Izraelis praėjusį šeštadienį pabudo nuo pavojaus sirenų gausmo. Netrukus paaiškėjo, jog iš Gazos Ruožo paleista tūkstančiai raketų, o grupuotės „Hamas“ teroristai įsiskverbė į šalies teritoriją.
Pasienio gyvenvietės paskendo chaose – užpuolikai brovėsi į izraeliečių namus, žudė ir grobė žmones, įkaitus išvežė į įvairias Gazos Ruožo vietoves.
Per dar neregėtą smūgį ir po to prasidėjusio Izraelio karinio atsako metu abiejose konflikto pusėse žuvo tūkstančiai žmonių, o aukų skaičius toliau sparčiai auga.
Nuo sekmadienio Izraelio pajėgos vykdo oro atakas Gazos Ruože ir tikėtina, kad pradės sausumos operaciją.
Prie sienos su Gaza sutelkta šarvuotoji technika ir artilerija, mobilizuota 300 tūkstančių rezervistų.
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu iš karto paskelbė, jog Izraelis atsidūrė kare. Anot jo, „Hamas“ išpuoliai yra žiaurumas, kokio nebuvo nuo Holokausto laikų: „Mes turime šimtus žmonių, ištisų šeimų, išžudytų savo namuose, žiauriai išprievartautų ir nužudytų moterų.
Jie dešimtis vaikų surišo ir sudegino. Jie nukirsdino galvą kareiviams.“
Kaip prasidėjo konfliktas?
Šeštadienį apie 6 val. 30 min., kai daugelis dar miegojo, iš Gazos Ruožo ėmė skrieti raketos. Izraelio ginkluotosios pajėgos teigė, kad jų buvo paleista apie 2200, „Hamas“ nurodė, jog skaičius siekia 5000. Tada teroristai į Izraelio teritoriją pateko sausuma, jūra ir oru – kai kurie naudojosi parasparniais.
Vienu pirmųjų „Hamas“ smogikų taikiniu tapo Negevo dykumoje Izraelio pietuose vykęs festivalis „Supernova“. Gerbėjų nekantriai laukto elektroninės muzikos renginio data sutapo su žydų religine švente Sukotu.
Šeštadienį pradėjo plisti vaizdo įrašai, kuriuose matyti iš festivalio teritorijos bandantys pabėgti žmonės.
Netrukus paaiškėjo, kad „Hamas“ kovotojai pradėjo šaudyti į susirinkusiuosius.
Festivalio organizatorių socialinių tinklų paskyros buvo užverstos savo artimųjų desperatiškai ieškančių žmonių žinutėmis. Vėliau paaiškėjo: ten nužudyta daugiau nei 260 žmonių.
Išgyvenusieji pasakojo, kad pirmas ženklas, jog nutiko kažkas siaubingo, buvo pradėjusi kaukti sirena, įspėjanti apie raketų ataką. Po to pasigirdo šūviai. Į puolusius bėgti savo automobilių link žmones smigo kulkos, kurias leido visureigiais važinėjantys smogikai. „Jie šaudė salvėmis. Aš įlipau į medį. Aplinkui mačiau daugybę kruvinų žmonių ir bandžiau suvokti, kas vyksta“, – sakė viena festivalio dalyvių.
Esther Borochov, kuriai irgi pavyko likti gyvai, pasakojo, kad jos automobilis susidūrė su kita transporto priemone. Šalia sustojęs vyras paragino sėsti į jo mašiną. Mergina įsėdo, bet vairuotojas netrukus buvo pašautas. E.Borochov apsimetė negyva, kol galiausiai ją rado Izraelio kareiviai.
Daugelis festivalio dalyvių valandų valandas pratūnojo pasislėpę krūmuose ir vaismedžių soduose tikėdamiesi, kad juos išgelbės kariuomenė.
„Tai buvo skerdynės, – televizijos kanalui „Kan News“ pareiškė tragedijos vietoje dirbęs medikas Yanivas. – Gyvenime nieko panašaus nebuvau matęs. Tai suplanuota pasala: puolusiųjų pro avarinius išėjimus jau laukė teroristų būriai ir ėmė šaudyti. Festivalyje dalyvavo 3000 žmonių, tikriausiai užpuolikai tai žinojo – turėjo žvalgybinės informacijos.“
Tokių siaubą keliančių istorijų – daugybė. Šeštadienį ryte „Hamas“ smogikai apsilankė ne tik festivalio teritorijoje – jie įsiveržė į miestelius bei kaimus ir įkaitais paėmė dešimtis žmonių.
