Vasaros pabaigoje ukrainiečių gudrybė pritraukė trečdalį Rusijos turimų pajėgų į Chersoną, o jų Charkovo srities daliniai per kelias dienas buvo užgrobti. Galiausiai įnirtinga išsekimo kova pačiame Chersone privertė rusus palikti miestą.
2023 m. vyko vienas lėtas išsekimo mūšis po kito, o naikinimo mastai ir žmonių žūtys buvo šokiruojančio masto. Nuo Bachmuto iki Zaporožės srities, Kupiansko ir Avdijivkos, Kremlius beatodairiškai paaukojo šimtus tūkstančių vyrų ir jų technikos.
Jiems priešinantis žuvo nežinomas skaičius ukrainiečių karių ir civilių. Jiems tai buvo metai, prasidėję su viltimi, bet pasibaigę nežinomybe.
Praėjusieji metai pasižymėjo ne tik brutalumu, bet ir taktiniais keistumais bei naujovėmis. Iki 2023 m. Ukrainos mūšio laukai virto tam tikru precedento neturinčiu primityvių Pirmojo pasaulinio karo tranšėjų ir moderniausių karų su dronais ir išmaniąja amunicija hibridu.
Nors transporto priemonės išlieka svarbios, 2023 m. ukrainiečiams buvo pėstininkų karas.
Bachmuto gynyba
Metai prasidėjo didelėmis atakomis prieš Bachmuto flangus – kalnakasybos miestus Soledarą ir Vuhledarą. Soledaras buvo sugriautas dėl baisių nuostolių. Tuo tarpu dėl pakartotinių pražūtingų rusų jūrų pėstininkų puolimų Vuhledare buvo prarasta daugiau kaip brigada vyrų ir transporto priemonių. Mieste iki šiol plevėsuoja Ukrainos vėliava.
Pati Bachmuto apgultis buvo dar blogesnė – tai buvo iki šiol ilgiausias ir kruviniausias mūšis kare.
Pagrindinės puolančiosios pajėgos buvo „Wagner“ grupuotė, kurios tvirtas gerai aprūpintų veteranų branduolys vadovavo dešimtims tūkstančių naujokų iš Rusijos kalėjimų sistemos, o jiems talkino elitiniai Rusijos kariuomenės oro desanto šturmo daliniai.
Ukrainos aukščiausioji vadovybė įsakė kuo ilgiau išlaikyti Bachmutą, atsisakydama pasitraukti net tada, kai vasario mėnesį miestas buvo beveik apsuptas.
„Wagner“ gegužės mėnesį paskelbė pergalę ir pradėjo perduoti kontrolę reguliariosioms pajėgoms. Tuo metu miestas jau buvo beveik sugriautas. Nepaisant to, kad ukrainiečiai buvo išstumti iš miesto, jie buvo pasiekę nemažų laimėjimų jo pakraščiuose.
Kovos vietovėje niekada nesiliovė. Prarastos teritorijos užėmimas ir susigrąžinimas tęsiasi iki šiol. Rugsėjį Ukraina išlaisvino netoliese esančius Andrijivkos ir Klišivkos kaimus – tai buvo varginanti operacija, kurios rezultatą rusai bando pakeisti.
„Wagner“ „piarinė sėkmė“ prie Bachmuto buvo paskutinė pergalė, į kurią jis pretendavo kaip vienetas. Turėdamas didelius nuostolius ir išsekusį nuteistųjų legioną, grupuotės vadas Jevgenijus Prigožinas nusprendė mesti kaltinimus Kremliui, o po to prieš jį sukilti. Galiausiai po kelių mėnesių jis neaiškiomis aplinkybėmis žuvo lėktuvo katastrofoje.
Be simbolinės reikšmės, ginant Bachmutą buvo bandoma prislopinti rusus ir juos išblaškyti, kad būtų lengviau juos sučiupti kontratakos metu.
Rusų nuostoliai rodė, kad šis sumanymas pasiteisino, nors veikiausiai labiausiai nukentėjo nuteistieji, kurių aukų skaičius siekė dešimtis tūkstančių. „Wagner“ kalinius dažnai panaudodavo kaip „mėsą“, kad pamatytų, iš kur šaudo ukrainiečiai. J. Prigožinas pranešė, kad nuo gegužės mėnesio Bachmute žuvo 20 000 „Wagner“ kovotojų.
Tačiau interviu su ukrainiečiais atskleidė, kad gynėjų aukų skaičius taip pat gali būti didelis. Kai kurie daliniai laikraščiui „Kyiv Independent“ sakė, kad per du kovos mėnesius neteko nuo pusės iki dviejų trečdalių savo karių.
