„Neturime jokių požymių, kad ponas (Vladimiras) Putinas ketintų panaudoti masinio naikinimo ginklus, jau nekalbant apie branduolinius ginklus“, – praėjusį sausį sakė Baltųjų rūmų atstovas spaudai John Kirby. Gegužės pradžioje Senato posėdyje Nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines pareiškė, kad „labai mažai tikėtina“, jog Rusija panaudos savo branduolinį arsenalą.
Tuo tarpu CŽV direktorius Williamas Burnsas vasarį sakytoje kalboje teigė, kad Jungtinės Valstijos turi rimtai vertinti V.Putino branduolinį sabotažą. Tačiau tokios retorikos tikslas, tęsė W.Burnsas, yra „įbauginti mus, taip pat mūsų sąjungininkus Europoje ir Ukrainą“. Tai nebuvo signalas, kad Rusija iš tikrųjų galvoja apie ginklų panaudojimą.
Praėjusių metų vasarį prasidėjęs karas sukėlė baimę dėl atviro branduolinio konflikto tarp Vakarų ir Rusijos. Tas kiek pašėlusių spekuliacijų laikotarpis jau praėjo – nuo to laiko karas nusistovėjo į žiaurią, bet konvencinę padėtį.
Be abejo, JAV pareigūnai vis dar baiminasi, kad Rusija mūšio lauke gali panaudoti taktinius branduolinius ginklus. „Nerimauju, kad V.Putinas gali panaudoti taktinius branduolinius ginklus“, – birželį sakė JAV prezidentas Joe Bidenas. „Rizika yra reali“, – tęsė jis. Tačiau atrodo, kad pareigūnai nemano, jog karas Ukrainoje gali paskatinti Rusiją panaudoti savo branduolinį arsenalą prieš NATO valstybę, kad ir kaip ji pyktų ant Vakarų dėl paramos Ukrainai.
Tai yra klaida, rašo geopolitikos leidinys „Foreign Affairs“. JAV pareigūnai viską supranta atvirkščiai. Iš tikrųjų mažai tikėtina, kad Rusijos prezidentas V.Putinas panaudos branduolinį ginklą mūšio lauke Ukrainoje, tačiau labai tikėtina, kad jis pereis prie branduolinio ginklo panaudojimo prieš NATO.
Priešingai nei Vakarai, V.Putinas gali nebijoti branduolinės priešpriešos: jis gerai išmano Rusijos branduolinį arsenalą ir branduolinio atgrasymo principus, ir galbūt mano, kad yra unikaliai tinkamas branduolinei krizei įveikti.
Be to, V.Putinas nepaprastai nuosekliai teigia, kad Rusija yra pasirengusi panaudoti branduolinius ginklus prieš NATO, kad apgintų savo interesus Ukrainoje. Dar prieš aštuonerius metus, duodamas interviu televizijai praėjus metams po to, kai Rusija įsiveržė į Krymą, V.Putinas pareiškė esąs pasirengęs įvesti Rusijos branduolinių pajėgų parengtį, kad neleistų Vakarų pajėgoms įsikišti į Maskvos įvykdytą pusiasalio užgrobimą.
Rusijos branduolinių ginklų panaudojimas nėra neišvengiamas. Tačiau jei V.Putinas vis dėlto eskaluos karą, pavyzdžiui, užpuldamas NATO įprastiniais ginklais, jis greičiausiai veiks labai greitai, kad nesuteiktų Jungtinėms Valstijoms galimybės manevruoti iš krizės.
Vašingtonui bus sunku atgrasyti tokį įsidrąsinusį Kremlių. Ukraina yra pernelyg svarbi V.Putino ambicijoms ir pernelyg antraeilė JAV ambicijoms, kad V.Putinas patikėtų bet kokiais Amerikos grasinimais. Galiausiai V.Putinas tikėsis, kad JAV atsitrauks, prieš pradėdamos branduolinį konfliktą dėl žemės, esančios taip toli nuo namų.
