Komplekse maisto atsargos baigėsi. Nuolat krito rusų bombos. Nebuvo jokių galimybių išsigelbėti. Rusijos vadovas Vladimiras Putinas įsakė paskelbti tokią griežtą blokadą, „kad ir musė negalėtų prasiskverbti“. Spaudžiama Kijevo Ukrainos įgula, kurią sudarė 2 500 karių, kurių dalis buvo sunkiai sužeisti, nenoromis sutiko pasiduoti. Alternatyva buvo neabejotina mirtis.
Kai jo batalionas ruošėsi patekti į rusų nelaisvę, O.Ivancovas sugalvojo neįprastą planą. „Nusprendžiau pasislėpti“, – leidiniui „The Guardian“ pasakojo jis. Užuot pasidavęs, jis pradingo ir rizikavo, tikėdamasis, kad jam pavyks kaip nors grįžti į už daugybės kilometrų esančią Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.
„Sėkmės tikimybę prilyginau 1 iš 1000, – prisipažino 29 metų vyras. – Visi galvojo, kad aš išprotėjau.“
Tačiau jis neišprotėjo – savo sprendimą aiškino išskirtine savo padėtimi: „Supratau, kad rusai mane laikys išdaviku. Tai reiškė, kad su manimi bus elgiamasi blogiau.“ Mat O.Ivancovas užaugo Luhansko mieste Ukrainos rytuose, netoli Rusijos sienos. Būdamas proukrainietiškas aktyvistas, jis pabėgo 2014 m., kai Rusijos remiami separatistai užėmė Ukrainos rytinį Donbaso regioną, o tai buvo 2022 m. prasidėjusios plataus masto invazijos preliudija.
„Mūsų vadas sakė, kad sąlygos bus geros. Buvau skaitęs apie sovietinius gulagus. Žinojau, kad Rusijos kalėjimų sistema bus griežtesnė“, – sakė jis.
2022 m. gegužės 16 d. O.Ivancovas ir dar vienas karys nusprendė pasilikti. Jie išžvalgė gamyklą ir tunelio gale rado slėptuvę, pasiekiamą šliaužiant. Ją pripildė atsargomis – senu čiužiniu, sardinių skardinėmis, arbatos ir kavos paketėliais ir 15 buteliukų rankų dezinfekavimo priemonės. Jį galima naudoti kaip kurą, jis dega neskleisdamas dūmų ar kvapo.
„Azov“ brigados nariai jam padovanojo laikrodį su kompasu ir žibintuvėlį. Po trijų dienų, gegužės 19 d., paskutinė kareivių grupė paliko vietovę. „Mano vadas paspaudė man ranką ir palinkėjo sėkmės. Esu tikras, kad jis manė, jog aš žūsiu“, – prisiminė O.Ivancovas.
Paskutinę minutę kitas kareivis, sutikęs slėptis, persigalvojo ir prisijungė prie rasams pasiduodančių karių. O.Ivancovas liko vienas. „Buvau pasiruošęs mirčiai“, – sakė jis.
Jis sulindo į požeminę angą. Visur tvyrojo tyla. Kitą dieną jis išgirdo duslių žingsnių garsą, sklindantį iš kažkur virš jo. Rusai buvo atvykę į gamyklą ir darė kratą. Jie jo nerado. Jis sumanė likti po žeme 10 dienų. Tačiau po savaitės, kai jautėsi vis blogiau ir vis daugiau viduriavo, jis nusprendė, kad atėjo laikas išvykti. Jis apsirengė civiliais drabužiais.
Tą vakarą, gegužės 26 d., O.Ivancovas išėjo į tamsą. Dangus buvo nusėtas žvaigždėmis, o aplink jį matėsi sugriautos plieno gamyklos ir dulkėtas kairysis Mariupolio krantas. „Žinojau, kad pirmosiomis dienomis rusai bus atsargūs. Po to jie pamažu atsipalaiduos“, – prisiminė jis. Tolumoje okupantai kareiviai sėdėjo aplink laužą. Jie atrodė gerai nusiteikę. Jis prisiminė, kad link jo aidėjo juoko garsas.
O.Ivancovas sekė geležinkelio bėgiais, kurie ėjo palei pramoninės zonos perimetrą. Jo tikslas buvo miesto centras. Jis pasislėpė tarp traukinio vagonų ir ėjo toliau. Galiausiai jis pasiekė gyvenamąjį rajoną. Jis buvo paruošęs istoriją, jei rusų kareiviai jį sustabdytų: jis buvo jūreivis, atvykęs į Mariupolį ieškoti dingusios motinos. Kaip įrodymą jis turėjo įvažiavimo antspaudus savo ukrainietiškame pase.