Daugelyje interviu jaunesnieji kariai abejojo, ar tikrai buvo verta kovoti dėl Bachmuto. Aukštesniuose sluoksniuose atsakymas į šį klausimą buvo tvirtas „taip“.
Atakos iš dangaus
Paskutinį 2022 m. ketvirtį Kremlius ėmė bandyti sunaikinti Ukrainos energetikos infrastruktūrą masinėmis raketų ir dronų atakomis. Strategija nepavyko. Dauguma energetikos objektų buvo apgadinti, o ne sunaikinti, ir Ukraina išliko elektrifikuota.
Kaip ir prognozavo Ukrainos žvalgyba, metų pradžioje Rusijos pažangiųjų raketų atsargos, regis, pradėjo eiti į pabaigą. Mažėjant raketų atakų, Kremlius ėmė pasikliauti pigiais „Shahed“ tipo dronais, kuriuos su Irano pagalba pradėjo gaminti savo teritorijoje.
Rusija 2023 m. miestams atakuoti daugiausia naudojo bepiločių orlaivių pulkus. Gynėjai prisitaikė ir sukūrė mobiliuosius oro gynybos būrius ir taktinės aviacijos padalinius, kad galėtų juos patikimai ir pigiai numušti.
Rusija ir toliau gamina sunkiojo smogiamojo poveikio raketų partijas ir šaudo jomis į Ukrainos miestus, kai tik mano, kad jų turi pakankamai. Gruodžio 29 d. įvykdyta ataka, pasitelkiant 158 raketas ir bepiločius orlaivius, buvo iki šiol didžiausia.
Tačiau jie nesiliauja smogę pavienėmis raketomis arčiau fronto. Spalio mėnesį per „Iskander“ smūgį į Kupiansko rajono kavinę žuvo 59 žmonės.
Ukraina pradėjo savo novatorišką programą „Dronų armija“. Iki 2023 m. joje patvirtinta kelios dešimtys projektų, kuriuos gamina Ukrainos gamintojai – nuo kopterių iki lėktuvų ir greitaeigių katerių. Nežinoma, kiek jų tiksliai pagaminama, bet jų turi būti daug. Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto (RUSI) duomenimis, šalis per mėnesį praranda 10 000 bepiločių orlaivių.
2023 m. Ukraina bepiločiais orlaiviais smogė taikiniams Rusijos teritorijoje, pavyzdžiui, biurų pastatams Maskvos centre, aerodromams ir kitiems negyvenamiesiems pastatams bei infrastruktūrai. Jie taip pat sugriovė dar vieną Krymo tilto atkarpą pagal programą sukurtais ginklais.
Ukraina taip pat naudojo daugiau įprastinių raketų, kurias padovanojo sąjungininkai arba modernizavo iš savo atsargų. Kūrybiškos atakos leido Ukrainos pajėgoms sunaikinti arba smarkiai apgadinti kelis Rusijos laivus ir net povandeninį laivą.
Pranešama, kad per smūgį Krymo karinio jūrų laivyno štabui per štabo posėdį žuvo 34 rusų karininkai. Be to, Ukrainos žvalgybos šaltiniai teigė sunaikinę pusę pusiasalyje esančių Rusijos pažangiųjų raketų S-400 batalionų, iš dalies dėl prastos Rusijos organizacinės doktrinos.
Kalbant apie pilotuojamus orlaivius, Rusija išlaikė pranašumą ore virš mūšio laukų, nors jos lėktuvai reguliariai numušami. 2023 m. Rusijos oro antskrydžiai gerokai suintensyvėjo, labai efektyviai naudojant sklandančias bombas, leidžiančias lėktuvams atakuoti iš už Ukrainos priešlėktuvinės gynybos veikimo zonos.
Pasirengimas kontrpuolimui
Kontrpuolimas buvo svarbiausias 2023 m. įvykis. Metų pradžioje ji buvo vilties šaltinis, pabaigoje – priminimas apie būsimą nežinomybę.
Kijevas kontrpuolimą ketino pradėti pavasarį. Tačiau vėluojant gauti sunkiosios ginkluotės, pavyzdžiui, modernių vakarietiškų tankų ir kovos mašinų, jis buvo nukeltas į vasarą.
Vokietija tik metų sandūroje nusileido dėl „Leopard 2“ tankų tiekimo bei leido kitoms „Leopard 2“ turinčioms šalims padaryti tą patį. Vašingtono dvejonės dėl „Abrams“ tankų ir ilgas operatorių parengimas nukėlė pristatymą į rudenį. Dar kitos šalys turėjo kitų rūpesčių, kuriems išspręsti prireikė brangiai kainuojančių mėnesių.