Kaip pažymi „Foreign Affairs“, norėdamos išvengti blogiausio, Jungtinės Valstijos turi rasti naujų būdų, kaip neleisti Rusijai panaudoti savo arsenalo. Jos turi įtikinti šalies pareigūnus, įskaitant tuos, kurie yra karinio vadovavimo grandinėje, pakenkti ir trukdyti priimti sprendimus, galinčius lemti branduolinę ataką. Jos turi įtikinti Rusijos elitą, kad jų šalis gali nusileisti dėl Ukrainos ir nepatirti katastrofiško pralaimėjimo. Jos turi sutelkti kitas šalis, ypač neutralias, siekiant deleguoti branduolinių ginklų naudojimą ir įtikinti V.Putiną, kad jis padarys baisią klaidą, jei pasitelks savo branduolinį arsenalą. Ir tai jos turi padaryti dabar. Taip Vašingtonas išvengs pavojingų sprendimų, kuriuos teks priimti vėliau, esant dideliam branduolinės priešpriešos spaudimui.
Nuolatiniai grasinimai
Apie savo branduolinį arsenalą kalbėti Rusija nesikuklina. Nuo tos akimirkos, kai pradėjo invaziją į Ukrainą, Maskva bandė įbauginti pasaulį kalbėdama apie savo ginklus.
Prieš pat užpuolant Ukrainą, Rusija neįprastu laiku surengė savo branduolinių raketų paleidimo sistemų pratybas. Po metų, 2023 m. vasarį, ji sustabdė dalyvavimą Naujojoje START sutartyje, kuri reglamentavo, kiek branduolinių ginklų gali turėti Maskva ir Vašingtonas. Kovo mėnesį Kremlius paskelbė, kad dalį savo branduolinių ginklų perkels į Baltarusiją. Spalį V.Putinas užsiminė, kad Rusija gali atnaujinti branduolinius bandymus. Visą tą laiką Rusijos vyriausybės pareigūnai grasino surengti branduolinę ataką, kaip liepą padarė buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas, pareiškęs, kad Rusija galėtų „panaudoti branduolinius ginklus“ ir užbaigti karą per kelias dienas.
JAV pareigūnai, žinoma, atkreipė dėmesį į šiuos grasinimus, tačiau jie jų neįtikino. Jie įsivaizduoja, kad Maskva mūšio lauke gali panaudoti nedidelius vadinamuosius taktinius branduolinius ginklus, bet ne didelius strateginius ginklus prieš NATO valstybes.
Kaip rašo „Politico“, vasario mėnesį nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas JAV ekspertams sakė, kad mažai kas baiminasi, jog Rusija panaudos strateginius branduolinius ginklus Ukrainoje ar prieš Vakarus, tačiau kai kurie iš jų tebėra susirūpinę, kad Rusija gali panaudoti taktinius ginklus. Jų manymu, V.Putinas galėtų panaudoti šiuos ginklus, kad padėtų Rusijos pajėgoms sustabdyti Ukrainos puolimą, kuris atrodė esąs ties Krymo atsiėmimo riba, arba patirti didelį pralaimėjimą, dėl kurio kiltų grėsmė išstumti Rusijos pajėgas iš Rytų Ukrainos.
Tačiau didėjantis JAV pareigūnų pasitikėjimas savimi grindžiamas klaidingu V.Putino retorikos ir dinamikos, neleidžiančios Maskvai panaudoti branduolinių ginklų, supratimu. Kai V.Putinas užsimena apie savo arsenalą, jis nesiekia įspėti, kad Rusija gali panaudoti taktinius branduolinius ginklus Ukrainoje.
Veikiau jo retorika skirta grasinti pačiai NATO. Tai mirksinti raudona lemputė, įspėjimas JAV sprendimų priėmėjams, kad Maskva yra pasirengusi sukelti branduolinę konfrontaciją su Vašingtonu, jei to prireiktų pergalei Ukrainoje.
Norint suprasti, kodėl, „Foreign Affairs“ pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į mūšio lauko padėtį. Taktiniai branduoliniai ginklai mažai padėtų Rusijai išeiti iš aklavietės. Ukrainos pajėgos yra gerai įsitvirtinusios palei maždaug 1000 kilometrų besitęsiančią fronto liniją, todėl net dešimčių taktinių ginklų nepakaktų, kad Rusija galėtų prasiveržti.