Antradienį Izraelio gynybos pajėgos į Kfar Azo kibucą, esantį vos pora kilometrų nuo Gazos Ruožo, nugabeno dešimtis užsienio žurnalistų, kad jie savo akimis pamatytų „Hamas“ teroristų sukeltą siaubą. Vienas Izraelio generolų sakė, kad kariškiai rado apie 40 kūdikių kūnų, kai kuriems buvo nukirsta galva.
Gazos Ruože gyvenantys palestiniečiai po „Hamas“ išpuolio rodė dvejopus jausmus. Daugybė šventė didžiuodamiesi ataka, kurią laiko pergale prieš Izraelį. Kiti baiminosi mirtino atsakomojo smūgio.
Netrukus Izraelis pradėjo bombarduoti „Hamas“ infrastruktūrą. Jau per pirmąsias oro atakų dienas Gazoje žuvo daugiau kaip 1000 žmonių.
Žydų valstybė taip pat paskelbė visišką Gazos Ruožo apgultį – maisto, elektros ir degalų tiekimo nutraukimą.
Kaip buvo pasirinkta data?
Kai kurie ekspertai paaiškino, kad „Hamas“ būtent dabar ryžosi tokiam įžūliam išpuoliai, nes buvo sukauptas pakankamas raketų, reikalingų tokio masto operacijai, skaičius.
Šeštadienį pradėtiems „Hamas“ veiksmams įtakos taip pat turėjo Izraelio ir Saudo Arabijos santykių normalizavimas. Ilgai Viduriniuose Rytuose dirbusi žurnalistė Anchal Vohra komentare „Politico“ tikino, kad šių šalių suartėjimas buvo bloga žinia „Hamas“, – grupuotė pasijuto tarsi izoliuota regione mažėjant arabų sąjungininkų, palaikančių jos kovą prieš Izraelį.
Anksčiau Saudo Arabija rėmė Arabų taikos iniciatyvą, kuria raginama įkurti Palestinos valstybę Gazos Ruože, Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje – teritorijose, Izraelio užimtose per 1967 m. karą. Bet dabar Saudo Arabijai už paramą nepriklausomai Palestinai svarbiau tapo nacionalinio saugumo klausimai – daugiausia nerimo kelia branduolinį ginklą turėti siekiantis Iranas.
„Nors niekas neabejoja, kad ši ataka suplanuota gerokai iš anksto, ji galėjo būti įvykdyta Irano pasirinktu laiku“, – įsitikinusi A.Vohra.
„Hamas“ atstovas spaudai Khaledas Qadomi „Al Jazeera“ kalbėjo, kad grupuotė ėmėsi karinės operacijos reaguodama į Izraelio smurtą, su kuriuo palestiniečiai susiduria dešimtmečius: „Norime, kad tarptautinė bendruomenė sustabdytų žiaurumus Gazos Ruože prieš Palestinos žmones, mūsų šventąsias vietas, tokias kaip Al Aksa (mečetė Jeruzalėje, viena švenčiausių musulmonams vietų. – Red.). Visi šie dalykai yra šio mūšio pradžios priežastis.“
„Hamas“ taip pat paragino kitas grupuotes prisijungti prie kovos sakydama, kad pastarieji išpuoliai yra tik pradžia.
Kokios yra istorinės šaknys?
Izraelio ir Palestinos konflikto, iki šiol nusinešusio dešimtis tūkstančių gyvybių, pradžia galima laikyti 1917 m. lapkričio 2 d., kai tuometis Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Arthuras Balfouras parašė laišką, adresuotą Didžiosios Britanijos žydų bendruomenės veikėjui Lioneliui Rothshildui.
Laiškas, pagarsėjęs kaip Balfouro deklaracija, buvo trumpas – vos 67 žodžiai, bet turinys Palestinai padarė poveikį, kuris juntamas iki šiol. Tąsyk Didžiosios Britanijos vyriausybė įsipareigojo įkurti Palestinoje žydų tautai nacionalinius namus ir padėti pasiekti šį tikslą.