Svarbiausių kasetinių šaudmenų ar tolimojo nuotolio raketų Ukraina gavo tik po kelių mėnesių nuo kontrpuolimo pradžios. Oro paramai reikalingi naikintuvai buvo atgabenti tik 2023 m.
Dėl visų šių vėlavimų Rusijos generolas Sergejus Surovikinas laimėjo brangaus laiko gynybinėms linijoms įrengti ir žemę aplink jas apsėti dideliu minų skaičiumi.
Daugelis ukrainiečių brigadų galėjo smogti nuosekliai, bet ne vienu metu, o tai sumažino jų poveikį. Taip pat kilo problemų dėl mokymo ir patirties.
Ukraina šiai operacijai nuo nulio sukūrė keletą naujų brigadų. Kai kuriose jų dauguma karių neturėjo jokios ankstesnės kovinės patirties, tačiau iš jų buvo tikimasi įspūdingų žygdarbių.
Sąjungininkės JAV ir Vokietija organizavo mokymus, tačiau jų nauda buvo ribota. Mokymas pagal NATO doktriną neparuošė naujų karių tokiam karui, kokį jie turėjo kariauti Ukrainoje.
Puolimas Zaporožėje
Pranešimai, kad prasidėjo kontrpuolimas, sklido birželio pradžioje, tačiau tai patvirtino Rusijos pajėgos, kai sugriovė Kachovkos užtvanką.
Tai sukėlė didžiulį potvynį, kuris įkalino tūkstančius civilių ir užtvindė Dniepro žemutinį rytinį krantą, apsunkindamas Ukrainos karių galimybę persikelti per upę ir užimti gynybines pozicijas.
Kol veteranų daliniai kontratakavo Donbase, pagrindiniai kontrpuolimo vienetai Zaporožės srityje puolė į pietus Melitopolio ir Berdiansko link, bandydami atkirsti Rusiją nuo jos bazių ir tiekimo linijų okupuotame Kryme.
Strategija buvo tokia pat protinga, kaip ir lengvai nuspėjama. Zaporožės srityje rusai pastatė storiausias linijas su papildomais įtvirtinimais.
Kiekvienoje Surovikino linijoje buvo gilios tranšėjos, kliūtys tankams, o minų tankis priartėjo prie penkių kvadratiniame metre. Nors Rusija neturėjo pakankamai karių kiekvienai linijai aptarnauti, ji galėjo panaudoti jas kovai ir prireikus atsitraukti.
Rusijos kariuomenės generolas Sergejus Surovikinas, vienas iš pagrindinių vadų, atsakingų už karą Ukrainoje, buvo nušalintas dėl ryšių su J. Prigožinu.
Grįžęs į vado postą Valerijus Gerasimovas, regis, nenaudojo linijų taip, kaip tikriausiai ketino S. Surovikinas. V. Gerasimovas įsakė didžiajai daliai savo Pietų karinės apygardos pajėgų kautis pirmoje linijoje arba priešais ją ir bandyti kontratakuoti ukrainiečius, taip paaukodamas savo žmones ir techniką.
Ukraina buvo priversta pereiti prie nuosaikesnės strategijos ir žengti į priekį atsargiau, pasikliaudama pėstininkais, kuriems kelią per minų laukus padėjo skintis artilerija. Liepos mėnesį pradėta gauti kasetinė amunicija padėjo išlaikyti spaudimą.
Melitopolio kryptimi ukrainiečių puolamosios pajėgos metodiškai prasiskynė kelią iki Robotynės ir Verbovės, o rugpjūčio mėnesį virš Robotynės iškėlė vėliavą. Rugsėjo mėnesį ukrainiečiai pralaužė pirmąją rusų gynybos liniją ir galiausiai įveikė antrąją.
Berdiansko kryptimi Ukrainos pajėgos taip pat darė pažangą, tačiau lėtai. Jos užėmė Staromajorską ir toliau bandė veržtis link Mykilsko ir Novofedorivkos.
Tačiau, kaip ir prognozavo JAV žvalgyba, ukrainiečiams sunkiai sekėsi išnaudoti šiuos laimėjimus. Mėnesius trukusios sunkios kovos išsekino karius, kurių atsargos buvo godžiai eikvojamos operacijos metu. Atėjus blogoms oro sąlygoms, ukrainiečiai dar labiau įšaldė savo judėjimo į priekį tempą.
Galutinai metų pradžioje turėtus lūkesčius sugriovė generolas Valerijus Zalužnas, žurnale „Economist“ paskelbęs nuomonę, kad vaizdingo proveržio pietuose nematyti.
