„Neabejotinai šiuo metu tai pats pavojingiausias laikmetis per visą mano gyvenimą“, – išskirtiniame interviu Eltai sakė I. Brzezinskis
Todėl saugumo analitikas stebisi prieš porą savaičių įvykusiu Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono vizitu į Kiniją bei jo euroatalntinę bendruomenę sudrebinusiais pareiškimas apie Europos Sąjungos (ES) strateginę autonomiją nuo Vašingtono. Pasak I. Brzezinskio, ši E. Macrono pozicija ne tik skaldo transatlantinę bendruomenę, tačiau taip pat kenkia ir pačio Prancūzijos prezidento autoritetui.
„Kai E. Macronas kalba apie strateginę autonomiją, jis iš esmės išsako, ne tik savo valstybės lyderystės, bet ir Prancūzijos dominavimo Europos reikaluose viziją. Galiausiai tokiu būdu jis atspindi Prancūzijoje įsišaknijusį antiamerikietiškumą“, – teigė I. Brzezinskis.
Analitikas taip pat įvertino ir Lietuvos saugumo situaciją tarptautinės politikos įtampų laikotarpiu. Nepaisant nesibaigiančių diskusijų, teigia analitikas, Vilniaus sprendimas išreikšti paramą Taivanui yra drąsus ir teisingas žingsnis. Dėl to, tęsė jis, nereikėtų pernelyg sureikšminti Kinijos pritaikytų sankcijų Lietuvai.
„Lietuva stovi tarp tų šalių, kurios sako, kad šios vertybės yra svarbesnės už mūsų prekybos interesus. Tai lyderio pozicija, kuri suteikia Lietuvai moralinį autoritetą ES ir NATO, JT ir kitų institucijų koridoriuose. Taigi Lietuva priėmė teisingą sprendimą, vykdo teisingą politiką. Tai nelengva politika, tačiau ji didina Lietuvos autoritetą ir įtaką“, – akcentavo jis.
Tuo tarpu kalbėdamas apie Rusijos keliamą grėsmę I. Brzezinskis akcentuoja, kad Lietuva yra visiškai teisi, reikalaudama Vokietijos brigados dislokavimo šalyje. Pasak jo, šio pažado ištesėjimo Baltijos valstybės turėtų reikalauti ir liepos mėnesį Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.
„Viena iš mano vilčių yra ta, kad (NATO – ELTA) viršūnių susitikimo metu bus pasinaudota Madrido pažadu ir priimtas sprendimas iš tikrųjų dislokuoti visas brigadas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Ir kad tai padaryti bus įsipareigota iki metų pabaigos“, – pabrėžė jis.
– Neseniai Prancūzijos prezidentas E. Macronas sudrebino euroatlantinę bendruomenę savo raginimais stiprinti ES strateginę autonomiją nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Jūsų vertinimu, kas yra tokio požiūrio motyvacija? Idealizmas ar nepilnavertiškumo jausmas? Pavyzdžiui, gal E. Macronas jaučiasi išstumtas, neįvertintas kaip Europos lyderis? O gal tai tiesiog nesugebėjimas įvertinti geopolitinės realybės realijų?
– Tai buvo išties nelaiminga kelionė. Turiu omenyje, kad jis išvyko į Kiniją. Buvo galima tikėtis, kad jis, kaip aukšto rango Europos vadovas ir transatlantinės bendruomenės narys, nuvyks ir pareikš solidarumo su transatlantine bendruomene žinią, kuri, manau, turėjo atspindėti platų sutarimą Europoje dėl Kinijos keliamų iššūkių. Transatlantinės bendruomenės vienybės ir ryžto spręsti šį iššūkį žinią. Vietoje to jis nuvyko į Kiniją ir misiją, kuri galėjo būti pamokanti, pavertė neatsakingai skaldančia.
