„Jei NATO nepavyks susitarti dėl aiškaus Ukrainos kelio, yra akivaizdi galimybė, jog kai kurios šalys individualiai imsis veiksmų. Žinome, kad Lenkija itin įsitraukusi į pagalbos teikimą Ukrainai. Neatmesčiau galimybės, kad šiame kontekste Lenkija įsitrauks dar labiau (...) ja gali pasekti ir Baltijos šalys, galbūt įskaitant ir galimybę pasiųsti savo karius“, – sakė buvęs NATO generalinis sekretorius.
Pasak A. F. Rasmusseno, būtina, kad Ukraina gautų rašytines saugumo garantijas, pageidautina prieš viršūnių susitikimą, nors ir ne NATO struktūroje. Tai turi apimti dalijimąsi žvalgybos duomenimis, bendrus Ukrainos karių mokymus, didesnę amunicijos gamybą, sąveiką su NATO ir ginklų tiekimą tokiu kiekiu, kad pakaktų atgrasyti Rusiją nuo tolesnio puolimo. A. F. Rasmussenas pridūrė, kad pradžia buvo lėta, bet dabar šios idėjos įgauna pagreitį, įskaitant ir Prancūzijoje.
Pasak A. F. Rasmusseno, vien saugumo garantijų Ukrainai nepakaks. „Kai kurios NATO sąjungininkės gali pasisakyti už saugumo garantijas, kad iš tikrųjų išvengtų realios diskusijos apie Ukrainos narystės siekius, ir tikisi, jog suteikus saugumo garantijas šios problemos pavyks išvengti. Nemanau, kad tai įmanoma. Manau, (Ukrainos narystės) NATO klausimas iškils per viršūnių susitikimą Vilniuje. Kalbėjausi su keliais Rytų Europos lyderiais, yra grupė svarbių Rytų ir Vidurio Europos sąjungininkių, norinčių bent jau aiškaus Ukrainos kelio į narystę NATO“, – sakė buvęs NATO vadovas, jis yra grupės, svarstančios tarptautines saugumo garantijas Ukrainai, vienas iš pirmininkų.
NATO viršūnių susitikimas Vilniuje vyks liepos 11–12 dienomis.
