Ekspertai atskleidė, kodėl V. Putinas drįso įsiveržti į Ukrainą: nuo įtarimų dėl NATO – iki specifinio plano

Rusijos prezidento tikslas buvo ne apginti Rusiją nuo kokios nors neegzistuojančios grėsmės, o veikiau išplėsti Rusijos galią, išnaikinti Ukrainos valstybingumą ir sunaikinti NATO – šių tikslų jis tebesiekia iki šiol. 

2021 m. pabaigoje V.Putinas įsitikino, kad Rusija turi galimybę saugiai pradėti plataus masto invaziją į Ukrainą ir pasiekti du skirtingus tikslus: įtvirtinti Rusijos kontrolę Ukrainoje nesulaukiant didelio Vakarų pasipriešinimo ir palaužti NATO vienybę.

V.Putinas jau seniai siekė šių tikslų, tačiau keletas 2019–2020 m. įvykių sustiprino Kremliaus vadovo įsitikinimą, kad jis turi ir poreikį, ir istorinę galimybę įtvirtinti savo kontrolę Ukrainoje.

Anot analitikų, Rusijos vadovo įsitikinimą lėmė nesėkmingos Kremliaus pastangos priversti Ukrainą paklusti Rusijos reikalavimams, V.Putino užsidarymas nuo pasaulio COVID-19 pandemijos metu bei Vakarų reakcija į pasaulinius įvykius bei Rusijos grėsmes 2021 m.

V.Putinas nusprendė, jog jis nori karo, kad pasiektų savo tikslus iki 2021 m. pabaigos, ir jokie diplomatiniai Vakarų ar Kijevo pasiūlymai, išskyrus pasidavimą jo maksimalistiniams reikalavimams, nebūtų įtikinę Rusijos prezidento atsisakyti istorinės galimybės, kurią jis manė turįs.

Analitikai pažymi, kad jis jau seniai bando pasiekti du skirtingus tikslus: sužlugdyti NATO ir perimti visišką Ukrainos kontrolę.

Pagrindiniai V.Putino tikslai nuo pat jo valdymo pradžios buvo išsaugoti savo režimą, įtvirtinti geležinę Rusijos vidaus kontrolę, atkurti Rusijos kaip didžiosios galios statusą ir sukurti daugiapolę pasaulio tvarką, kurioje Rusija turėtų veto teisę svarbiausiems pasaulio įvykiams.

V.Putinas siekė sugriauti NATO ir Vakarų vienybę, bet ne todėl, kad Kremlius jautė karinę NATO grėsmę. JAV karo studijų instituto analitikai teigia, kad Rusijos karinė laikysena V.Putino valdymo laikotarpiu parodė, kad jam niekada pirmiausia nerūpėjo NATO puolimo prieš Rusiją rizika. 

Nuo 2000 m. vykdytose Rusijos karinėse reformose pirmenybė nebuvo teikiama didelių mechanizuotų pajėgų kūrimui Rusijos pasienyje su NATO, kad būtų galima apsisaugoti nuo invazijos. 2021 ir 2022 m. Rusija pagrindinius dalinius, skirtus apsaugoti Rusiją nuo NATO, dislokavo Ukrainoje, kuri nekėlė Rusijai jokios karinės grėsmės.

2023 m. – pačiame Rusijos anti-NATO retorikos įkarštyje – Rusija toliau atitraukinėjo pajėgas ir karinę techniką nuo faktinių sausumos sienų su NATO, kad paremtų karą Ukrainoje.

2023 m. V.Putino baimė dėl NATO pasireiškė tuo, kad jis susirūpino tariamomis Vakarų hibridinio karo pastangomis inscenizuoti „spalvotąsias revoliucijas“, kurias, Rusijos teigimu, Vakarai vykdė įvairiose buvusiose sovietinėse valstybėse, įskaitant Ukrainą.

V.Putinui visada didesnį nerimą kėlė ne NATO grėsmė Rusijai, o tai, kad Rusija praras savo tariamos įtakos sferos kontrolę. Iš tikrųjų Rusijos prezidentas su NATO ir Vakarais nesutarė dėl to, kad jie siūlė alternatyvų kelią šalims, kurios, V.Putino manymu, priklausė Rusijos įtakos sferai ar net kontrolei.

