Prieš Ukrainos kariuomenei pasiekiant kitą svarbų tašką – Tokmaką, būtina įveikti antrąją gynybos liniją – „Surovikino liniją“, o paskui ir trečiąją. Tuo pat metu nėra būtina užimti Tokmaką „stačia galva“. Jį galima apeiti ir judėti toliau Azovo jūros link. Sunku numatyti tikslias datas, bet jau dabar galima pasakyti, kad šaltis nebus ypatinga kliūtis tokiems Ukrainos gynėjų veiksmams. Apie tai išskirtiniame interviu leidiniui „Obozrevatel“ papasakojo buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko pavaduotojas generolas leitenantas Ihoris Romanenko.
– Ukrainos karinės žvalgybos vadovas generolas Kyrylo Budanovas paskelbė naują prognozę – Ukrainos gynybos pajėgos gali atkirsti sausumos koridorių į Krymą dar prieš prasidedant žiemai. Ar matote tam objektyvių prielaidų? – „Obozrevatel“ paklausė I.Romanenko.
– K.Budanovas turėjo įvairių prognozių. Deja, ne visos jos buvo pagrįstos ir įgyvendintos. Taigi aš pateiksiu savo prognozes. Jos susideda iš to, kad mes dar neatlikome pagrindinių kovinių veiksmų šalies pietuose dėl to, kad dar nepanaudoti visi strateginiai rezervai, kuriuos rengėme nuo metų pradžios.
Tačiau tam turime sukaupti savo potencialą iš pozicijų, prasiskverbti į antrosios „Surovikino“ gynybos linijos koridorius, įžengti į operatyvinę erdvę, į Tokmaką ir toliau. Tam būtina iki rugsėjo pabaigos sukaupti smogiamąsias pajėgas.
Manau, kad iki mėnesio pabaigos dar gausime ATACMS (taktinių balistinių raketų sistemų), tankų „Taurus“ ir šarvuočių, dėl kurių jau susitarta. Galbūt jie taip pat padidins šovinių skaičių.
Visa tai leis mums veikti taip, kad įsiskverbtume į šiuos koridorius ir juose įtvirtintume savo pajėgas. Aktyvūs veiksmai šiuo atveju galimi spalio-lapkričio mėnesiais, galbūt ir vėliau. Žinoma, oras turi įtakos, tačiau jis veikia ne tik mus, bet ir priešą. Tai yra, viena vertus.
Kita vertus, 2021 m. mokymus vykdėme ištisus metus rudens, žiemos ir pavasario sąlygomis. Todėl oro sąlygos neturėtų mūsų sustabdyti. Jei jie mums duos ginklų, mes įvykdysime šias užduotis.
Minimali užduotis – pasiekti tokį atstumą iki Azovo pakrantės, kad galėtume ugnies priemonėmis, pirmiausia artilerija, apšaudyti priešo pozicijas ir atkirsti jo logistinį koridorių iš Rusijos į Krymą ir atvirkščiai. Iš tikrųjų būtina eiti į pakrantę su kariuomene. Ši užduotis yra maksimali.
Tokių potencialių galimybių yra, tačiau atsižvelgdamas į generolo K.Budanovo paminėtus konkrečius terminus, susilaikyčiau nuo tokių prognozių.
– Klausimas apie Tokmaką. Žvelgiant į žemėlapį atrodo, kad atstumas iki jo nėra toks didelis, tačiau suprantame, koks sunkus kiekvienas kilometras Ukrainos gynybos pajėgoms. Kas, jūsų nuomone, kelia daugiausia sunkumų patenkant į šias pozicijas?
– Didžiausias sunkumas slypi tame, kad perėjome tik pirmąją priešo gynybos liniją, o mums reikia pereiti antrąją, „Surovikino liniją“. O tada pereiti trečiąją liniją. Vadinasi, reikia pralaužti koridorių šioje gana stiprioje jų gynybos sistemoje ir patekti į operatyvinę erdvę. Tai reiškia, trečiają liniją, jei kalbėsime apie šią kryptį.
