Britų transliuotojui BBC buvo suteikta išskirtinė galimybė susipažinti su šia snaiperių grupe. Jos vadas „Vaiduoklis“ nuvedė reporterių komandą į vietą, kurią jis vadina „egzistencijos pakraščiu“ – snaiperių bazę miesto pakraštyje.
„Vaiduoklis yra mano šaukinys, – paaiškino jis. – Kai pradėjome kelti siaubą Bachmute, gavome pavadinimą „Bachmuto vaiduokliai“.“
Jų bazė jau yra gerokai priartėjusi prie rusų artilerijos. Vaiduoklis nesutrinka, kai netoliese nusileidžia sviedinys. „Artilerija visada verčia žmones nerimauti, – pažymėjo jis. – Nuo artilerijos galima pasislėpti, bet nuo snaiperio – niekaip.“
„Bachmuto vaiduokliai“, maždaug 20 karių komanda, jau šešis mėnesius veikia Bachmuto pakraščiuose. Jie dažnai medžioja didelės vertės taikinius.
Vaiduoklis, paklaustas, kiek rusų nukovė jo komanda, atsakė: „Yra patvirtintas skaičius – 524. 76 iš jų – mano.“ Komanda elektroniniu būdu fiksuoja kiekvieną šūvį per savo šautuvo taikiklį.
Tačiau ne visi skaičiuoja savo likviduotus priešus. Šaulys Kuzia sakė, kad „nėra kuo didžiuotis. Mes nežudome žmonių, mes naikiname priešą“.
Prieš karą jis dirbo gamykloje. Jis sakė, kad niekada nemėgo ginklų, bet jautė pareigą imtis ginklo, kai Rusija įsiveržė į jo šalį.
Kuzia paskutinį kartą patikrino savo JAV gamybos „Barrett“ snaiperio šautuvą: „Kiekviena misija yra pavojinga, mums suklydus priešas gali pataikyti į tave, – pabrėžė jis. – Žinoma, aš bijau – tik kvailys nebijotų.“
Pirmadienį vykusioje misijoje jam talkino jo stebėtojas Tarasas bei vairuotojas Kušas. Pastarasis stengiasi atvežti snaiperius kuo arčiau fronto linijos. Iš ten dviejų žmonių komanda turi nueiti daugiau nei kilometrą, kad pasiektų savo tikslą. Vaiduoklis liko bazėje kartu su naujoku, vadinamu tiesiog „britu“.
Šią pravardę jauniausias komandos narys gavo po to, kai Jungtinėje Karalystėje gavo pradinį apmokymą. Jam dar teks atlikti pirmąjį patvirtintą nužudymą.
Vaiduoklis sakė, kad kiekvieną komandos narį atrinko remdamasis jų „žmogiškumu ir patriotizmu“, o ne karine patirtimi ir įgūdžiais.
Artėjant sutemoms komanda įlipo į savo šarvuotą „Humvee“ automobilį. Vairuotojas Kušas pasakojo, kad dalis maršruto vis dar apšaudoma iš Rusijos artilerijos.
Jam užvedus variklį, visi komandos nariai persižegnojo. Kušas iš savo telefono paleido muziką. Jis sakė, kad nuotaiką jiems kelia ukrainietiškas repas. Tačiau muzika taip pat užgožia apšaudymo garsą.
Iš pradžių buvo sunku išgirsti netoliese vykstančius sprogimus dėl šarvuočio, kurį Kušas dideliu greičiu vairavo per duobėtus kelius, dundėjimo. Tačiau jis kelis kartus parodė į dangų ir perspėjp: „artėja“. Netoliese pasigirdo keli trenksmai.
Komanda pravažiavo pro pusšimtį sudaužytų ukrainiečių šarvuočių, nuo kurių sėkmė nusisuko. Kušas parodė į minų laukus abipus purvino kelio.
Po dvidešimties minučių ekipažas staiga sustojo netoli sugriauto namo. Dviejų snaiperių komanda atidarė duris ir dingo medžių linijos link. Kušas sušuko: „Dievas su jumis“, o paskui greitai pasišalino.
Grįžtant pasigirdo oranžinis blyksnis ir garsesnis sprogimas. Šarvuotis „Humvee“ ėmė dardėti dar stipriau. Kušas važiuodamas atidarė dureles, pažvelgė atgal ir paleido keiksmažodžių laviną.
Šrapnelis perskrodė vieną iš galinių padangų. Grįžti į bazę teko tvyrant didžiulei įtampai. Kai Kušo vežti reporteriai pagaliau grįžo, jis parodė didelį dantytą metalo gabalą, kuris suplėšė padangą.
Sutemus apšaudymas aprimo. Bazės viduje kariai su nerimu laikė radijo imtuvus ir laukė žinių iš snaiperių komandos. Kušas ir britas nervingai žingsniuodami suko ratus.
Vaiduoklis paskambino savo septynmetei dukrai. Ji įjungė garsiakalbį ir susijaudinusi sušuko: „Aš tave myliu, tėti“. Saniperių vadui – tai trumpas priminimas apie namuose likusį normalų gyvenimą.
Po septynių valandų atėjo laikas pasiimti snaiperius iš karinių veiksmų vietos. Komanda slėpėsi pastate, kol pasigirdo padegamosios ugnies salvės, o tada sėdo į šarvuotį „Humvee“.
Šį kartą jau buvo tamsu, bet Kušas stengėsi vairuoti iš atminties – nenorėjo naudoti priekinių automobilio šviesų, kad neatkreiptų priešo dėmesio. Dar vienas staigus sustojimas, ir dviejų žmonių snaiperių komanda sugrįžo į automobilį.
Grįžus į jų bazę buvo jaučiamas palengvėjimas. Kuzia pratarė: „Vienas šūvis, vienas taikinys“.
Vėliau jie parodė reporteriams naktinio teleskopo vaizdo įrašą. Jie sakė, kad tai buvo rusų kulkosvaidininkas, šaudęs į ukrainiečių karius netoli fronto linijos.
Dabar jie ilsėsis iki kitos naktinės misijos. „Džiaugiuosi, kad grįžau, ir džiaugiuosi, kad visi gyvi“, – vėl prakalbo Kuzia.
Per pastaruosius šešis mėnesius keli šios elitinės snaiperių komandos nariai buvo sužeisti, tarp jų ir vadas Vaiduoklis. Tačiau nė vienas iš dar nebuvo nužudytas.
„Kiekviena kelionė gali būti paskutinė, bet mes darome kilnų darbą“, – sakė Vaiduoklis.
Viena maža snaiperių komanda šio karo nelaimės ir net neatsims Bachmuto. Tačiau jie tiki, kad daro poveikį.
Kušas pažymėjo, kad Ukrainos snaiperių veikla – nematomai ir patyliukais po vieną medžioti rusų kareivius – daro priešui psichologinį poveikį.
Parengta pagal BBC inf.