„Spalvotosios revoliucijos“, kurios taip neramino V.Putiną, buvo apraiškos tų šalių, kurios išdrįso rinktis Vakarus, tiksliau, jų gyvenimo būdą, valdymą ir vertybes, o ne Maskvą, rašo JAV karo studijų instituto ekspertai.

NATO ir Vakarai kėlė grėsmę Rusijai vien savo egzistavimu, savo vertybių propagavimu, kadangi Rusija propagavo visai kitokias vertybes. Taip pat jie buvo daugelio buvusių sovietinių valstybių pageidaujama partnerė, o tai, V.Putino nuomone, mažino Rusijos įtaką šioms valstybėms.

Tačiau V.Putinas gebėjimą kontroliuoti buvusias sovietines valstybes laikė esmine prielaida atkurti Rusijos, kaip didžiosios galybės, statusą. Paprasčiau tariant, Vakarai ir buvusios Sovietų Sąjungos valstybės, kurios norėjo bendradarbiauti su Vakarais net ir visiškai nenutraukdamos santykių su Rusija, stovėjo tarp V.Putino ir, jo manymu, teisėto Rusijos vaidmens pasaulyje.

Per visą savo valdymo laikotarpį V.Putinas prioritetu laikė siekį neleisti daugiau buvusių sovietinių ir net kitų valstybių, pavyzdžiui, Balkanų šalių, prisijungti prie NATO. Kremlius taip pat siekė pakenkti Aljanso narių santykiams.

2014 m. įvykus Euromaidano revoliucijai, per kurią buvo nušalintas Rusijai palankus Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius ir išrinkta provakarietiška vyriausybė, V.Putinas paspartino savo pastangas pakenkti Vakarų vienybei ir NATO. Atsakydama Rusija 2014 m. neteisėtai okupavo Krymą ir dalį Rytų Ukrainos.

2014 m. Rusijos įvykdytą Krymo ir Donbaso okupaciją lėmė tai, kad V.Putinas suvokė, jog yra poreikis ir galimybė išplėsti Rusijos galią ir įtvirtinti Ukrainos kontrolę.

Kremlius siekė Kryme išsaugoti strateginę Juodosios jūros laivyno bazę – Rusijos galios projekcijos regione inkarą. Kremlius nerimavo, kad provakarietiška Ukrainos vyriausybė nutrauks nuomos sutartį, pagal kurią Rusija išlaikė Juodosios jūros laivyno būstinę Sevastopolyje.

Krymas ir toliau teikia strateginę karinę naudą Rusijai. Ukraina pagrįstai sutelkė dėmesį į tai, kad atimtų iš Rusijos šią naudą, darydama Krymą vis labiau neparankiu Rusijos pajėgoms.

2014 m. Krymo okupacija ir Rusijos invazija į Rytų Ukrainą taip pat buvo didesnių pastangų etapas, siekiant, kad didelė Ukrainos dalis būtų kontroliuojama Rusijos, faktiškai suskaidant šalį. 2014 m. pavasarį V.Putinas įžvelgė strateginę galimybę tai padaryti, nes Ukraina susidūrė su pažeidžiamumo momentu, kai po Euromaidano revoliucijos vyko valdžios permainos, o Vakarai buvo sutelkę dėmesį į bet kokio galimo konflikto Ukrainoje nuslopinimą, o ne išsprendimą.

Šios pastangos nustatyti Ukrainos kontrolę žlugo, nes 2014 m., kaip ir 2022 m., ukrainiečiai pasirodė esantys daug priešiškesni Rusijos viešpatavimo idėjai, nei tikėjosi V.Putinas.

Anot karo analitikų, V.Putino sprendimai įsiveržti į Ukrainą 2014 m. ir 2022 m. iš esmės yra panašūs: abiem atvejais V.Putinas pasinaudojo, jo manymu, galimybe įgyvendinti ilgalaikį tikslą, nes manė, kad Ukraina ir Vakarai yra silpni.

Rusijos invaziją į Ukrainą 2022 m. paskatino ne Ukrainos narystės NATO perspektyva. Rusijos pasisakymai apie NATO plėtrą 2022 m. buvo pastangos formuoti informacinę erdvę prieš invaziją, o ne reakcija į NATO veiksmus.