Britų mandatas valdant Palestiną galiojo nuo 1923 iki 1948 m. Tuo laikotarpiu sudarytos sąlygos masinei žydų imigracijai.
Daugelis naujųjų gyventojų bėgo nuo nacizmo Europoje, bet susidūrė su protestais: palestiniečiams nerimą kėlė besikeičianti jų šalies demografinė padėtis, o britų konfiskuotos žemės turėjo būti perduotos žydų kolonistams.
Jungtinės Tautos (JT) 1947 m. priėmė 181-ąją rezoliuciją, kurioje raginama padalyti Palestiną į arabų ir žydų valstybes.
Palestiniečiai planą atmetė, nes pagal jį žydams buvo skirta apie 56 proc. teritorijos, įskaitant didžiąją dalį derlingo pakrantės regiono.
Tuo metu palestiniečiams priklausė 94 proc. istorinės Palestinos ir jie sudarė 67 proc. jos gyventojų.
Apskaičiuota, kad prieš Izraelio susikūrimą maždaug 750 tūkstančių palestiniečių buvo priversti palikti savo namus.
Šiandien jų palikuoniai gyvena kaip 6 mln. pabėgėlių 58 skurdžiose stovyklose visoje Palestinoje ir kaimyninėse šalyse – Libane, Sirijoje, Jordanijoje, Egipte.
1948 m. gegužės 15 d. Izraelis paskelbė apie valstybės įkūrimą.
Kitą dieną prasidėjo pirmasis arabų ir Izraelio karas, kuris baigėsi 1949 metų sausį Izraeliui ir Egiptui, Libanui, Jordanijai bei Sirijai sudarius paliaubas.
1948 m. gruodį JT Generalinė Asamblėja priėmė 194-ąją rezoliuciją, kurioje raginama suteikti teisę palestiniečių pabėgėliams grįžti.
Mažiausiai 150 tūkst. palestiniečių liko naujoje Izraelio Valstybėje ir beveik 20 metų gyveno griežtai kontroliuojamoje karinėje okupacijoje, kol galiausiai jiems buvo suteikta Izraelio pilietybė.
1964 m. buvo įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija, o po metų – politinė partija „Fatah“.
1967 metų birželio 5 d. Izraelis per Šešių dienų karą prieš arabų kariuomenių koaliciją okupavo likusią istorinės Palestinos dalį, įskaitant Gazos Ruožą, Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę, Sirijos Golano Aukštumas ir Egipto Sinajaus pusiasalį.
Kai kuriems palestiniečiams tai sukėlė antrą priverstinį persikėlimą, arba Naksą, tai arabiškai reiškia „nesėkmę“.
Okupuotame Vakarų Krante ir Gazos Ruože prasidėjo žydų gyvenviečių statyba.
Pirmoji palestiniečių intifada, reiškianti sukilimą prieš Izraelio vykdomą Palestinos teritorijų okupaciją, prasidėjo 1987 m. gruodį Gazos Ruože.
Protestai greitai išplito į Vakarų Krantą. Tuo metu ir atsirado judėjimas „Hamas“.
Kas yra „Hamas“?
Karingą palestiniečių sunitų organizaciją „Hamas“ įkūrė šeichas Ahmedas Yassinas su bendražygiu Abdeliu Azizu al-Rantisi. Jos pavadinimas yra Islamo pasipriešinimo judėjimo trumpinys, arabiškai reiškiantis „uolumą“.
Pirmojoje paskelbtoje programoje grupuotė ragino sunaikinti Izraelio Valstybę.
Tai įgyvendinti turėjo „Hamas“ ginkluotas sparnas – „Al-Qassam“ brigados, todėl smogikai surengė daugybę teroro išpuolių žudydami ir grobdami žmones.
Gazos Ruožą – maždaug 365 kv. km teritoriją, kurioje gyvena daugiau kaip 2 mln. žmonių, „Hamas“ valdo nuo 2007 m., po trumpo karo prieš „Fatah“ pajėgas, lojalias Palestinos prezidentui Mahmoudui Abbasui, kuris taip pat yra Palestinos savivaldos ir Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovas.
