Nežinomi kariai guli sukrauti nedideliame mūriniame morge netoli fronto linijos Donecke, kur 26 metų Margo pasakojo, kad kalbasi su mirusiaisiais.
„Galbūt tai skamba keistai... bet aš esu ta, kuri nori atsiprašyti už jų mirtį. Noriu jiems kaip nors padėkoti. Jie tarsi girdi, bet negali atsakyti“, – pasakojo ji.
Prie savo perkrauto rašomojo stalo už morgo durų ji sėdi su rašikliu rankoje. Jos darbas – fiksuoti žuvusiųjų duomenis.
Ukraina nepateikia jokių oficialių duomenų apie žuvusiuosius kare – gynėjų ginkluotosios pajėgos pakartojo, kad jų žuvusiųjų kare skaičius yra valstybės paslaptis, tačiau Margo žino, kad nuostoliai didžiuliai.
Skaičiai lieka įslaptinti. Tačiau JAV pareigūnai, kuriuos cituoja laikraštis „New York Times“, neseniai nurodė 70 000 žuvusiųjų ir net 120 000 sužeistųjų rodiklius. Tai stulbinantis skaičius, kai šalies ginkluotųjų pajėgų skaičius siekia tik pusę milijono. JT iki šiol užregistravo 9 177 žuvusius civilius gyventojus.
„Sunkiausia, kai matai mirusį jauną vaikiną, kuriam dar nebuvo nė 20 ar 22 metų. Ir supranti, kad jie mirė ne savo mirtimi, – sako ji. – Jie buvo nužudyti. Jie buvo nužudyti kovoje dėl savo žemės. Tai skaudžiausia. Prie to negali priprasti. Dabar viskas pasiekė tokį lygį, kad reikia tik [padėti] berniukams pasiekti namus“.
Sunkiausia diena jos gyvenime, sako ji, buvo tada, kai jos gyvenimo draugas buvo atvežtas į morgą. Dvidešimt trejų metų Andrijus žuvo mūšyje 2022 m. gruodžio 29 d.
„Jis žuvo gindamas tėvynę“, – sako ji. „Bet tada jau kelintą kartą save įtikinėjau, kad turėčiau būti čia, turėčiau padėti kritusiems.“
Ji sako, kad šis darbas ją padarė kietą – tarsi plienas. Kad ir kaip skaudu matyti į morgą atvežamus kūnus, ji patikino, kad niekada neverkia viešumoje.
„Visa tai laikau savyje iki vakaro, kai grįžtu namo. Niekas nemato mano ašarų“, – guodėsi ji.
Dar balandžio mėn. nutekintuose Pentagono skaičiavimuose buvo nurodyta, kad Ukrainoje žuvo 17 500 žmonių. Tariamą šuolį iki daugiau nei 70 000 iš dalies galima paaiškinti kontrpuolimu pietuose.
Pirmosiomis dienomis jis buvo ypač sunkus ukrainiečių pėstininkams – „blogiau nei Bachmute“, – pasakojo vienas ten kovojančios brigados vadas. Donecko miestas Rusijai atiteko gegužės mėnesį per vieną kruviniausių iki šiol vykusių karo mūšių.
Dabar Ukraina ten pakeitė taktiką, tačiau birželio mėn. prasidėjęs bandymas pralaužti Rusijos okupacinę gynybą brangiai kainavo, ypač jauniems naujai apmokytiems kariams. Jie kasdien žūdavo „dešimtimis“, birželio mėn. BBC teigė vienas vyresnysis seržantas, kovojęs aplink Velyka Novosilkos kaimą Donecke.
Morge, viename iš daugelio, esančių palei fronto liniją, stengiamasi įvardyti nežinomų karių, atvykusių tiesiai iš mūšio lauko, vardus ir pavardes.
Kūnų maišai po vieną išnešami į lauką ir pradedama ieškoti užuominų.
Jų kišenes morgo darbuotojai perpjauna, jose vis dar pilna kasdienio gyvenimo daiktų – raktai, mobilusis telefonas, piniginė su šeimos nuotraukomis. Po mirties šie daiktai tampa įkalčiais, galinčiais sujungti neatpažintus asmenis su jų šeimomis.
Ant kito maišo juodu rašikliu užrašytas žodis „Neatpažintasis“ yra išbrauktas ir pakeistas vyro vardu ir pavarde bei kariuomenės kuopos duomenimis.
Įvairaus rango karių grupė atvyko kariniu pikapu ir rūkydami cigaretes vaikštinėjo prie morgo. Jie apžiūrinėjo vieną kūną, norėdami įsitikinti, ar tai jų būrio, kuopos ar bataliono karys.
„Tai sudėtinga. Nemalonu. Bet tai būtina, mūsų darbo dalis. Turime tinkamai išlydėti vaikinus“, – sako vieno bataliono vado pavaduotojas.