Pirmasis NATO įsipareigojimas priimti Ukrainą į Aljansą buvo prisiimtas 2008 m. Bukarešto deklaracijoje, kurioje Ukrainai ir Sakartvelui buvo pažadėti keliai į narystę, tačiau nebuvo imtasi jokių konkrečių veiksmų tokiems keliams atverti.

V.Putinas ilgainiui sustiprino naratyvą, kad NATO kelia grėsmę Rusijai, ir iki 2021 m. teigė, kad Rusija baiminasi neišvengiamos NATO plėtros Rytų Europoje, tačiau tuo metu NATO nesiėmė jokių reikšmingų plėtros veiksmų.

Naujų narių įstojimas į Aljansą paprastai reikalauja, kad jos įvykdytų oficialų Narystės veiksmų planą (angl. Membership Action Plan, MAP) su konkrečiomis priemonėmis, dėl kurių susitarė Aljansas ir būsimoji valstybė narė. NATO neparengė Ukrainos ir Sakartvelo narystės veiksmų plano, o tai reiškia, kad oficialus jų stojimo procesas net nebuvo prasidėjęs.

Iki 2022 m. Rusijos pakartotinės invazijos NATO nesiėmė jokių naujų oficialių žingsnių dėl Ukrainos narystės, išskyrus tai, kad 2021 m. birželio mėn. komunikate, paskelbtame po didžiulio Rusijos karinių pajėgų telkimo prie Ukrainos sienų, buvo pakartota 2008 m. Bukarešto deklaracija, kuria Ukrainai buvo pažadėtas kelias į NATO narystę.

2019 m. Ukraina savo konstitucijoje įtvirtino įsipareigojimą įstoti į NATO, o 2020 m. NATO pripažino Ukrainą sustiprintų galimybių partnere, palengvindama Ukrainos pastangas priartinti Kijevo kariuomenę prie NATO standartų.

Pranešime apie sustiprintą galimybių partnerystę buvo aiškiai pasakyta, kad naujasis Ukrainos statusas „neturi įtakos jokiems sprendimams dėl narystės NATO.“ Ukrainos prisijungimo prie Aljanso blokados, kurias padėjo sukurti V.Putinas, išliko tvirtos.

Taigi iki 2022 m. Rusijai pavyko įšaldyti bet kokius veiksmus, kuriais siekiama, kad Ukraina įstotų į NATO pagal 2008 m. deklaraciją, ir nebuvo jokio įtikinamo argumento, kad tolesnė Aljanso plėtra yra neišvengiama.

Vengrijos santykinai prorusiška pozicija, įtampa su Turkija ir NATO nenoras priimti naują valstybę narę, turinčią neišspręstą karinį konfliktą su Rusija, reiškė ne tik tai, kad iki 2022 m. nebuvo pasiekta jokios reikšmingos pažangos siekiant Ukrainos narystės NATO, bet ir tai, kad jokios pažangos nesimatė. Iki to laiko, kai V.Putinas pradėjo plataus masto invaziją, jis veiksmingai blokavo Ukrainos stojimą į Aljansą ir tai aiškiai įrodo, kad Rusijos baimė dėl neišvengiamos Ukrainos narystės NATO nepaskatino invazijos pradžios.

Rusijos invazijos į Ukrainą nepaskatino ir ukrainiečių puolimo prieš rusus perspektyva. Kremlius netikėjo realia Ukrainos grėsme – tikrai ne 2022 m. vasario mėn.

V.Putinas įrėmino Ukrainą kaip grėsmę Rusijai ir teigė, kad Ukraina planuoja pulti Rusijos okupuotas teritorijas ir Rusiją 2022 m. Iš tikrųjų Kremlius vertino, kad Ukrainos kariniai pajėgumai ir valia kovoti yra tokie silpni, kad Rusijos pajėgos užgrobtų šalį per kelias dienas. Įsivaizdavimas, kad Ukraina kelia kokią nors reikšmingą karinę grėsmę Rusijai, yra nesuderinamas su panieka Ukrainos karinei galiai ir valiai, parodyta faktiniame Rusijos invazijos plane.

