53 metų vyriškis tikrumoje yra profesionalus Ukrainos armijos karininkas, vadovaujantis šauktinių karių apmokymo stovyklai, ir jau keturis kartus patyręs sunkius sužeidimus per priešo bombardavimus. Su juo sutarto interviu teko laukti kelias savaites, nes paskutinis Turo sužeidimas buvo pats rimčiausias – iš ligoninės vyriškis galėjo trumpam išeiti tik pagerėjus sveikatai.
Visuomeninei kazokų organizacijai „Pilietinis Slabados judėjimas“ kariūnas vadovavo iki Rusijai užpuolant Ukrainą, o dabar jo pareigas vykdo pavaduotojas. Žodis „Slabada“ reiškia istorinį geografinį regioną, egzistavusį XVII–XVIII amžiuje ir apėmusį plačias kazokų gyvenamąsias vietoves ties dabartiniu Ukrainos ir Rusijos pasieniu.
Regionas iš pradžių vadinosi „laukinėmis stepėmis“ ir nemaža jo dalis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vėliau žemės atiteko carinei Rusijai, kuri XVIII šimtmečio viduryje panaikino pačios anksčiau suteiktą Slabados kazokų savivaldą ir autonomiją.
Autonomijos centru buvo tapęs Charkovo miestas, todėl šiame bei gretimuose Ukrainos regionuose prieš kelis dešimtmečius ėmusios atsikurti kazokų organizacijos dažnai pavadinimuose mini žodį „Slabada“.
Į kazokų judėjimą Turas įsitraukė neatsitiktinai. Vyriškis tokiu būdu nusprendė pratęsti Zaporožėje gyvenusių prosenelių tradiciją.
Turo pavardė liudija tiesiogines sąsajas su kazokais, nes reiškia „patrankos akmenų rinkėją“. Viduramžiais vienu metu į patrankų vamzdžius vietoj metalinių kulkų buvo kišami pailgi akmenys, o artileristų padėjėjai privalėjo jų pririnkti.
2008 metais įsitraukęs į kazokų veiklą, po dešimtmečio Turas tapo judėjimo vadovu ir pelnė atamano laipsnį.
„Prie organizacijos tuo metu jungėsi karinei tarnybai dėl amžiaus ar sveikatos būklės netinkantys asmenys, mes propagavome tautinį patriotizmą ir ruošėme jaunimą tarnybai kariuomenėje, mokėme istorijos ir primirštų tautinių dainų, amatų“, – pasakojo Turas.
Atamano teigimu, karui su Ukraina Maskva ruošėsi seniai, o likus trims mėnesiams iki įsiveržimo pradžios, į Charkovą bei kitus pasienio miestus ir sostinę Kijevą pasiuntė diversantų grupes. Atvykėliai Charkove apsigyveno iš anksto kolaborantų išnuomotuose butuose, kuriuose kaupė ginklus ir sprogmenis, o kilus karui privalėjo kelti chaosą bei talkinti saviškiams.
Kazokų organizacijos prašė parlamentarų priimti įstatymą, leidžiantį jiems turėti ginklų, kad galėtų talkinti saugojant pasienį, tačiau to iki karo padaryta nebuvo.
„Tai buvo klaida, nes pirmą karo dieną ginti Charkovo rinkomės turėdami vien peilius ir metalinius strypus, o ginklus kariškiai atvežė vėliau“, – pasakojo Turas.
Anot atamano, Charkove tuo metu buvo kilęs chaosas ir bevaldystė, nes dauguma policininkų organizuotai pasitraukė iš miesto, o dalis tų, kurie buvo jame palikti, atsisakė išeiti į darbą ir su šeimomis pabėgo arba apsimetė sergantys. Atamanas sutelktą 170 savanorių būrį, kuriame du trečdaliai žmonių buvo kazokai, ir išvedė juos į gatves palaikyti tvarkos.
Kariškiai paprašė kazokų kurti patikros postus, tikrinti įtartinas mašinas ir gaudyti diversantus. Pastarieji specialiais dažais žymėjo pastatus, kad rusų lakūnai matytų, ką bombarduoti. Be to, užpuldinėjo vadinamuosius blokpostus ir keliuose iš jų sušaudė visus gynėjus.
„Jei demaskuoti diversantai ginklu gindavosi, sunaikindavome, o jei pakeldavo rankas pasiduodami, tada suimdavome ir perduodavome tardyti karinei žvalgybai“, – sakė Turas.
Okupantai manė, kad pasienyje esančiame ir rusakalbių dominuojamame mieste bus sutikti su gėlėmis, tačiau ukrainiečių kariai jų visus tankus sunaikino miesto prieigose. Į centrą prasiveržti pavyko tik jų šarvuočiams bei sunkvežimiams, bet šie visi irgi buvo sunaikinti.