Net jei ir būtų, Rusija neturi manevringų rezervinių pajėgų, reikalingų pasinaudoti bet kokiu šių ginklų sukurtu atsivėrimu. Branduolinė ataka, žinoma, būtų siaubingas įvykis ukrainiečiams, tačiau ji vis tiek nepalaužtų Ukrainos žmonių valios ir nepriverstų Kijevo pasiduoti.
Ukrainiečiai nepaprastai drąsiai kovojo per įvairius žiaurumus, o taktinė branduolinė ataka būtų tik dar vienas įrašas Rusijos brutalumo registre. Ukrainiečiai taip sakė ir atsakydami į apklausas. Miuncheno saugumo konferencijos ir Ukrainos analitinių centrų apklausų duomenimis, šalies visuomenė nėra linkusi pasiduoti Maskvai ir nutraukti kovą net branduolinės grėsmės akivaizdoje.
Jei kas nors ir būtų, taktiniai branduoliniai smūgiai pakenktų Rusijos karo pastangoms. Tokios atakos greičiausiai sustiprintų Vakarų norą padėti Ukrainai, kaip tik tuo metu, kai parama ėmė blėsti. Visgi įvairaus plauko Vakarų politikai yra labai suinteresuoti užtikrinti, kad branduoliniai ginklai niekada nebūtų panaudoti kare.
Branduolinis smūgis taip pat galėtų paskatinti Kiniją ir Indiją – dvi svarbiausias Kremliaus tarptautines partneres – palikti Rusiją. Tiek Pekinas, tiek Naujasis Delis jau padarė viešus pareiškimus, kuriais siekiama atgrasyti Maskvą nuo branduolinių ginklų naudojimo. Taigi jie nebūtų patenkinti, jei V.Putinas juos ignoruotų.
V.Putinui branduolinio ginklo panaudojimas Ukrainoje mažai ką duotų, bet daug ką leistų prarasti. V.Putinas mano, kad Rusija gali laimėti Ukrainoje įprastinėmis priemonėmis.
„Beveik visoje fronto linijoje mūsų ginkluotosios pajėgos, sakykime kukliai, gerina savo pozicijas“, – gruodžio 14 d. savo metinėje spaudos konferencijoje sakė jis. V.Putinas taip pat pažymėjo, kad Vakarų parama Kijevui, regis, mažėja, ir pareiškė, kad netrukus“Ukrainai teikiamos nemokamos paslaugos baigsis“.
Kol V.Putinas optimistiškai vertina Rusijos šansus, mažai tikėtina, kad jis sudrebins valtį ir imsis eskalacijos.
Tačiau V.Putinas ne visada gali taip manyti. Jei Vakarai tvirtai ir iš naujo įsipareigos remti Kijevą, bandantį susigrąžinti visas okupuotas teritorijas, ir suteiks Ukrainai ilgalaikę finansinę paramą bei sustiprins gynybos pramonę, Rusijos lyderis gali nuspręsti, kad jam gali nepavykti sutriuškinti Ukrainos atkakliu karu.
Be to, jei Vakarų ekonominės sankcijos pagaliau pradės smarkiai trikdyti Rusijos ekonomiką, V.Putinas gali nuspręsti, kad laikas ne jo pusėje. Tokiu atveju Rusijos prezidentas gali nuspręsti atsisakyti taktikos ilgai sekinti Ukrainą ir dvigubai sustiprinti savo veiksmus. Tada prasidėtų tikroji eskalacijos rizika.
Smogtų be perspėjimo
Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms pirmoji eskalacijos rizikos grupė gali atrodyti kaip paprasčiausias blefas. Pavyzdžiui, Kremlius galėtų pradėti nuo to, kad perkeltų savo didelius ilgojo nuotolio branduolinių ginklų nešėjus į dislokuotas ir išsklaidytas pozicijas, už jų įprastų bazių ribų, kurios yra pažeidžiamos JAV atakoms.
Pavyzdžiui, jis galėtų išsiųsti į jūrą didžiąją dalį savo balistinių raketų povandeninių laivų, perkelti daugybę savo strateginių raketinių pajėgų į didžiulius Rusijos miškus ir pakrauti branduolinius ginklus į strateginius bombonešius.