2022 m. sausio viduryje Kremlius pradėjo kelti sąlygas pripažinti neteisėtų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų (DNR ir LNR) nepriklausomybę nuo Ukrainos, kad sudarytų sąlygas pateisinti savo karą tariamu poreikiu „gelbėti Donbasą“. JAV žvalgyba iš anksto užblokavo eilę Rusijos planuotų melagingų išpuolių okupuotame Donbase ir dezinformacijos kampanijų, kuriomis siekta sukurti pretekstą invazijai 2022 m. sausį ir vasario pradžioje.

Melagingos vėliavos operacijos rodė, kad Kremlius iš tikrųjų nemanė, jog Ukrainos puolimas prieš Rusiją ar okupuotą Donbasą yra neišvengiamas. Jei būtų buvęs rengiamas neišvengiamas Ukrainos puolimas, tuomet Kremliui nebūtų reikėję melagingos vėliavos atakos. Iš tikrųjų Kijevas nerengė jokių išpuolių prieš Rusiją ar okupuotą Donbasą. Šie deklaruojami nuogąstavimai dėl „Rusijos suvereniteto“ buvo organizuotų Kremliaus informacinių operacijų rinkinys, kuriuo buvo siekiama sudaryti sąlygas visavertei Rusijos invazijai į Ukrainą. Jos niekada nebuvo pagrįstos realybe, ir vargu ar V.Putinas kada nors jomis tikėjo.

V.Putino pasakojimai apie NATO ir Ukrainą prieš invaziją dažnai prieštaravo vienas kitam – greičiausiai taip buvo suplanuota. Kremliaus pareigūnai ne kartą tvirtino, kad tolesnė NATO plėtra Rusijai yra „gyvybės ir mirties klausimas“, ir tuo pat metu teigė, kad Ukrainos karinių veiksmų eskalavimas Donbase neva sukels abejonių dėl Ukrainos valstybingumo.

Šie naratyvai dažnai prieštaravo vienas kitam, nes Kremliaus propagandos mašina pereidavo nuo teiginių, kad NATO yra vienintelė agresorė Ukrainoje, prie teiginių, kad Ukraina planuoja neišvengiamą puolimą prieš okupuotą Donbasą arba Rusiją.

Kremliaus propagandos mašina taip pat ne kartą tvirtino, kad Rusija neplanuoja įsiveržti į Ukrainą – net invazijos išvakarėse pašiepė šią idėją – ir savo eskalavimą įrėmino kaip atsaką į Vakarų nesugebėjimą suteikti Rusijai tinkamas „saugumo garantijas“, kartu stiprindama V.Putino tezes apie istorinę Rusijos teisę į Ukrainos žemes.

Tikėtina, kad šie naratyvai sąmoningai prieštaravo vienas kitam, siekiant suklaidinti Vakarų ir Rusijos auditoriją dėl V.Putino reikalavimų supratimo, taip pat siekiant vienu metu apeliuoti į kelias skirtingas auditorijas.

V.Putino tikslai Ukrainoje visada buvo didesni nei atsakas į tariamą NATO grėsmę ar papildomos ribotos teritorijos užkariavimas. V.Putinas nepasitenkino neteisėtai aneksavęs Krymą ir dalį Donbaso, nes teritorinė plėtra niekada nebuvo vienintelis jo tikslas.

V.Putinas siekė visiškai kontroliuoti Ukrainą, įskaitant jos užsienio politiką ir net vidaus politinę santvarką. Jis daugelį metų siekė nustatyti Ukrainos kontrolę. Iš pradžių jis bandė kontroliuoti Ukrainą darydamas ekonominę įtaką ir bandydamas Ukrainos vyriausybėje įtvirtinti prokremliškus politinius pareigūnus, o 2014 m., kai ankstesnės pastangos nedavė rezultatų, pirmą kartą griebėsi karinių priemonių.

Iki 2021 m. visi būdai, kuriais V.Putinas bandė susigrąžinti Ukrainos kontrolę, išskyrus plataus masto invaziją, buvo nesėkmingi.

V.Putinui nepavyko pasiekti, kad 2000-aisiais Ukraina prisijungtų prie Rusijos Eurazijos ekonominės sąjungos, ir nepavyko pasiekti, kad prokremliški lyderiai vadovautų Ukrainos vyriausybei 2004 m.

