Jie renka išžudytų izraeliečių kūnus ir atlieka paskutinį darbą: papasakojo, kas vyksta bazėse

Praėjusią savaitę už aukštų spygliuotos vielos vartų karinėje bazėje centrinėje Izraelio dalyje, atokiau nuo visuomenės akių, kariai, policijos pareigūnai ir teismo medicinos ekspertai uoliai dirbo prie užduoties, kurios iš šalies beveik neįmanoma įsivaizduoti – masinio „Hamas“ žudikiško išpuolio aukų identifikavimo.

Kartu su jais iki vėlyvos nakties dirbo dar viena grupė, kurią buvo galima atpažinti iš ryškiai geltonų liemenių. Tai buvo „Zaka“ – religinė organizacija, kuri po išpuolio buvo atsakinga už vienus sunkiausių darbų Izraelyje.

„Zaka“ užduotis – kuo kruopščiau surinkti mirusiųjų palaikus, įskaitant kraują, kad juos būtų galima palaidoti pagal žydų religinius įstatymus. Organizacija kviečiama į pagalbą, kai tenka tvarkyti labiausiai traumuojančius įvykius, įskaitant stichines nelaimes, savižudybes ir terorizmo atvejus.

Jos narių tarpe daugiausia yra ultraortodoksai žydai, ir visi jie yra savanoriai.

Kai praėjusį šeštadienį „Hamas“ pradėjo savo ataką Pietų Izraelyje, 28 metų „Zaka“ grupės savanoris Barochas Frankelis, kaip įprasta, šventė šabą savo bute Bnei Brake, ortodoksų mieste netoli Tel Avivo, kur gyvena daugelis savanorių. Apie vidurdienį jis per „Zaka“ radijo stotelę išgirdo, kad vyksta kažkokia ekstremali situacija.

Radiją buvo leista įjungti, nes šabą galima laužyti sprendžiant gyvybės ir mirties klausimus, tačiau tik nusileidus saulei B.Frenkelis galėjo pažvelgti į savo telefoną ir pilnai suprato išpuolio mastą. Jis pasiėmė savo darbo rinkinį, kuriame buvo maišai kūnams, chirurginės pirštinės, batų užvalkalai, skudurai kraujui susigerti, ir šoko į savo automobilį.

„Aš tiesiog važiavau“, – sakė jis.

Organizacija „Zaka“ oficialiai įkurta 1995 m., tačiau jos ištakos siekia 1989 m., kai jos įkūrėjas buvo vienas iš grupės religinių savanorių, susirinkusių atgauti palaikų po to, kai Izraelyje savižudis užpuolikas griebė viešojo autobuso vairą ir įvažiavo į griovį.

Jungtinėje Karalystėje, kur žmonių palaikus surenka specialios policijos komandos, analogiškos organizacijos nėra. Tačiau pagal žydų papročius kūnai turėtų būti surinkti kaip įmanoma kruopščiau ir palaikai turi būti palaidojami kartu. „Zaka“ grupės savanoriai užtikrina, kad tai būtų daroma tinkamai ir, kaip teigiama jų devize, „su pagarba“.

Praėjusį šeštadienį muzikos festivalio vietoje savanoriai susidūrė su net juos šokiravusiu reginiu. Kai B.Frankelis atvyko, dar buvo tamsu, o Izraelio kariai vis dar apsišaudė su „Hamas“ smogikais, todėl jis gulėjo ant smėlio ir laukė, kol bus saugu. Paskui ėmėsi darbo.

Nuo to laiko „Zaka“ savanoriai dirbo visose išpuolių vietose. Kūnus jie surenka dviejų valandų pamainomis, nes darbas labai sunkus. Sunkiausia buvo tvarkyti vaikų palaikus, sakė B.Frankelis.

Kai jis iš festivalio vietos persikėlė į netoliese esantį kibucą, policija įspėjo net pačias „Zaka“ komandas, kurios, kaip plačiai žinoma, yra patyrusios šiame darbe, kad vaizdas yra išties sukrečiantis.

Vietoje B.Frenkelis rado sudegintus vaikus, granatomis susprogdintus žmones ir savo namuose sušaudytas šeimas.

„Jūs nesuprantate, kiek kūdikių, kiek apdegusių žmonių suskaičiavau, – sakė jis. – Kai dabar su jumis kalbu, prieš akis vėl matau šiuos vaizdus“.

Už šį darbą, ypač šiuo metu, „Zaka“ savanoriams žmonės reiškia padėkas ir pagarbą vos pamatę juos gatvėje, vilkinčius geltonomis liemenėmis. Šią savaitę vaikščiodamas po savo rajoną, B.Frankelis giriamas atsakė:

„Zaka“ yra šventa tarnyba, jokios padėkos nereikalaujame, – sakė jis. – Mirusieji negali tau atsilyginti.“

Trečiadienį vakare „Zaka“ savanoriai buvo ką tik baigę paskutinius palaikų rinkimo darbus pietų Izraelyje, o B.Frenkelis važiavo valandą į šiaurę, į karinę bazę, kurioje buvo tvarkomi kūnai.

Bazės viduje stovėjo apie 20 didžiulių šaldymo įrenginių, panašių į jūrinius konteinerius, išrikiuotų kūnams laikyti. Rabinai ir „Zaka“ savanoriai darė viską, kad išsaugotų mirusiųjų orumą, nepaisant operacijos masto ir kai kurių palaikų būklės. Jie stengėsi sustoti ir pasimelsti už kiekvieną žmogų, kur tik buvo įmanoma, o tarp darbininkų esantys ortodoksai kas 15 minučių susirinkdavo sukalbėti savo maldų, kol aplink juos vyko darbas.