Po to priešas ėmė keršyti ir pradėjo kasdien bombarduoti miestą, ypač kraštinį Saltovkos mikrorajoną, kurio gynybinius įtvirtinimus ruošti buvo nusiųsti ir Turo kazokai. Dirbti teko nepaisant atlekiančių kulkų ir raketų, nuo kurių žuvo penki atamano pavaldiniai, o keliolika patyrė sužeidimus.
Po dvejų savaičių Turui buvo nurodyta suformuoti ir vadovauti penkių šimtų savanorių karių batalionui, o kiek vėliau teko vadovauti net dviem batalionams. Su šiais kariais Turas dalyvavo pereitą rugsėjį vykusiame kontrpuolime, kai buvo išvaduotas beveik visas Charkovo regionas.
Po sėkmingo kontrpuolimo Turui buvo nurodyta pasitraukti iš fronto kovų ir steigti naujokų treniruočių bazę. Joje kariuomenėn pašaukti vyrai per vieną mėnesį greitai apmokyti privalėjo būti paruošti brutaliai fronto kovų realybei.
Turui naujokus apmokyti buvo patikėta todėl, kad jis prieš tai keliolika metų buvo profesionalus kariškis, baigė karinę akademiją. Šios profesijos 1998 m. atsisakęs ir ėmęsis nuosavo verslo statybose, Turas 2008 metais prisijungė prie kazokų ir ėmė šiems rengti karinius apmokymus.
Be to, 2014 metais Donecke bei Luhanske kilus mūšiams su Maskvos separatistais, atamanas tapo neformaliu ukrainiečių fronto savanorių konsultantu.
„Tada į mūšius pirmi stojo Oranžinės Kijevo revoliucijos aktyvistai, jauni žmonės be karinio pasiruošimo. Aš su kitais kazokais jiems iš pradžių vežiau įvairią paramą, o supratęs, kad vaikinams trūksta žinių, pasisiūliau konsultuoti ir ėmiau fronto zonoje rengti apmokymus“, – pasakojo Turas.
2018 metais atamanas vėl pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, grįžo į karinę tarnybą ir vykdė oficialius frontininkų apmokymus. Per karą ėmęs vadovauti šauktinių paruošimui kovoms Turas netrukus sužinojo, kad tokias stovyklas bei jų vadavietes medžioja priešas, žūtbūt norintis sutrukdyti Ukrainos armijos papildymą.
Dėl šio priežasties stovyklos yra rengiamos vis naujose užmaskuotose vietose, o kariai yra nuolat perkeliami iš vienos stovyklos į kitą. Atamanas didžiuojasi, kad jo mokiniai dabar kovoja Bachmute bei kitose svarbiausių mūšių vietose ir yra giriami dėl kovingumo bei tinkamo paruošimo.
„Aš nuolat kartoju, jog priešo jokiu būdu negalima nuvertinti ir visada reikia būti pasiruošus netikėtumams. Pamenu, per kontrpuolimą Charkovo regione mūsų kariai netikėtai įstrigo prie vienos strateginės kelio sankryžos ir ilgai nesupratome, kodėl rusai taip sėkmingai ginasi.
Vėliau paaiškėjo, kad iš miškelio jie buvo iškasę ilgą požeminį tunelį iki seno lauko tualeto, į kurį išlindęs jų žvalgas demaskuodavo mūsų pajėgas bei išsidėstymą ir pagal tai priešas koreguodavo savo gynėjų darbą“, – prisiminė atamanas.
Turas išsidavė, jog po ankstesnių trijų sužeidimų iš ligoninės išsirašydavo po kelių dienų neužbaigęs reikiamo gydymo, tačiau po paskutinės kontūzijos jo sveikata gerokai pašlijo, ėmė prarasti sąmonę dėl labai svyruojančio kraujospūdžio. Paskutinis sužeidimas esą buvo pats rimčiausias, kontūziją patyrė tada, kai į jo vadovaujamą stovyklą atskriejo net trylika raketų „S-300“, o kelios pataikė tiesiai į vadavietę.
„Nepamenu nieko iš to, kas vyko pirmą valandą po apšaudymo, tačiau, liudininkų teigimu, sugebėjau vadovauti gelbėjimo operacijai, daviau reikalingus nurodymus ir tik po to praradau sąmonę. Manau, kad mano smegenys veikė automatiškai pagal daug metų kartotus veiksmus“, – pasakė atamanas ir užsirūkė.
Kai šį straipsnį rašydamas paskambinau Turui ir paklausiau, ar gerėja sveikata ir ar vis dar guli ligoninėje, atamanas pasakė, jog jau kelios dienos yra atvykęs į naują stovyklą kitame regione. „Svarbiausia kazoko pareiga yra tėvynės gynimas. Tol, kol sugebėsiu pastovėti ant kojų, tai ir darysiu, o visa kita šiuo metu, kai esame užpulti priešo, nėra svarbu“, – pasakė Turas.