V.Putinui nepavyko įtvirtinti visiškos Ukrainos kontrolės net tada, kai valdžioje buvo V.Janukovyčius. 2000-aisiais V.Putinui pavyko įtvirtinti kai kuriuos savo teritorinius laimėjimus Ukrainoje per Minsko II susitarimus, kuriais buvo įšaldytos fronto linijos Donbase, tačiau jis nesugebėjo pasinaudoti šiais laimėjimais, kad pasiektų visus norimus tikslus.

V.Putinas bandė priversti Ukrainos prezidentą Petro Porošenką (2014–2019 m.), o vėliau Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį (2019 m. – dabar) įteisinti Rusijos sukurtas neteisėtas DNR ir LNR bei Rusijos neteisėtą Krymo okupaciją pagal Ukrainos Minsko II įsipareigojimus, nepaisant to, kad Rusija ir jos sukurti įgaliotiniai neįvykdė savo įsipareigojimų.

Šios pastangos, jei būtų buvusios sėkmingos, būtų įteisinusios Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje principą ir užtikrinę Rusijai nuolatinį įtakos svertą Ukrainos politikai.

Tikėtina, kad V.Putino įsitikinimai dėl Ukrainos ir Vakarų dar labiau sustiprėjo dėl 2020 m. kilusios COVID-19 pandemijos.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai, V.Putinas pradėjo laikytis izoliacijos būsenos, daugiausia apsiribodamas bendravimu su nedidele patikimų ideologų grupe.

Pranešama, kad jis ėmė vis labiau rūpintis Rusijos poreikiu kontroliuoti Ukrainą ir atkeršyti Vakarams už Rusijos „pažeminimą“ dešimtajame dešimtmetyje. Su V.Putino pokalbiais susipažinę šaltiniai atskleidė, kad pandemijos metu V.Putinas tapo „apsėstas praeitimi“ ir „visiškai prarado susidomėjimą dabartimi“.

Be to, V.Putinui ką tik pavyko įgyvendinti svarbų vidaus galios žaidimą. V.Putinas susidūrė su silpnumo akimirka, kai 2020 m. naftos kainų krizė ir pandemija įvyko viduryje jo kampanijos, kuria jis siekė išlaikyti valdžią.

2024 m. V.Putinas bandė pakeisti Rusijos konstituciją, kad galėtų vėl kandidatuoti 2024 m. Tačiau V.Putino galios žaidimas liko nekvestionuotas, ir jis sėkmingai dar kartą įtvirtino savo valdžią, priėmęs konstitucijos pataisas, kurios faktiškai leido jam valdyti iki gyvos galvos.

Šio vidaus galios žaidimo sėkmė taip pat paneigia argumentą, kad Vakarų „hibridinis karas“ kažkokiu būdu kėlė pavojų paties V.Putino valdymui. V.Putino vidaus valdžia 2021 m. buvo tvirta ir nesusidūrė su jokiais reikšmingais iššūkiais.

Tikėtina, kad V.Putinui drąsos suteikė klaidingas Ukrainos pajėgumų ir noro kovoti įvertinimas. Per daugelį metų Ukraina atrėmė Rusijos išpuolius prieš savo suverenitetą ir sustiprino savo kaip tautos ryžtą – šis procesas iš esmės liko nepastebėtas V.Putino ir jo patarėjų rato.

V.Putinas 2014 m. rugsėjį vienam Europos pareigūnui pasakė, kad „Kijevą galėtų užimti per dvi savaites“, ir, nepaisant karinių nesėkmių tais metais, akivaizdžiai laikėsi tos pačios nuomonės nuo 2014 m. įsiveržimo į Ukrainą.

Kijevo nenorą pasiduoti Rusijai V.Putinas neteisingai siejo su nedidele Vakarų kontroliuojama Ukrainos politikų grupe (kurią Kremlius paprastai vadina „Kijevo režimu“), o ne su didėjančiu Ukrainos žmonių apsisprendimu išlikti tauta – apsisprendimą, kurį ironiškai iš dalies lėmė 2014 m. Rusijos invazija ir nuolatinis spaudimas.

V.Putino propaganda prieš invaziją atskleidė, kad jis ir jo ideologai gyveno aido kameroje, kurioje vyravo alternatyvi tikrovė, pagal kurią ukrainiečiai sveikintų Rusijos pajėgas, išvaduojančias juos iš tariamos Kijevo režimo priespaudos.