39 m. Yacoubas Zechariahas, Bnei Brako miesto mero pavaduotojas, dirbo penktoje iš eilės naktinėje pamainoje „Zaka“ bazėje.

„Fiziškai tai valandų valandos be miego, o lavonų nešiojimas yra sunkus darbas, – sakė jis. – Bet mes su tuo susidorojame.“

Y.Zechariahas matė atvežtus vaikų kūnus su siaubingais sužalojimais ir nudegimais. Kai kuriems buvo nukirstos galvos, o kai kurių mirusių vaikų rankos ir kojos buvo surištos telefono laidais.

Y.Zechariahas iš sunkvežimio ištraukė maišą su kūnais, ant kurio markeriu buvo užrašyta šeimos pavardė. Ant keletos kitų maišų buvo užrašyta ta pati pavardė. Galiausiai jis iš sunkvežimio ištraukė penkis tos pačios šeimos narius. Tai buvo du tėvai ir trys maži vaikai, kuriuos „Hamas“ nužudė jų namuose Kfar Adzos kibuce.

„Matyti, kaip nužudoma visa šeima, žmogų palaužia, – pasakojo Y.Zechariahas. – Aš pats turiu penkis vaikus. Esame tikintys žmonės ir žinome, kad viskas ateina iš Dievo, tačiau mums sunku tai suprasti.“

Kai Y.Zechariahas apžiūrėjo šeimos veidus ir jie buvo perkelti į saugyklą, jis nuėjo kiek atokiau ir pradėjo verkti. Po kelių valandų jis baigė pamainą ir ramiai atsisėdo į automobilį išgerti kavos ir surūkyti cigaretės. Tada pusvalandį važiavo namo pas savo šeimą, dvi valandas pamiegojo ir nuvažiavo į miesto rotušę pradėti mero pavaduotojo darbo dienos.

Už bazės vartų, atokiau nuo viduje vykstančių šiurpą keliančių darbų, laukė žuvusiųjų šeimų nariai, kuriems padėjo ktii savanoriai ir neabejingi žmonės.

Ortal Asulin miegojo pakelėje nuo tada, kai šeštadienį pirmą kartą sužinojo, kad jos brolis, garsus buvęs futbolininkas Lioras Asulinas, žuvo per išpuolį.

„Niekas mums neduoda atsakymų, viduje didelė netvarka, – skundėsi ji. – Mes einame klausti kas penkias minutes, visi čia mus žino, mūsų vardus, telefono numerius, mano brolio vardą ir jo nuotrauką. Jis buvo garsus futbolininkas, tik vienam žmogui reikia pamatyti jį ten viduje, kad suprastų, jog tai jis.“

Tuo metu B.Frenkelis ją išgirdo ir atpažino brolio vardą.

„Aš jį mačiau, – pasakė B.Frenkelis. – Esu tikras, kad mačiau jo veidą.“

O.Asulin susmuko ant šaligatvio ašarodama. Likę šeimos nariai susispietė aplink B.Frenkelį, kai jis nesėkmingai bandė susisiekti su viduje esančiu kolega, kad šis patvirtintų, jog matė L.Asuliną. Policija teigė neturinti jokios informacijos ir neįleido šeimos į vidų.

„Šiuo metu kūno rasti neįmanoma, – sakė policijos seržantas. – Galų gale jie jį išneš, jie daro viską, ką gali, bet jiems reikia duoti šiek tiek laiko.“

Daug panašių pokalbių vyko ir už bazės ribų, pasakojo policijos seržantė.

„Viduje yra daug mirusių žmonių, todėl prieš pranešdami šeimai turime 100 proc. įsitikinti, kad turime tinkamą asmenį, – sakė ji. – Praėjo penkios dienos po įvykio, o tai turi įtakos kūnams, suprantate? Negalime daryti jokių klaidų.“

Žydų tautybės žmonėms delsimas palaidoti kūną gali dar labiau sustiprinti netektį. Jie tiki, kad žmogų reikia palaidoti kuo greičiau, kad jo siela galėtų pakilti į dangų. Kol mirusysis nėra palaidotas, šeima negali pradėti oficialiai gedėti. Jie, kaip ir mirusio žmogaus siela, būna nežinioje.

Futbolo žaidėjas Lioras Asulinas pagaliau buvo atpažintas ir palaidotas ketvirtadienį. „Zaka“ grupė taip pat dalyvauja baigiamuosiuose šio proceso etapuose. Daugelis kūnų iš karinės bazės keliauja į „Zaka“ valdomą centrą Tel Avive, kur ketvirtadienį savanoris Izraelis Hasidas kruopščiai ruošėsi juos priimti. Jis tikėjosi, kad darbas tęsis visą parą ir savaitgalį, todėl paprašė specialaus rabino leidimo dirbti per šabą.

Centre yra ir policijos pajėgų, kuri atlieka techninius tyrimus, susijusius su DNR ir dantų įrašais, tačiau įprastai I.Hasidas ir kiti „Zaka Tel Aviv“ savanoriai prisiima atsakomybę už visus prieš laidotuves būtinus išvalymo darbus. Jie plauna kūnus vandenyje, paimtame iš tekančios upės, ir švelniai apvalo juos medvilne. Jei reikia, jie nukerpa plaukus ir nagus.

„Tokiomis aplinkybėmis, dėl šio išpuolio pobūdžio, daugeliu atvejų darbas negali būti tobulas, – sakė I.Hasidas. – Bet mes padarysime viską, ką galime.“

Pasak jo, proceso pabaigoje „Zaka“ savanoriai kruopščiai suvynioja kiekvieno žmogaus palaikus į baltą lininę paklodę ir perduoda juos palaidoti, kad mirusiųjų sielos galėtų iškeliauti į dangų, o jų šeimos galėtų pradėti gedulą.