Tuo metu, kai jo paties vyriausybė Kiniją apibrėžia kaip strateginę grėsmę, tuo metu, kai Kinija iš tikrųjų slapta bendradarbiauja su Rusija pastarosios pradėtame kare prieš Ukrainą... Tiesiog skandalinga, kad E. Macronas pasirašė komunikatą, kuriame Prancūzijos ir Kinijos santykius apibrėžia kaip strateginę partnerystę. O tada paskelbė apie potencialius 15 mlrd. dolerių vertės galimus susitarimus su Kinija, sėdo į lėktuvą ir iš esmės paragino Europą atsiriboti nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir transatlantinės strategijos Kinijos atžvilgiu. Galiausiai, tiesiogiai paragino pamiršti Taivaną, sakydamas, kad Kinijos ir Taivano konfliktas nėra Europos interesas ar rūpestis. Taigi, šis vizitas buvo nenaudingas transatlantiniams interesams, jis buvo nenaudingas, demonstruojant transatlantinę vienybę ir ryžtą. Ir nors manau, kad po šio įvyko mes atsigausime, kita vertus, tai ilgai dar persekios E. Macrono autoritetą.
– Kai E. Macronas prieš porą metų, dar prieš karą Ukrainoje, lankėsi Lietuvoje, jis jau tada išsakė ganėtinai panašią poziciją dėl Europos strateginės autonomijos. Ir ši pozicija mums, lietuviams, yra mažų mažiausiai nesuprantama. Jūsų nuomone, kiek tokie Europos autonomiškumo siekiai yra pavojingi Lietuvai, Lenkijai, kitoms Baltijos valstybėms?
– Kai E. Macronas kalba apie strateginę autonomiją, jis iš esmės išsako, ne tik savo valstybės lyderystės, bet ir Prancūzijos dominavimo Europos reikaluose viziją. Galiausiai tokiu būdu jis atspindi Prancūzijoje įsišaknijusį antiamerikietiškumą. Nė vienas iš šių aspektų nėra naudingas Europos interesams. Ir nė vienas iš jų nėra naudingas transatlantinės bendruomenės interesams, ir, galiausiai, manau, kad tai sumažins jo kaip lyderio autoritetą.
– Apskritai, kiek reali tokia Europos Sąjungos strateginės autonomijos galimybė?
– Žinote, jei Europa nori būti savarankiška, ji gali tai padaryti. Tai yra jos pačios pasirinkimas. Bet tai būtų pasirinkimas, kuris labai sumažintų ar pablogintų jos saugumą. Nes kai esame kartu, kai abi Atlanto pusės, Šiaurės Amerika ir Europa laikosi kartu, mes esame stipresni. Mūsų bendras BVP sudaro daugiau nei 40 trilijonų JAV dolerių, t. y. maždaug pusę viso pasaulio BVP. Kodėl reikėtų sumažinti tokį svertą perpus? Mes atstovaujame istoriškai sėkmingiausią pasaulio aljansą – NATO Aljansą. Kodėl reikėtų tai ardyti? Tai sumažintų demokratinių valstybių įtaką. Kokia iš to nauda? Transatlantinėje bendruomenėje gali būti daug nuomonių skirtumų, bet strateginės autonomijos nereikia. Ypač kai strateginė autonomija, apie kurią Macronas kalba, tai iš tiesų tik madingos frazės apie prancūzų dominavimą ir antiamerikietiškumą. Europa turėtų galvoti ne apie strateginį savarankiškumą, o apie strateginę atsakomybę, ugdydama gebėjimus, kurių jai reikia, kad galėtų visapusiškai vykdyti savo įsipareigojimus.
– Kaip ir paminėjote, šie E. Macrono pareiškimai nuskambėjo įtampų dėl Taivano kontekste. Kaip tik Lietuva Taivano klausimu yra „pasižymėjusi“, kai atidariusi Tavaniečių atstovybę šalyje susilaukė Pekino nemalonės. Dėl to, kaip tai reikėtų įvertinti, Lietuvos politikai iki šiol nesutaria. Vyksta diskusija, sumanymo autoriams reiškiami priekaištai. Jūsų nuomone, ar Lietuva daugiau laimėjo, ar pralaimėjo tampydama drakoną už ūsų?
– Lietuva buvo drąsi Taivano atžvilgiu ir labai tai gerbiu. Manau, kad Lietuva laimėjo. Ji įgijo moralinį pranašumą, kai kalbama apie savo vertybių, demokratinių principų ir žmogaus teisių laikymąsi. Lietuva stovi tarp tų šalių, kurios sako, kad šios vertybės yra svarbesnės už mūsų prekybos interesus. Tai lyderio pozicija, kuri suteikia Lietuvai moralinį autoritetą ES ir NATO, JT ir kitų institucijų koridoriuose. Taigi, Lietuva priėmė teisingą sprendimą, vykdo teisingą politiką. Tai nelengva politika, tačiau ji didina Lietuvos autoritetą ir įtaką.
