkį.
„Sūnaus nepavyko susilaukti, o visos dukros jau pilnametės. Vyriausia neseniai pagimdė anūkę, tai kai atsiunčia mažylės nuotraukas, iš laimės susigraudinu. Jei atvirai, jėgų nepalūžti man suteikia būtent žinojimas, kad esu mylimas ir namuose labai laukiamas“, – kalbėjo karys.
Aleksandras žmoną Nataliją kaip įsimylėjo mokykloje, taip iki pat dabar ja žavisi ir net man sutuoktinės nuotraukas rodydamas retoriškai klausė – kaipgi galima tokios gražuolės nesiilgėti? „Sunkiomis nevilties bei nuovargio akimirkomis atsiverčiu telefone Natalijos nuotraukas, peržiūriu, išbučiuoju ir nusiraminu, atgaunu tikėjimą, kad viskas baigsis gerai“, – išsidavė Kunigaikštis.
Vyriškis manė, kad po patirtų sunkių sužeidimų kariauti nebeteks, bet pernai gavo šaukimą ir buvo paskirtas kovinės mašinos „BMP“ vado pavaduotoju. Karys du kartus patyrė kontūziją, buvo sužeistas skeveldrų, o kartą vos nemirė nuo plaučių uždegimo.
„Tą kartą jaučiau, kad kankina ne vien kosulys ir gerklė, buvo blogai, dariausi vis silpnesnis, bet susiklostė tokia situacija, kad dvidešimt dienų teko ginti pozicijas nesulaukiant pakeitimo ir nebuvo kas vaistų atveža. Į ligoninę buvau nugabentas jau beveik be sąmonės, bet pavyko išsikapanoti“, – kalbėjo vyriškis.
„Fronte visi esam pervargę ir pikti ant Vakarų, kad mažai ginkluotės duoda. Esame pikti ir ant Kijevo, kad neišleidžia atostogų, tačiau nesitrauksime iš pozicijų ir kovosime tiek, kiek reikės, nes niekas kitas, tik mes patys privalom apginti savo moteris ir vaikus, tėvus, žemę“, – kalbėjo Kunigaikštis.