V.Putinas taip pat nemanė, kad NATO ar Vakarai yra galia, kuri galėtų pasipriešinti jo ambicijoms Ukrainoje. Buvęs neįvardytas žvalgybos pareigūnas atskleidė, kad V.Putino „asmeninis bankininkas“ ir artimas draugas Jurijus Kovalčiukas, su kuriuo V.Putinas praleido nemažai laiko būdamas izoliuotas, įrodinėjo V.Putinui, kad Vakarai yra silpni ir kad atėjo laikas Rusijai pademonstruoti savo karinius pajėgumus ir „apginti savo suverenitetą“ įsiveržiant į Ukrainą.

Buvusi JAV nacionalinio saugumo tarybos pareigūnė Fiona Hill teigė, kad V.Putino sprendimą įsiveržti į Ukrainą lėmė jo įsitikinimas, kad Vakarai yra silpni ir išsiblaškę, o Vakarų analitikai tvirtino, kad kai kurie V.Putino elito nariai palaikė jo viziją, padarę išvadą, kad Vakarai yra susiskaldę ir žlunga.

V.Putinas greičiausiai padarė išvadą, kad Vakarai neturės nei valios, nei jėgų atgrasyti nuo greitos karinės operacijos, kuri per kelias dienas sužlugdytų tariamai nepopuliarią V.Zelenskio vyriausybę. Šis tikėjimas Vakarų silpnumu dar kartą pakerta Rusijos sukurtą fikciją, kad Rusija turėjo imtis veiksmų, kad užkirstų kelią Vakarų agresijai, o Vakarai yra per silpni ir susiskaldę, kad apgintų Ukrainą, todėl jie tikrai nesiruoš pulti Rusijos.

Tikėtina, kad V.Putinas priėmė sprendimą pradėti rengti sąlygas invazijai 2020 m. pabaigoje arba 2021 m. pradžioje.

2021 m. kovą ir balandį V.Putinas pradėjo telkti daugiau kaip 100 000 Rusijos pajėgų prie Rusijos ir Ukrainos tarptautinės sienos ir okupuotame Kryme. 2021 m. kovą ir balandį Rusija dalį šių pajėgų ir įrangos pasiliko vakarų Rusijoje, kad vėliau galėtų pradėti vykdyti plataus masto invaziją į Ukrainą.

2021 m. pradžioje ir balandžio viduryje Rusija taip pat pradėjo perkelti kelis desantinius laivus iš Kaspijos jūros į Juodąją jūrą. Kremlius šį kariuomenės telkimą aiškino kaip atsaką į NATO karines pratybas „Defender Europe 21“, o Ukrainos kariniai pareigūnai 2021 m. kovo mėn. atskleidė, kad Rusija telkia pajėgas ruošdamasi bendroms strateginėms pratyboms „Zapad-2021“ Vakarų Rusijoje ir Baltarusijoje, kurios turėjo įvykti 2021 m. rugsėjo mėn.

Rusijos daliniai pradėjo dislokuotis Baltarusijoje aktyviajai „Zapad-2021“ fazei 2021 m. liepos pabaigoje. „Zapad-2021“ pratybos leido Rusijos pajėgoms parengti ir užtikrinti logistiką, skirtą, kaip pranešama, 200 000 karių, o ši logistika būtų buvusi labai svarbi Rusijai vykdant puolimą iš Baltarusijos ir Vakarų Rusijos į Kijevą ir šiaurės rytų Ukrainą.

Anot karo analitikų, V.Putino tikslai išliko nepakitę, nepaisant nesėkmingos pirmosios plataus masto invazijos 2022 m. ir nuo to laiko patirtų Rusijos nuostolių bei nesėkmių.

Netgi naujausi Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimai, kai kurių pateikiami kaip galimas karo sureguliavimo pagrindas, iš tikrųjų tėra nuolatinių Rusijos reikalavimų pakartojimas.

Šie reikalavimai apima V.Zelenskio vyriausybės pašalinimą ir jos pakeitimą Rusijai palankiu režimu, Ukrainos „neutralizavimą“, kuris reiškia ir nuolatinį atsisakymą galimos narystės NATO, ir Ukrainos kariuomenės susilpninimą, ukrainiečių atsisakymą ukrainietiškos tapatybės ir Rusijos faktinės Ukrainos tarptautinės ir vidaus politikos bei ukrainiečių gyvenimo būdo kontrolės pripažinimą – tokios kontrolės, kokią Kremlius nustatė visose Ukrainos teritorijose, kurias Rusija yra okupavusi.