– Tačiau mūsų santykiai su Kinija dabar yra labai sudėtingi, Lietuvos sprendimai atsiliepia ekonominiams santykiams su šia šalimi. Net dalis parlamentarų, ypač opozicijoje, tai vertina kaip praradimą.
– Taip, tai yra kaina. Bet ar tikrai jūs norite būti kaip Macronas, kuris eina ir prašo prekybos susitarimų, ignoruoja savo sąjungininkų bendruomenę ir pamina savo moralinius principus? Nemanau, kad lietuviai to norėtų. Jie neturėtų to norėti.
– Yra dar viena mūsų aptariamo Prancūzijos prezidento pasisakymo perspektyva. Kaip manote, ar E. Macrono pareiškimai, kad Europa neturėtų laikytis Jungtinių Valstijų paramos politikos Kinijos ir Taivano atžvilgiu, gali paskatinti Kiniją imtis karinių veiksmų Taivano sąsiauryje?
– Jei pažvelgtumėte į praeitį, pamatytumėte, kad Vakarų politika, prie kurios, atrodo, grįžta ir E. Macronas, nebuvo labai veiksminga siekiant atgrasyti Kiniją nuo agresijos. Tiesą sakant, tarptautinė bendruomenė, įskaitant Europos Sąjungą, Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą, daug nuveikė, kad Kinija taptų visateise prekybos partnere. Mes įtraukėme ją į PPO, panaikinome prekybos kliūtis. Visa tai darėme tikėdamiesi, kad didinant Kinijos valstybės gerovę ir klestėjimą, Kinijos vyriausybė taps demokratiškesnė, mažiau konfrontuos ir labiau bendradarbiaus tarptautinėje erdvėje.
Deja, per pastarąjį dešimtmetį atsitiko priešingai – Kinija tapo represyvesnė savo šalyje. Pažiūrėkite, ką ji padarė Honkongui, ką padarė uigūrams. Pažiūrėkite, kaip ji elgiasi su visais, kurie pasipriešina jos pačios vyriausybei, kaip Kinijoje yra pažeidžiamos žmogaus teisės. Ir tarptautiniu mastu ji tampa vis agresyvesnė. Kinija grobuoniškai naudojasi savo ekonominiu potencialu, kurį mes jiems padėjome sukurti. Paskolas, kurias Pekinas duoda kitoms šalims pagal „Viena juosta, vienas kelias“ (angl. Belt and Road Initiative) iniciatyvą, jie naudoja kaip politinio poveikio priemonę. Tai ne tie santykiai, kurių tikėjomės. Tai nėra tas rezultatas, kurio norėjome dėl savo ankstesnės politikos, tačiau tokį rezultatą pasiekėme. Taigi, mums reikia kitokio požiūrio į Kiniją, kuris būtų veiksmingesnis, kovojant su jos agresyviais politikos aspektais ir kartu ieškant bendradarbiavimo galimybių. Atrodo, kad E. Macronas signalizuoja, jog jis nenori priešintis Kinijai, jis tiesiog nori daryti verslą su Kinija.
– Visame šiame neramiame geopolitiniame kontekste Lietuvai yra labai jautrus klausimas dėl sąjungininkų nuolatinio buvimo šalyje. Konkrečiai dėl Vokietijos karių brigados. Lietuvoje kyla diskusijos, ar spausti vokiečius dislokuoti savo karius Lietuvoje, ar visi pasitikėti duotu įsipareigojimu, kad grėsmės atveju kariai į Lietuvą bus perkelti per 10 dienų. Kaip manote, kokia Lietuvos turėtų būti pozicija?
– Lietuva užima teisingą poziciją. Madrido viršūnių susitikime Aljansas įsipareigojo pakeisti savo strategiją ir laikyseną, kad Rusijos agresijos atveju neatiduotų nė centimetro NATO teritorijos, kad neturėtume laikytis gynybos strategijos, kuri apimtų atsitraukimą nuo Rusijos puolimo prieš Baltijos šalis ir vėlesnį tos teritorijos atsiėmimą. Ukrainos pamokos, Bučos, Mariupolio žiaurumai bei kiti atvejai parodė, kad tokia atsitraukimo strategija ir atgrasymas bausmėmis yra nepakankamas ir moraliai nepriimtinas. Neleisime Rusijai užimti nė centimetro teritorijos. Tačiau norint tai padaryti, retorika ir įsipareigojimas popieriuje turi būti paremti tvirtu buvimu. Todėl NATO pareiškė, kad ketina dislokuoti brigadas, kad padidintų savo pajėgų dislokavimą pasienio valstybėse, kad padidintų savo pajėgų išdėstymą pasienio valstybėse nuo bataliono iki brigados lygmens pajėgų.