Tokie veiksmai toli gražu nereiškia, kad branduolinės bombos bus panaudotos iš tikrųjų, tačiau jie vis tiek keltų didelį nerimą. Jie neabejotinai atkreiptų Vašingtono dėmesį, smarkiai padidintų įtampą ir iš karto priverstų Vakarų lyderius savo skaičiavimuose atsižvelgti į branduolinio karo riziką.
Nuo tada Maskva gali iš tikrųjų pradėti naudoti jėgą prieš NATO. Ji galėtų numušti NATO lėktuvą virš sąjungininkų šalies ar tarptautinės oro erdvės. Ji galėtų užpulti NATO laivą Juodojoje jūroje. Arba galėtų užpulti, jos teigimu, į Ukrainą vykstančius ginklų konvojus, kai jie juda per NATO rytinio flango šalį. Tokie žingsniai greitai išplėtotų konflikto mastą ir įtrauktų NATO į karą. Maskva galėtų papildyti šį žingsnį susprogdindama branduolinį ginklą atvirame vandenyne demonstraciniu smūgiu.
Galiausiai, blogiausiu atveju – jei Kremlius siektų šokiruoti pasaulį, kad karas Ukrainoje baigtųsi greitai ir pagal V.Putino sąlygas – Rusija iš tikrųjų galėtų paleisti branduolinį ginklą tiesiai į NATO teritoriją. Nors spalio mėn. vykusiame metiniame forume V.Putinas šią idėją tarsi atšaldė, sakydamas, kad Rusijai nereikia mažinti branduolinio ginklo panaudojimo ribos, tai galėtų atrodyti būtina, jei karas aiškiai pakryptų Rusijos nenaudai.
80 proc. karinės pagalbos Ukrainai teka per vieną oro pajėgų bazę Lenkijos rytuose, todėl ši bazė tikriausiai būtų pagrindinis taikinys. Tada JAV galėtų atsakyti savo branduoliniu smūgiu ir priartinti pasaulį prie sunaikinimo ribos.
Kaip rašo „Foreign Affairs“, nuo tada, kai pradės eskaluoti situaciją, V.Putinui gali neprireikti daug laiko, kad nuo aštrių branduolinių signalų ir įprastinės atakos pereitų prie įsakymo smogti branduolinį smūgį.
Jei V.Putinas eskaluos iš lėto, rengdamas mažesnes atakas ir stebėdamas, kaip reaguos NATO, jis rizikuotų sukelti konvencinį konfliktą – tikriausiai NATO pajėgoms tiesiogiai įsikišant į Ukrainą ir galbūt pačioje Rusijoje – kuriame Vakarai turėtų aiškų pranašumą.
NATO konvencinės pajėgos yra pranašesnės už Rusijos, todėl V.Putinas nenorės suteikti Vašingtonui laiko ir erdvės reaguoti, kad šis galėtų panaudoti savo pajėgumus. Todėl jis norės kuo greičiau pasiekti branduolinį lygmenį, kuriame Rusija yra lygiavertė JAV.
JAV pareigūnai, žinoma, nenori, kad Maskva griebtųsi branduolinių ginklų, nors, atrodo, nėra įsitikinę, kad jis tai padarys. Dėl to jie bandė atbaidyti Rusiją nuo eskalavimo, grasindami „katastrofiškomis pasekmėmis“, kaip 2022 m. rugsėjį išsireiškė Baltieji rūmai, jei V.Putinas panaudotų savo arsenalą.
Tačiau tokie perspėjimai vargu ar atgrasys Rusijos prezidentą. V.Putinas šį grasinimą laikys blefu. Jis žino, kad galiausiai Vašingtonas nenori rizikuoti branduoliniu konfliktu dėl Ukrainos. Be to, jis taip pat yra tvirtai pasiryžęs laimėti Ukrainoje, kad gali nuspręsti greitai eskaluoti situaciją, net jei manytų, kad JAV rimtai ketina atsakyti jėga.
Rusijos lyderis tikriausiai abejotų bet kokios JAV grėsmės rimtumu ir apskaičiuotų, kad galiausiai Vašingtonas pasirinktų kompromisą, o ne branduolinius smūgius prieš pačią Rusiją, kurie galėtų reikšti branduolinį atsaką prieš JAV.