Nebūtina stačia galva bandyti užimti Tokmaką. Reikėtų jį pralaužti, galbūt apeiti ir eiti toliau į Azovo jūros pakrantę ir daryti tai, apie ką kalbėjome.
– Ar manote, kad toks skverbimasis į priešo gynybą kelia grėsmę Ukrainos gynybos pajėgų aplinkai? Juk priešo pozicijos iš tikrųjų bus ir kairėje, ir dešinėje.
– Kai vykdomas pleištas (bandymas įsibrauti į priešo pozicijas – red.), visada kyla pavojus. Priešas bandys smogti į flangus, kad atkirstų priešakinius dalinius ir padalinius. Tai pati žinomiausia taktika. Toje pačioje Robotynėje, tame pačiame Staromajorske iš pradžių prasiveržiame, o paskui plečiame flangus.
Jeigu mes imame Berdiansko kryptį, tai dabar smogiame Novodoneckui ir Novomajorskui, t.y. plečiame flangus, kad neįvyktų tai, apie ką jūs kalbate. Robotynės kryptimi mes smogiame Novoprokopivkai ir Verbovui, tai taip pat yra flangas.
Tai gerai žinoma karinė technika: jei eini į priekį, turi galvoti, kaip apsaugoti savo flangus. Tai savaime suprantama. Čia nėra nieko naujo.
– Matome, kaip dažnai ir intensyviai mūsų gynybos pajėgos atakuoja okupanto karinius objektus Kryme, ypač Juodosios jūros laivyną. Yra informacijos, kad Rusija iš Juodosios jūros į Azovo jūrą atitraukė tris savo laivus. Ar manote, kad Juodosios jūros laivynas gali tapti dabartiniu Ukrainos kariuomenės taikiniu numeris vienas?
– Ne, ne, tai nėra tikslas numeris vienas. Jis vis dar atlieka pagalbinį vaidmenį. Pirmiausia mums svarbi sausumos pažanga. Tegul į Azovo jūrą atplaukia kuo daugiau laivų, mes eisime į pakrantę ir ten juos sėkmingai nuskandinsime. Juk Azovo jūroje mes galime juos persekioti ir savo „Malyukais“ (moderniais ukrainiečių automatiniais ginklais – red.), ir bepiločiais orlaiviais, ir artilerija, ir daugeliu kitų dalykų. Galėsime gauti bet kurį Rusijos laivą, bet kurį Azovo jūros vandenyse esantį laivą.
Bet pirmiausia turime įveikti „Kaliber“ lėktuvnešius. Vienas povandeninis laivas jau sunaikintas. Reikia įveikti daugiau, ypač raketinius laivus.
– Ar nemanote, kad šis laivų perkėlimas į Azovo jūrą turi kitą tikslą – pavyzdžiui, priešas nori jais smogti Ukrainos gynybos pajėgoms, kurios priartės prie kranto?
– Ne. Desantiniai laivai neturi rimtų ginklų, su kuriais būtų galima susidoroti. Jie užtikrina transportavimo klausimus. Jei tiltai yra sugriauti, jie turėtų užtikrinti įvairius logistinius pristatymus. Bet kai tik jie priartės, mes juos apšaudysime.
Jie nugabens laivus į Azovo jūrą ir Novorosijską, toliau nuo Krymo, kad juos išsaugotų. Bet kuo arčiau Azovo jūros, tuo didesnė tikimybė, kad mes į juos pataikysime.
Tačiau pirmiausia Ukrainos gynybos pajėgos turi žengti į priekį sausuma. O tam mums reikia naujų priemonių – vakarietiškų ir savų, kurios jau naudojamos, – ir raketinės ginkluotės, ir smogiamųjų dronų, tiek oro, tiek jūrų, tiek povandeninių. Visos šios trys dronų kūrimo sritys aktyviai plėtojamos.
Parengta pagal „Obozrevatel“ inf.