Tikėtina, kad kol kas dėmesys bus sutelktas į rytus, kur Kremlius pasinaudojo galimybe susigrąžinti iniciatyvą.
Kupiansko ir Avdijivkos gynyba
Pirmą kartą rusai savo puolamąsias pajėgas Kupiansko, esančio Charkovo srityje, link nukreipė vasaros pabaigoje.
Pagrindinis tikslas buvo prasiveržti prie Synkovskės, tačiau rusų daliniai čia sunkiai kovojo su stipriai sustiprintomis ukrainiečių pozicijomis. Bandymai pereiti Oskilo upę arba eiti mišku link Lymano taip pat neapsėjo be iššūkių.
Tikėtina, kad operacijos tikslas buvo šiek tiek atitraukti Ukrainos kontrpuolimo pastangas ir užimti patogią teritoriją. Pirmajame etape rusai lengvai užėmė Kupianską, bet 2022 m. rugsėjį buvo išvyti. Nemaža dalis šios srities gyventojų simpatizuoja Rusijos režimui.
Nepaisant labai kuklios pažangos šiose kryptyse, Rusijos puolimai čia sukėlė žiaurias kovas ir nusinešė tiek ukrainiečių karių, tiek civilių gyventojų gyvybes. Viena iš naujųjų brigadų, kuriai buvo įsakyta laikyti liniją, pasakojo, kad ją pranoko rusų dalinių įranga, amunicija ir patirties lygis.
Tačiau metų pabaigoje kovos vėl sugrįžo į Donbasą. Matydami, kad Ukrainos veržimasis į pietus stringa, rusai pradėjo masinį puolimą, kad užimtų Avdijivką. Daugelis ekspertų sutinka, šios puolimo tikslas buvo visiškai politinis.
Šiam išdidžiam tikslui pasiekti Kremlius sutelkė didelę ir įvairią grupuotę – nuo Rusijos motorizuotųjų pėstininkų pajėgų iki įvairių integruotų įgaliotinių ir nereguliariųjų pajėgų iš okupuoto Donbaso. „Kyiv Independent“ šaltiniai teigė, kad Rusija net traukė pastiprinimui elementus iš Lymano, nes Avdijivkos puolimas buvo jos prioritetas.
Operacija prasidėjo didelėmis puolimo bangomis Ukrainos pozicijų link, kurioms tik per plauką nepavyko nusipelnyti „banzai atakos“ pavadinimo. Rezultatai buvo tokie, kokių ir buvo galima tikėtis. Po dviejų su puse mėnesio buvo likviduota daugiau kaip 20 000 rusų vyrų ir šimtai tankų, mainais užimant po kelis kilometrus palei kiekvieną flangą.
Pastaruoju metu pereita prie metodiškesnio požiūrio. Avdijivka vis dar gali žlugti, jei bus užimti jos flangai, ne taip, kaip nutiko Bachmute. Kremliaus atsitiktinį žmonių ir įrangos aukojimą palaiko pajamos iš naftos ir dujų.
Tačiau daugybė ukrainiečių taip pat gali prarasti gyvybes, jei greitai nebus sutvirtinti flangai.
Upės kirtimas
Dar viena vietovė, kurią verta išskirti, – tai Chersono priešakinis tiltas, ilga plona upės kranto juosta pelkėtoje rytinėje Dniepro pusėje. Didžiąją metų dalį ukrainiečių pajėgos vykdė žvalgybą ir reidus pirmyn ir atgal per upę, stengdamosi rasti gerą puolimo kampą ir neleisti rusams pernelyg įsitaisyti.
Jei ukrainiečiams pavyktų užtikrinti saugų didelių pajėgų gabenimą per upę, jie galėtų priversti rusus atsidurti nepatogioje padėtyje arba atitraukti pastiprinimą iš kitų puolimo krypčių.
Dabar regione esantys jūrų pėstininkai mano, kad tai – sudėtinga užduotis. Persikelti per upę sunku, kai rusai į kiekvieną tikėtiną desantą nukreipia dronų palaikomą artileriją, o pasistūmėti į priekį reiškia pusvalandį brautis per neuždengtą pelkės juostą.
Net jei jiems pavyktų užtikrinti tinkamą priešakinį placdarmą, negalima galvoti apie transporto priemonių gabenimą, kol Rusija vis dar turi pranašumą ore, o Ukraina vis dar laukia savo F-16.
Kol kas jūrų pėstininkai ir toliau laikosi. Nors misija reikalauja nuolatinių aukų, Vakarų sąjungininkai ir kai kurie ekspertai mano, kad Ukraina negali sau leisti iššvaistyti šios galimybės.