Jis nurodė, kad į pagalbą atpažįstant kūną bus pasitelkta daugiau jo padalinio vyrų.
Ukrainos kapinėse išryškėja realus aukų mastas.
Vėlyvos popietės saulėje aplink Krasnopilės kapines Dniepro mieste kabo didelės saulėgrąžų galvutės – tai garbės ženklas ką tik iškastiems kapams, kurie driekiasi vis arčiau perimetro.
Prie vieno tokio kapo 31 metų Oksana verkia viena. Jai prieš akis – mirusio vyro Pavlo nuotraukos. Jis žuvo per ankstesnį Ukrainos kontrpuolimą, lapkričio mėnesį netoli Iziumo miesto, kai į jo konvojų pataikė rusų sraigtasparnio raketa.
„Jis savo noru išvyko ginti mūsų šalies, – pasakojo Oksana. – Jis buvo karys širdyje – mylintis laisvę. Jis buvo mūsų ukrainietiškos dvasios įsikūnijimas.“
Pavlo kūnui identifikuoti prireikė laiko – jis, kaip ir kiti automobilyje buvę žmonės, buvo smarkiai apdegę. Galiausiai jis buvo atpažintas pagal tatuiruotę.
Virš kiekvieno kapo švelniame vėjyje plevėsuoja geltonos ir mėlynos Ukrainos vėliavos – jų yra šimtai. Kiekvienas iš jų yra ženklas didžiulės praradimų bangos, kuri kasdien ritasi per Rytų ir Pietų mūšio laukus, užpildydama miestų ir kaimų kapines visoje Ukrainoje.
Praėjus pusantrų metų po šio karo, nedaugelis šeimų liko nepaliesti sielvarto.
Tačiau panašu, kad noras kovoti neslopsta. Tarp kitko, praradimai kol kas tik dar labiau sustiprino ryžtą siekti pergalės.
Oksana ir Pavlo karo metu buvo susitarę, kad jei jis žus, ji įstos į kariuomenę. Pastaruosius du mėnesius ji tarnauja oro stebėjimo bepiločių orlaivių padalinyje Bachmuto pakraštyje.
Praėjus savaitei po vizito kapinėse, Oksana, apsirengusi neperšaunama liemene, išvyko į priešakinę poziciją ieškoti rusų prieštankinio dalinio, kuris taikosi į Ukrainos pajėgas.
Moteris patikino, jog ji jaučia moralinę pareigą.
„Man tiesiog reikia tęsti tai, ką jis pradėjo. Kad visos jo pastangos nenueitų veltui. Savanorystė ir donorystė yra gerai, bet aš noriu būti mūsų pergalės ateityje dalimi“, – ryžtingai kalbėjo ji.
Ukrainos gynybos viceministrė Hanna Maliar anksčiau išplatino pareiškimą, kuriame įspėjo, kad tie, kurie viešins gynėjų aukų skaičių, bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
„Kodėl šie duomenys yra slapti? – retoriškai klausė ji. – Todėl, kad aktyvioje karo fazėje priešas naudoja žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių, kad apskaičiuotų mūsų tikėtinus tolesnius veiksmus... Jei priešas turės šią informaciją, jis pradės suprasti kai kuriuos mūsų tolesnius veiksmus.“
Karo nuostoliai slegia 68-osios Jaegerių brigados vyrus, kovojančius, siekiant sustabdyti Rusijos puolimą rytiniame fronte.
Bataliono vado pavaduotojas buvo susimąstęs ir niūrios nuotaikos, jo karinės prognozės buvo pesimistinės.
„Rusai nesustos, su jais negalima derėtis. Vakarai to nesupranta. Jauni kariai, kurie tikėjosi grįžti namo po metų, dabar supranta, kad bus išvykę gerokai ilgiau“, – kalbėjo jis.
Jis yra kovos Donbase veteranas, nuo 2014 m. kovojęs su Rusija ir jos įgaliotiniais. Jau tuo metu, jis prognozavo, jog konfliktas tęsis dar bent 10 metų.
Jo niūri nuotaika buvo suprantama. Rugpjūčio 1 d. per vieną Rusijos minosvaidžio smūgį žuvo brigados vyresnysis seržantas ir dar du seržantai.
„Jis buvo legenda“, – sakė bataliono vado pavaduotojas. Žuvusiojo automobilis stovėjo ten, kur jis jį buvo palikęs, už kelių metrų. Jo asmeniniai daiktai tebebuvo viduje.
Apskritai Rusijos aukų skaičius yra kur kas didesnis – naujausiais JAV vertinimais, žuvo apie 120 000 žmonių. Tačiau jos kariuomenės ir gyventojų skaičius yra kur kas didesnis nei Ukrainos. Fronto linijoje esantys ukrainiečių kariai sako, kad Rusijos gebėjimas sugerti skausmą atrodo beribis.
Parengta pagal BBC inf.