Deja, tiesa yra ta, kad Vašingtonas dėl karo Ukrainoje negali atgrasyti V.Putino nuo eskalavimo iki tokio lygio, kad jis panaudotų branduolinį ginklą, svarso CNAS Transatlantinio saugumo programos vyresnysis mokslinis darbuotojas, buvęs JAV vyriausiojo nacionalinės žvalgybos pareigūno Rusijai ir Eurazijai pavaduotojas ir CŽV vyresnysis analitikas Peteris Schroederis.
Pasak jo, nors V.Putinas tokio eskalavimo nepriimtų lengvabūdiškai ir neatmestų rimto pavojaus Rusijai, jis numatytų, kad branduolinės krizės metu galėtų laimėti valios karą. Todėl Vašingtonas, norėdamas išvengti branduolinės priešpriešos, turi laikytis kitokios taktikos.
Vietoj to JAV politikos formuotojai turėtų vykdyti politiką, kuria būtų siekiama pakirsti Rusijos sprendimų priėmimą, kad jei V.Putinas įsakytų imtis eskalacijos veiksmų, jis susidurtų su vidiniu pasipriešinimu.
Tai reiškia, kad jie turi stengtis suteikti daugiau galių Rusijos pareigūnams, kurie nori sutrukdyti bet kokioms V.Putino pastangoms imtis branduolinių veiksmų. Anot eksperto, tai padaryti bus nelengva, nes JAV ir Rusijos santykiai yra tokie prasti, kokie tik gali būti.
Tačiau Vašingtonas gali pradėti nuo aktyvesnio bendravimo su Maskva, kad ir kaip tai atrodytų nemalonu. Vienintelis būdas JAV pareigūnams, įskaitant žvalgybos bendruomenę, ugdyti Rusijos pareigūnų nesutarimus – užmegzti daugiau tiesioginių kontaktų.
P.Schroederio nuomone, JAV taip pat turi įtikinti Rusijos pareigūnus, kad iš Ukrainos galima išeiti keliais, kurie nesibaigtų nei pergale, nei žeminančiu pralaimėjimu. Pavyzdžiui, Vašingtonas galėtų pasiūlyti, kad už karo pradžią gali būti nubausti tik aukščiausi pareigūnai, kad bet kokios kompensacijos Ukrainai būtų ribotos ir kad yra kelias, kuriuo einant galima panaikinti sankcijas Rusijai ir leisti valstybei grįžti į tautų bendriją.
Tačiau nereikia aiškiai išdėstyti, ką tiksliai reikštų toks rezultatas. Aukščio rango Rusijos pareigūnai tiesiog turi žinoti, kad jie gali rinktis ne tarp kapituliacijos ir branduolinės eskalacijos.
Vis dėlto JAV negali tikėtis, kad Rusijos pareigūnai sulaikys V.Putiną nuo branduolinio ginklo panaudojimo. Kartu jos turi sutelkti neutralias valstybes, kad jos darytų spaudimą Maskvai ir neleistų eskaluoti ginkluotųjų pajėgų. JAV turi siekti, kad šios valstybės, kalbėdamos su Rusijos pareigūnais, aiškiai pasakytų, kad bet koks branduolinių ginklų panaudojimas yra neteisėtas ir kad dėl to jos nutrauktų bet kokią tiesioginę ir tylią paramą Rusijos karo veiksmams.
Kinijos ir Indijos vieši įspėjimai dėl branduolinių smūgių buvo teigiami ženklai, tačiau jos ir kitos šalys, pavyzdžiui, Turkija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija, kurios padeda išlaikyti Rusijos ekonomiką, gali padaryti daugiau.
„Ir jos privalo tai daryti, – „Foreign Affairs“ publikacijoje rašo P.Schroederis. – Branduolinis žaidimas yra pavojingas, ypač su tokiu autoritariniu lyderiu kaip V.Putinas. Dabar ne laikas skrupulingai atsipalaiduoti. Kad pasaulis išvengtų branduolinio karo, šalys turės įtikinti Maskvą, kad pergalė Ukrainoje paprasčiausiai nėra verta to, kad pasaulis atsidurtų ant bedugnės krašto arba virš jo.“
Parengta pagal „Foreign Affairs“ inf.