„Hamas“ lyderių ir M.Abbaso, valdančio Vakarų Krantą, santykiai įtempti. „Hamas“ išpopuliarėjo siūlydama socialinės gerovės programas nuo Izraelio okupacijos nukentėjusiems palestiniečiams.
Kaip spėjama, bandydama sušvelninti tarptautinį įvaizdį 2017 metais „Hamas“ paskelbė naują programą, kurioje neliko raginimo sunaikinti Izraelį, tačiau žydų valstybės grupuotė vis tiek nepripažino – priešingai nei Palestinos išsivadavimo organizacija. „Hamas“ siekia Palestinos valstybės sukūrimo 1967 m. ribose: „Neatsisakysime nė centimetro gimtosios Palestinos žemės, kad ir koks būtų spaudimas ir kad ir kiek ilgai truktų okupacija.“
1993 metais tuometis Palestinos išsivadavimo organizacijos lyderis Yasseras Arafatas sudarė taiką su Izraeliu ir taip nutraukė 1987 m. prasidėjusią pirmąją palestiniečių intifadą.
Tai leido susikurti Palestinos savivaldai Vakarų Krante ir Gazos Ruože, tačiau „Hamas“ atmetė taikos procesą ir tęsė teroro išpuolius prieš Izraelį.
Kas remia „Hamas“?
Milžinišką finansinę paramą grupuotei teikia Kataras – jo sostinėje ad Dohoje įsikūręs „Hamas“ lyderis Ismailas Haniyehas. Iki šiol Kataras „Hamas“ skyrė daugiau nei 1,5 mlrd. eurų.
Daugelį metų „Hamas“ rinko pajamas apmokestindamas prekes, gabenamas sudėtingu tunelių tinklu, kuriuo apeinamas Egipto perėjimo į Gazos Ruožą punktas.
Taip į teritoriją patekdavo statybinės medžiagos, maistas, vaistai, grynieji pinigai, ginklai.
2013 m. Egipto prezidento postą užėmus Abdeliui Fattahui el-Sisi Kairas tapo priešiškas „Hamas“, kurią laiko pagrindinio valdančiųjų varžovo – Musulmonų brolijos – atšaka.
Egipto kariuomenė uždarė didžiąją dalį tunelių.
Šiuo metu vienas didžiausių „Hamas“ rėmėjų yra Iranas – ši šalis „Hamas“, Palestiniečių islamo džihadui ir kitoms palestiniečių grupuotėms, kurias JAV įtraukė į teroristinių organizacijų sąrašą, kasmet skiria apie 95 mln. eurų.
Grupuotę „Hamas“ palaiko ir Turkija.
Nors Ankara tvirtina, kad remia grupuotę tik politiškai, neatmetama, kad ją ir finansuoja. Po to, kai po pastarojo „Hamas“ išpuolio Izraelis ėmė bombarduoti Gazos Ruožą, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Izraelio kariuomenės metodus pavadino gėdingais: „Civilinių objektų bombardavimas, civilių žudymas, humanitarinės pagalbos blokavimas ir mėginimas tai pateikti kaip laimėjimus yra organizacijos, o ne valstybės veiksmai. Izraelis neturėtų pamiršti, kad jeigu veiks labiau kaip organizacija, o ne kaip valstybė, jis baigs tuo, kad ir su juo bus taip elgiamasi.“
Palestiniečiai ir „Hamas“
Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo politinis padalijimas yra labai nepopuliarus: šiemet birželį apklausa parodė, kad trečdalis palestiniečių mano, jog tai žalingiausias įvykis jų tautai nuo 1948 metų, kai buvo įkurta Izraelio Valstybė.
Daugiau nei pusė Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto palestiniečių per prezidento rinkimus balsuotų už „Hamas“ lyderį I.Haniyehą, o už Palestinos savivaldos prezidentą M.Abbasą – tik trečdalis.
M.Abbasas neribotam laikui atidėjo 2021 m. planuotus nacionalinius rinkimus, motyvuodamas tariamu Izraelio atsisakymu leisti balsuoti palestiniečiams Rytų Jeruzalėje.
Neatmetama, kad M.Abbasas taip tiesiog siekia užkirsti kelią tikėtinai „Hamas“ pergalei.