Kas nutiko toliau, bus atskleista knygoje, kurią O.Ivancovas išleis kitais metais. Kol kas jis tik sako, kad jo žaidimas pasiteisino. Rusams nepavyko išsiaiškinti, kad jis buvo „Azovstal“ tvirtovėje ar tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Po odisėjos per okupuotus pietus jam pavyko persikelti atgal į Kijevo kontroliuojamą teritoriją. Grįžo jis 2022 m. birželio 6 d. ir susitiko su savo apstulbusia šeima.
Atrodo, kad O.Ivancovas yra vienas iš dviejų „Azovstal“ gynėjų, kurie išvengė Rusijos sulaikymo siaubo. Nelaisvėje tebėra apie 2 000 žmonių. 50 jų buvo susprogdinti ir nužudyti per praėjusių metų sprogimą belaisvių stovykloje Olenivkoje, netoli okupuoto Donecko, tarp jų ir vienas O.Ivancovo draugas. Tie, kurie buvo paleisti per apsikeitimą belaisviais, pasakoja apie rusų prižiūrėtojų vykdytus kankinimus, vertimą badauti ir prievartą.
Kalbėdamas Kijeve, O.Ivancovas sakė, kad savo nepaprastą išgyvenimo istoriją, pavadintą „Flashback Mariupol“, parašė todėl, kad tai buvo „kieta“. Pasak jo, kai kurios šio pabėgimo detalės skamba tarsi iš Holivudo trilerio.
Jis prisijungė prie brigados „Azov“ 2015 m., netrukus po to, kai ji išstūmė prorusiškus sukilėlius iš Mariupolio. Mieste jis gyveno penkerius metus, vedė ir susilaukė sūnaus, tada parvyko į Kijevą ir grįžo į civilinį gyvenimą. Nuobodžiaudamas jis dirbo Jungtinės Karalystės bendrovėje, teikiančioje prekybinių laivų apsaugos paslaugas. Jo darbas buvo atgrasyti nuo Somalio piratų išpuolių.
Kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, jis plaukiojo Indijos vandenyne. Kai po 19 dienų per Egiptą ir Sueco kanalą jis grįžo namo, rusai jau buvo užgrobę pietų Ukrainą ir apsupę Mariupolį.
Jis vėl prisijungė prie „Azov“ Kijeve ir jam buvo pasiūlytas bilietas į vieną pusę į apgultą miestą. „Turėjau padėti savo draugams. Jie buvo mano šeima“, – paaiškino jis. 2022 m. kovo 25 d. jis ir dar 30 savanorių dviem transporto sraigtasparniais Mi-8 išvyko iš Dnipro. Jų kelionės tikslas buvo gamykla „Azovstal“. Jie atgabeno prieštankinių ginklų – „NLAW“ ir „Matadors“ – vaistų ir ryšio sistemų „Starlink“.
„Nusileidome netoli šlako krūvos. Buvo šalta. Viską išnešėme ir tada į sraigtasparnį įkėlėme sunkiai sužeistus vaikinus. Kai kurie buvo netekę galūnių. Tai buvo pavojinga vieta. Sraigtasparnis tuoj pat išskrido“, – pasakojo jis.
O.Ivancovui pasisekė. Jo skrydis, antrasis į „Azovstal“ ir pirmasis, skirtas pristatyti pastiprinimą, buvo saugus. Vėlesnius evakuacijos lėktuvus rusai numušė, žuvo visi juose buvę žmonės.
Tuo metu rusai jau buvo įsiskverbę į miestą. Prasidėjo gatvių mūšiai. O.Ivancovas buvo pasiųstas ginti universiteto pastato, esančio netoli Mariupolio dramos teatro, kur savaitę prieš, 2022 m. kovo 16 d., per pražūtingą rusų aviacijos smūgį žuvo moterys ir vaikai. „Buvau su trimis vaikinais. Kai jie ėjo per kelią, aš ėjau paskui juos ir gavau kulką tarp pirštų. Praradau ginklą ir pasislėpiau“, – savo patirtį prisiminė vyras.
