Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro ir Gajanos prezidentas Irfaanas Ali paspaudė vienas kitam rankas po dvi valandas trukusio susitikimo Karibų jūros Sent Vinsento ir Grenadinų saloje. Abi šalys susitarė, kad „jokiomis aplinkybėmis negrasins ir nenaudos jėgos viena prieš kitą“, sakoma pareiškime.
Sent Vinsento ministras pirmininkas Ralphas Gonsalvesas perskaitė trijų puslapių pareiškimą, į kurį įtrauktos konkrečios priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad įtampa vietoje negalėtų staiga eskaluotis.
Tačiau Venesuela ir Gajana nesusitarė dėl tinkamos pasaulinės jurisdikcijos spręsti teritorinį ginčą dėl Esekibo, kuris sudaro apie du trečdalius Gajanos teritorijos.
N. Maduro, kuris teritorinėmis pretenzijomis siekė gauti paramos savo šalyje, aukščiausiojo lygio susitikimą įvertino kaip triumfą. „Puiki dialogo diena! – N. Maduro parašė platformoje „X“. – Mes tai padarėme!“
Abi šalys įsipareigojo ginčą spręsti „remiantis tarptautine teise“, tačiau pažymėjo, kad, nors Gajana mano, jog Tarptautinis Teisingumo Teismas yra tinkama jurisdikcija šiam klausimui spręsti, Venesuela šią instituciją atmetė.
R. Gonsalvesas sakė, kad tiek Džordžtaunas, tiek Karakasas „įsipareigojo siekti geros kaimynystės, taikaus sambūvio ir Lotynų Amerikos bei Karibų jūros regiono vienybės“.
Pareiškime pažymima, kad abu lyderiai susitarė per tris mėnesius vėl susitikti Brazilijoje, kurios vadovas Luizas Inacio Lula da Silva buvo paskirtas derybų tarpininku.
Prieštaringai vertinamas referendumas
Gajanos prezidentas išvyko iš susitikimo pareiškęs, kad jo šalis neatsisakys savo suverenumo regiono naftos telkinių atžvilgiu.
„Gajana turi visas teises... sudaryti sąlygas bet kokioms investicijoms, bet kokiai partnerystei... išduoti bet kokią licenciją ir suteikti bet kokią koncesiją mūsų suverenioje erdvėje“, – sakė I. Ali.
Nors Karakasas jau seniai pretenduoja į Esekibą, jo retorika sustiprėjo po to, kai Gajana, valdanti šią teritoriją daugiau nei 100 metų, pradėjo išduoti licencijas naftos bendrovėms vykdyti veiklą šioje teritorijoje.
Susitikimas įvyko po daug mėnesių besitęsiančių nesutarimų, kurie regione sukėlė baimę dėl galimo karo dėl atokios 160 000 kvadratinių kilometrų teritorijos.
N. Maduro vyriausybė gruodžio 3 dieną surengė prieštaringai vertinamą referendumą, kuriame, pasak kraštutinių kairiųjų vyriausybės pareigūnų, 95 proc. rinkėjų pasisakė už tai, kad Venesuela būtų paskelbta teisėta Esekibo savininke.
Nuo tada jis pradėjo teisinius manevrus, siekdamas sukurti Venesuelos provinciją Esekibo regione, ir nurodė valstybinei naftos bendrovei išduoti licencijas išgauti naftą regione – šiuos veiksmus I. Ali pavadino „rimta grėsme tarptautinei taikai ir saugumui“.
Gajana kreipėsi į JT Saugumo Tarybą ir į savo karinius „partnerius“, įskaitant JAV, kurios surengė bendras karines pratybas Esekibo regione.
„Venesuelą ir Gajaną skirianti sausumos siena turėtų būti gerbiama, nebent – arba iki kol – šalys pasieks naują susitarimą, arba kompetentinga teisinė institucija nuspręs kitaip“, – sakė JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas Brazilijos prezidentui Lulai, teigiama Valstybės departamento ketvirtadienį įvykusio jųdviejų telefoninio pokalbio santraukoje.
Lula pritarė taikiam sprendimui ir perspėjo N. Maduro dėl „vienašališkų priemonių, galinčių eskaluoti padėtį“.
Brazilija, kuri ribojasi su abiem šalimis, taip pat sustiprino savo kariuomenę aplink šią teritoriją.
Nesutarimų priežastis – nafta
Dešimtmečius besitęsiantis ginčas paaštrėjo po to, kai 2015 metais „ExxonMobil“ Esekibe atrado naftos, ir tai padėjo Gajanai, turinčiai 800 000 gyventojų, įgyti didžiausias pasaulyje naftos atsargas vienam gyventojui.
Venesuelos vyriausybė, pasitelkdama antiimperialistinę retoriką, apkaltino I. Ali, kad jis yra „ExxonMobil“ vergas“.
Pirmadienį Venesuelos užsienio reikalų ministras Yvanas Gilas žurnalistams sakė, kad gali būti kalbama apie „bendradarbiavimą naftos ir dujų klausimais“.
Ginčas sukėlė nerimą kitoms Pietų Amerikos valstybėms. Argentina, Brazilija, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija, Paragvajus, Peru ir Urugvajus paskelbė bendrą deklaraciją, kurioje paragino „abi šalis derėtis ir ieškoti taikaus sprendimo“.
