„Priešas mus apšaudo 24 valandas per parą. Neprisimenu, kada paskutinį kartą tyla truko ilgiau nei valandą, – CNN sakė 32 metų ukrainiečių bepiločių orlaivių valdytojas, kalbėdamas iš dešiniojo Dniepro upės kranto pietų Ukrainoje – vienos iš naujųjų fronto linijų žūtbūtiniame kare, kuris tęsiasi jau antrą žiemą.“
S.Ostapenko yra dronų būrio „Perkūno sūnūs“ narys, dalyvaujantis Ukrainos operacijoje per Dniepro upę, stumiant Rusijos pajėgas ir įtvirtinant nuolatines pozicijas kairiajame krante. Anksčiau šį mėnesį Ukraina pranešė, kad „įsitvirtino“ krante, o tai gali būti reikšmingas žingsnis į priekį iki šiol vykusiame ne visai sėkmingame kontrpuolime.
Tačiau per CNN susitikimą su S.Ostapenko, jo naktinė misija ką tik buvo nutraukta, nes rusai nustatė jo padalinio pozicijas dešiniajame krante – jie buvo priversti slėptis.
„Tai dar viena – manau, kad tai buvo raketa, – pasakė jis, kai pasigirdo dar vienas sprogimas, o jo veidą apšvietė tik blausi raudona šviesa. – Kiekvieną kartą, kai įžengiu į šią zoną... kaskart atsisveikinu su savo gyvybe, nes suprantu, kad mano gyvybė bet kurią akimirką gali nutrūkti jei pataikys raketa arba sviedinys. Prie to priprantama, bet tai nemalonu.“
Žengimas į priekį Dniepro upe
2 200 km ilgio Dniepras yra ketvirta pagal ilgį Europos upė, tekanti iš Rusijos, per Baltarusiją ir Ukrainą į Juodąją jūrą.
Ji vingiuoja per Rusijos okupuotos Chersono srities pelkes – praėjusių metų lapkritį Rusijos kareiviai buvo priversti trauktis per upę, kai juos iš Chersono miesto išstūmė Ukrainos pajėgos.
Miesto išlaisvinimas po aštuonis mėnesius trukusios žiaurios okupacijos buvo euforiška pergalė ir svarbus Ukrainos karo veiksmų momentas. Tačiau nuo to laiko praėję metai atnešė nedaug palengvėjimo, o Chersono miestas ir jo apylinkės vis dar nepaliaujamai bombarduojamos už upės esančių Rusijos pajėgų.
Dniepro upė, kurios plotis kai kuriose vietose siekia net kilometrą, yra natūrali gynybinė užtvara Rusijos kariuomenei – iš dalies todėl ji tapo pagrindiniu Kijevo taikiniu. Ukrainos pajėgos anksčiau rengė reidus per upę, tačiau tvirtos priešakinės pamainos per upę sukūrimas ir rusų atstūmimas galėtų padėti geriau apsaugoti Chersono miestą, nes civilius gyventojus nuo priešo artilerijos skirtų didesnis atstumas.
Be to, bent jau teoriškai, jei Kijevas žengtų į priekį kairiuoju krantu, jis galėtų pradėti veržtis toliau į pietus, link okupuoto Krymo – pusiasalio, kurį Rusija neteisėtai aneksavo 2014 m.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos teigia, kad Rusijos kareivius nuo upės nustūmė 3–8 kilometrų atstumu.
„Dabar mūsų (kariai) žengia į kitą Dniepro pusę. Tai labai sunku, dedame daug pastangų, kad tai būtų įmanoma ir kad sustiprintume savo pajėgas kitoje Dniepro pusėje“, – sakė S.Ostapenko.
Jis pridūrė, kad per upę buvo užmegzti „tam tikri ryšiai“, leidžiantys Ukrainos kariams gabenti ginklus, amuniciją, maistą, degalus savo partneriams kitoje pusėje.
Tuo tarpu jo oro žvalgybos padalinys dirba tam, kad pridengtų per upę keliaujančius karius, stebėtų Rusijos karius ir jų judėjimą bei padėtų užmaskuoti Ukrainos karių ir įrangos buvimo vietas.
Tai pavojingas darbas. S.Ostapenko pasakojo kasdien susiduriantis su dronų kamikadzių „Shahed“, raketų, daugkartinio paleidimo raketų sistemų „Grad“, minosvaidžių ir tankų išpuoliais..
Tačiau jis pridūrė, kad bombardavimą galima laikyti geru ženklu: „Priešas stengiasi kuo labiau priešintis, o tai rodo, kad viską darome teisingai. Sukeliame jiems daug problemų, ir jie bando su tuo kovoti.“
„Mes privalome išgyventi“
Tuo tarpu Chersono mieste kai kuriems gyventojams praėjusių metų išsilaisvinimo džiaugsmas išblėso, nes jie susitelkė į tai, kaip išgyventi kiekvieną dieną.
„Kai tylu, dar baisiau nei tada, kai vyksta apšaudymas, – sakė 54 metų Ina Balyoha. – Tu lauki, nuolat klausaisi, išjungi radiją. Kad girdėtum garsus už lango, kad galėtum laiku reaguoti į apšaudymą.“
Ji yra viena iš maždaug 73 tūkst. gyventojų, vis dar gyvenančių Chersone. Anksčiau mieste gyeno 300 tūkst. gyventojų. Ji sako, kad, turėdama rūpintis savo keturmečiu anūku ir silpna 87 metų motina, „sprendimą neišvykti priėmė jau seniai“.
Tačiau gyvenimas karo akivaizdoje padarė savo. Vienas pirmųjų jos anūko žodžių buvo „aliarmas“, – sakė ji. „Jis žino, kaip reaguoti, jei pasigirsta oro pavojaus sirena. Jis žino, kur eiti. Jei už lango pasigirsta sprogimai, jis turi mažą slėptuvę koridoriuje“, – pasakojo moteris.
Apšaudymas tapo toks stiprus, kad jie nustojo eiti į lauką trumpai pasivaikščioti, dabar dažniausiai būna namuose. „Šiuo metu darau viską, kas nuo manęs priklauso, kad vaikas būtų saugus, – sakė ji. – Mūsų pagrindinė užduotis – išgyventi. Tai buvo pagrindinė užduotis okupacijos metu. Taip pat yra ir dabar. Privalome išgyventi.“
Pasak Chersono srities karinės administracijos vadovo Oleksandro Prokudino, pastarąjį mėnesį atakos prieš Chersoną suintensyvėjo, kartais miestas apšaudomas net 700 kartų per dieną.
Rusijos kariai „dažniau smogia į gyvenamuosius rajonus, nes mūsų gynėjai žengia į priekį, ir jie bando įbauginti paprastus piliečius vietose, esančiose netoli Dniepro upės, – sakė O.Prokudinas. – Tai yra kerštas, ir dabar jis jaučiamas labiau, nes mūsų kariai jau yra kairiajame Chersono srities krante. Chersono srities civiliai gyventojai labiau jaučia šį kerštą.“
Tačiau jis pridūrė, kad kiekvienas Chersono gyventojas yra „drąsos pavyzdys“:
„Kad ir kokios sunkios būtų sąlygos, Chersonas vis dar yra laisvas nuo Rusijos okupacijos – „tai reiškia, kad žmonės gali laisvai bendrauti, laisvai vaikščioti po mūsų žemę. Namai suteikia žmonėms jėgų. Jie laikosi, nes yra namuose.“
Parengta pagal CNN inf.