Tą naktį O.Ivancovas atgavo savo kalašnikovą. Rusų snaiperis nukovė jo seržantą, kurio šaukinys buvo „Arki“. Jis atgavo „Arki“ žemėlapį ir radijo imtuvą ir pasitraukė į namą. Viduje buvo devyni ukrainiečių kariai. Penki iš jų norėjo pasiduoti. „Jų moralė buvo gana žema, – sakė O.Ivancovas. – Buvau atvykęs į Mariupolį kovoti. Nusprendžiau, kad nėra prasmės būti belaisviu.“
O.Ivancovas ir dar vienas kovotojas paliko grupę ir pro langą įlipo į gretimą pastatą. Lauke važinėjo rusų šarvuočiai. Po kelių valandų atvyko priešo kariai ir pora girdėjo, kaip jie paėmė į nelaisvę kitus ukrainiečių karius. „Jie pradėjo juos mušti“, – pasakojo O.Ivancovas. Tamsoje abu vyrai paspruko per kelią į Italijos gatvę.
Tačiau juos pastebėjo rusų kareivis ir paklausė: „Kas jūs tokie?“ Jis atsakė rusiškai: „savi“, apsimesdamas, kad jie yra iš Rusijos kariuomenės. Balsas atsakė: „Gerai, ateikite čia, mes patikrinsime.“
„Pamačiau siluetą ir iššaudžiau visą apkabą. Figūra nukrito ant žemės“, – pasakojo O.Ivancovas. Su kolega jis perlipo per tvorą ir pabėgo. Kitas tris dienas jie judėjo naktimis, šliauždami per sodus ir privačius namus.
Vieną rytą auštant moteris juos pavaišino dubenėliu sriubos. „Ji apie mus nepranešė“, – pasakojo O.Ivancovas. Galiausiai jie pasiekė ukrainiečių vadavietę, įsikūrusią žuvies konservų fabrike, ir sužinojo, kad jos gynėjai ką tik išvyko. „Jie paliko savo kavą. Ji buvo šilta. Mes suvalgėme jų šokoladinius batonėlius ir nusprendėme eiti toliau“, – prisiminė karys. Jie pajudėjo „Azovstal“ link.
Ten jų laukė tolesni nuotykiai. Norint patekti į „Azovstal“ teritoriją, reikėjo du kartus perplaukti ledinę Kalmiuso upę. Uostamiestyje O.Ivancovas rado pripučiamą valtį. Sėdėdamas trapios konstrukcijos viduje, jis nufilmavo kaip kitas kareivis irkluoja.
„Jis vienas drąsiausių mano pažįstamų žmonių. Jis sėdi Rusijos kalėjime, – apie savo draugą pasakojo O.Ivancovas. – Supratau, kad turime leistis į kelionę. Filmavau tam atvejui, jei mums nepavyktų.“
Kai jie pasiekė kitą krantą, ukrainiečiai, manydami, kad pora yra rusai, juos apšaudė. Jie perbėgo miško keliuką ir susirado kitą valtį. Pasiekę „Azovstal“ aikštelę, jie iškėlė rankas į viršų. Buvo kovo 30 d. O.Ivancovas vėl prisijungė prie „Azov“ ir buvo paskirtas į grupę, kuriai vadovavo karininkas, vadinamas „Oniksu“. Jie keitėsi su antruoju daliniu, pravarde „komunistai“.
Viena iš O.Ivancovo užduočių buvo pėsčiomis ir apšaudant pristatyti maistą ir amuniciją per išsiplėtusią teritoriją. Kita užduotis buvo iškasti oro antskrydžių aukas. „Rusijos aviacija buvo labai tiksli“, – sakė jis.
Gegužės 9 d. bomba sulygino su žeme požeminę slėptuvę, žuvo devyni žmonės. Po penkiolikos valandų O.Ivancovas išlaisvino vienintelį išgyvenusį žmogų. Kito incidento metu jis padėjo ištraukti du įstrigusius karius iš po griuvėsių, naudodamas virvę.
O.Ivancovas nejaučia didelės simpatijos rusams, Mariupolyje paaukojusiems gyvybes dėl V.Putino „specialiosios karinės operacijos“. Patruliuodamas jis pamatė priešo kareivį, kuris su naktinio matymo įranga žvalgėsi pro pirmojo aukšto langą. Kuopos snaiperis nukovė tą vyrą ir dar vieną rusą, kuris įjungė žibintuvėlį. Žuvo ir ukrainiečių kariai. O.Ivancovas nufotografavo bunkerio „ligoninę“, kurioje medikai gydė pacientus.
Ateityje O.Ivancovas nori aplankyti Ameriką ir dviračiu pervažiuoti Afriką. Tačiau kol kas jis kovoja Rytų fronte, priklausydamas bepiločių orlaivių komandai, dirbančiai netoli Bachmuto miesto.
„Nelaikau savęs didvyriu. Man pasisekė, – sakė jis. – Tai, kad man pavyko pabėgti, priklauso nuo kalėjime esančių vaikinų.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