Rusijos pareigūnai ir žiniasklaida nuolat kartojo šiuos reikalavimus, o V.Putinas nepateikė jokių ženklų, kad norėtų dėl jų eiti į kompromisą.

Vakarų diskusijos apie būtinybę rasti diplomatinį konflikto sprendimą remiantis prielaida, kad konfliktas atsidūrė aklavietėje, yra labai klaidingos. ISW vertinimu, konfliktas nėra įstrigęs aklavietėje. Tačiau šiai diskusijai dar svarbiau yra tai, kad V.Putinas pradėjo šį karą siekdamas maksimalistinių tikslų Ukrainos ir NATO atžvilgiu. Jis šių tikslų nepakeitė ir neparodė jokio noro susitaikyti su prastesniu rezultatu dėl tariamos aklavietės.

Tačiau net jei jis parodytų norą derėtis dėl paliaubų pagal dabartinę liniją, Ukraina ir Vakarai būtų kvaili, jei su tuo sutiktų.

V.Putinas 2014 m. įsiveržė į Ukrainą, siekdamas tikslų, gerokai viršijančių jo galimybes. Jis sutiko įšaldyti konfliktą jam palankiomis sąlygomis ne dėl to, kad sušvelnino savo tikslus, bet kad galėtų jų siekti kitais būdais. Kai tapo aišku, kad jis negali pasiekti savo tikslų manipuliuodamas Minsko II ar Normandijos formato rėmais, ir kai jis įsitikino, kad ir Ukrainos vyriausybė, ir Vakarai yra silpni, jis vėl pradėjo masinę invaziją. Ši invazija neužtikrino V.Putino tikslų, kaip ir 2014 m. invazija.

Norint galutinai užbaigti dabartinį Rusijos karą Ukrainoje, reikia priversti V.Putiną pripažinti pralaimėjimą. Jis ir jo įpėdiniai turi suprasti, kad negali primesti savo valios Ukrainai ir Vakarams karinėmis priemonėmis, negali pajungti Ukrainos politiškai ir negali nugalėti diplomatiškai.

Karo ekspertų įsitikinimu, kol Kremlius puoselėja sėkmės viltį – o ją skatintų bet koks veidą gelbstintis kompromisinis susitarimas – jis ir toliau stengsis įveikti savo nesėkmes tokiais būdais, dėl kurių labai tikėtina, kad karas bus atnaujintas.

Ukraina ir Vakarai turėtų siekti nuolatinės šio konflikto pabaigos, o ne laikino atokvėpio.

Atnaujintas karas greičiausiai bus dar didesnio masto ir dar pavojingesnis Ukrainai bei Vakarams. Jis taip pat bus labai brangus, nes atnaujintas karas, kai Maskva apsiginkluos ir pasirengs, greičiausiai bus daug brangesnis ir pavojingesnis.

Reikalavimai sumažinti finansinę paramos Ukrainai naštą dabar paprasčiausiai kaupia didesnę riziką ir išlaidas ateityje.

Nėra kito kelio į tikrą taiką, kaip tik padėti Ukrainai patirti nedviprasmišką karinį pralaimėjimą prieš Rusiją, o tada padėti atkurti Ukrainą, kad jos kariuomenė ir visuomenė būtų tokios stiprios ir atsparios, kad joks būsimas Rusijos lyderis nematytų tokios galimybės, kokią V.Putinas klaidingai suvokė 2014 ir 2022 m.

Šį kelią įmanoma pasiekti, jei Vakarai įsipareigos remti Ukrainą ilgalaikėmis pastangomis, kurių greičiausiai prireiks norint juo nueiti. Jei vietoj to Vakarai susivilios tam tikro kompromiso iliuzija, jie galbūt nutrauks skausmą trumpuoju laikotarpiu, bet tik daug didesnio skausmo ateityje kaina.

V.Putinas parodė, kad kompromisą jis laiko pasidavimu, o pasidavimas jam suteikia drąsos vėl pulti. Šis karas gali baigtis ne tada, kai V.Putinas pajus, kad gali išsaugoti savo veidą, o tada, kai supras, kad negali laimėti.