Pasaulį apskriejusios tyčia susprogdintos cerkvės nuotraukos darsyk parodė tikrąjį „rusų pasaulio“ veidą ir paliudijo, kad į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje būtina žvelgti ir kaip į kultūrinį genocidą, siekiantį naikinti ukrainiečių kultūrinį palikimą ir trinti jų kultūrinę atmintį.
Susprogdintos šventovės Kamyševachoje griuvėsiuose galima simboliškai įžiūrėti kitų sunaikintų, apgriautų ar išvogtų religinių objektų atspindžius.
O nuo jų skaičiaus užverda ne tiktai kraujas, bet ir šalčiausias protas.
Naujausiais Kijeve įsikūrusio Religijos laisvės instituto duomenimis, per daugiau kaip metus trunkančią Rusijos invaziją į Ukrainą nuo raketų ir plėšikaujančių Rusijos kareivių nukentėjo mažiausiai 494 religiniai pastatai, teologijos institutai ir šventos vietos.
Sukrečianti detalė – net trečdalį nukentėjusių pastatų sudaro Evangelikų bažnyčios maldos namai. Apgriauta mažiausiai 170 šios bažnyčios pastatų, nors evangelikai sudaro tik 5 proc. Ukrainos gyventojų.
Pasirodo, rusų kariai nekart yra grasinę išnaikinti Ukrainos evangelikus, nes jie esą yra „amerikiečių šnipai“, „sektantai“, „Rusijos stačiatikių priešai“.
Vienas Chersono krikščionių instituto darbuotojas net yra sulaukęs itin tiesmuko rusų karininko grasinimo: „Tokie evangelikai kaip tu turi būti visiškai sunaikinti. Jus reikia deginti gyvus, nes kulka į galvą – per lengva mirtis.“
Šventovių naikinimas – tik nedidelis štrichas siaubingame paveiksle.
Nuo okupantų raketų ir savivalės kenčia ir kiti Ukrainos kultūriniai pastatai.
Vien UNESCO prieš kelis mėnesius yra patvirtinusi žalą 248 kultūros paveldo objektams, įskaitant 107 religinius pastatus, 21 muziejų, 89 istoriškai vertingus pastatus, 19 monumentų ir 12 bibliotekų.
Bet šie skaičiai tikrai yra didesni ir linkę toliau didėti. O Pasaulio bankas ne taip seniai apskaičiavo, kad per karą Ukrainos kultūriniams pastatams ir meno kolekcijoms padaryta žala jau siekia 2 milijardus dolerių.
Sistemingas meno kūrinių ir istorinių vertybių grobimas – dar vienas sunkus Rusijos kariuomenės kultūrinis nusikaltimas. Ukrainoje rusai vagia ne tik klozetus, šaldytuvus ir išmaniuosius telefonus, bet ir meno vertybes – nuo moderniojo meno iki senovinių skitų aukso dirbinių.
Vien užgrobtame Mariupolyje iš trijų pagrindinių muziejų buvo pagrobta ir išvežta apie 2000 meno kūrinių.
Iš Chersono muziejaus, saugojusio per 13 tūkstančių meno kūrinių, rusai į Krymo pusiasalyje esantį Simferopolį išvežė maždaug 11 tūkstančių.
Okupuotame Melitopolyje rusai pavogė Skitų karalystėje pagamintą auksinį šalmą, vertinamą milijonais dolerių.
Baisiausia, kad tai nėra tik pavienių kareivių plėšikavimas.
Tiek Ukrainos, tiek užsienio meno žinovai įsitikinę, kad Rusijos valdžios finansuojamose meno vertybių grobimo operacijose dalyvauja meno ekspertai, kurie nurodo kariams, ką reikia pagrobti.
Neretai į užimtas Ukrainos teritorijas atvyksta net ekspertų komandos, kurios bent apytiksliai žino, kokios vertybės saugomos viename ar kitame muziejuje.
Kartais, žinoma, jiems padeda ir vietiniai kolaborantai.
Kad tai sistemingas ir organizuotas plėšikavimas, puikiai iliustruoja toks pavyzdys: grobti vertybių iš Chersono meno muziejaus keliais didžiuliais sunkvežimiais ir autobusais atvažiavo civiliniais drabužiais vilkinti ginkluota komanda.
Nors 1954 metų Hagos konvencija draudžia kariškiams naikinti ir grobstyti kultūrinius objektus, panašu, kad Rusijos kariuomenei, užsimojusiai ištrinti ukrainiečių tapatybę, tai nė motais.
Rusai elgiasi taip pat, kaip darė naciai: daugybė įrodymų liudija, kad kariškiai vagia meno vertybes iš Ukrainos Antrojo pasaulinio karo mastais.
Nacių laikus primena ir muziejaus darbuotojos G.Aksiutinos, išgelbėjusios 1894 metų T.Ševčenkos knygos „Kobzarius“ leidimą, pasakojimas.
Kai rusai užgrobė Chersoną, muziejaus biblioteką prižiūrinti 66 metų moteris lentynoje pastebėjo T.Ševčenkos knygą.
Jo raštus XIX amžiuje cenzūravo Rusijos imperija, o dabar jie laikomi šiuolaikinės ukrainiečių literatūros pagrindu.
„Man labai pagailo šios knygos. Supratau, kad tai bus pirmas dalykas, kurį jie sunaikins dėl simbolinės prasmės, nes naikina viską, kas ukrainietiška.
Paslėpiau knygą po drabužiais. Rusai patikrino mano asmeninius daiktus, bet manęs asmeniškai neapieškojo, todėl nepastebėjo knygos“, – pasakojo muziejininkė.
Žvelgiant į žiaurią Ukrainos, kuri neturėjo laiko pasiruošti barbarų invazijai, tikrovę kyla klausimas: o ką karo atveju šiuo požiūriu darytume mes?
Ar Lietuvos kultūros ministerija jau turi planą, kaip būtų saugomos, slepiamos, gelbėjamos, evakuojamos mūsų muziejuose saugomos meno ir istorinės vertybės?