Tos brigados turėtų būti pilnai čia, kartu su visomis reikalingomis priemonėmis: priešlėktuvine raketine gynyba, ISR, žvalgybos stebėjimo pajėgumais, tolimojo šaudymo galimybėmis, oro priedanga. Šios priemonės būtinos, kad brigada galėtų efektyviai veikti, ginti frontą, gintis priekyje pasienio fronto linijos. Tai nevyksta. Ir tai yra klaida. Ir Lietuva yra visiškai teisi, reikalaudama, kad vokiečiai įvykdytų šį įsipareigojimą ir dislokuotų visą brigadą, lygiai taip pat, kaip Aljansas turi visas brigadas kitur. Būtent to mums reikia, ypač šiandien, kai Rusija ir toliau žiauriai puola Ukrainą.
– Tie, kurie pasisako už spaudimą Vokietijai dislokuoti brigadą Lietuvoje, remiasi istorine paralele, sakydami, kad Lietuva yra kaip Vakarų Berlynas Šaltojo karo metais ir kad mums reikia tokių brigadų, kaip kad tuo metu buvusi Berlyno brigada. Ar sutinkate su šiuo istoriniu palyginimu?
– Jie buvo rimtai nusiteikę ginti Berlyną. Tuose elementuose buvo artilerija ir t.t. Šiandien nieko panašaus neturime. Tačiau liepos mėnesį Vilniuje vyks NATO aukščiausiojo lygio susitikimas. Viena iš mano vilčių yra ta, kad viršūnių susitikimo metu bus pasinaudota Madrido pažadu ir priimtas sprendimas iš tikrųjų dislokuoti visas brigadas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Ir kad tai padaryti bus įsipareigota iki metų pabaigos. NATO neturėtų užtrukti dvejus metus, kad dislokuotų brigadą. Kai taip lėtai ir vangiai veikiama, iš tikrųjų priešininkams rodomas abejingumas, neryžtingumas ir gebėjimų stoka. Ir tai nėra gera žinia.
– Tai kokių maksimalių rezultatų Lenkija, Lietuva, kitos Baltijos šalys galėtų tikėtis Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime?
– Manau, to, ką paminėjau, ir turėtų tikėtis. Turiu omenyje, kad situacija, su kuria dabar susiduriame dėl Rusijos, yra rimta. Nežinome, kokia yra Putino strategija. Negalime manyti, kad jis nesiims horizontalios eskalacijos, todėl turime būti tam pasirengę. Ir šiuo metu neturime pakankamai pajėgų, kad galėtume būti visiškai tikri, jog giname kiekvieną centimetrą, kiekvieną colį.
– Viena iš žinomiausių jūsų tėvo knygų yra „Out of Control“. Joje aptariama besikeičianti pasaulio tvarka ir pabrėžiama, kad šioje situacijoje stabilumas yra raktas į saugumą. Jūsų tėvas ne kartą yra kalbėjęs apie būsimas geopolitines įtampas XXI amžiuje, ir šie jo pasisakymai buvo ne be pagrindo. Ką apie tai manote jūs? Ar manote, kad atsižvelgiant į dabartinę nestabilią geopolitinę struktūrą yra įmanomas ilgesnis stabilumo periodas be globalaus karo?
– Žvelgiant į dabartinę situaciją, neabejotinai šiuo metu tai pats pavojingiausias laikmetis per visą mano gyvenimą. Galima teigti, kad situacija net pavojingesnė nei Šaltojo karo metais. Grėsmės yra daug sudėtingesnės ir didesnės. Pagalvokite apie tai. Kinija yra daug svarbesnė ekonomiškai ir bent jau įprastinių pajėgų požiūriu reikšmingesnė galia nei Sovietų Sąjunga. Per penkerius ar šešerius metus ji gali turėti branduolinį arsenalą, prilygstantį Jungtinių Valstijų ar net Rusijos arsenalui. (...) Gyvename pasaulyje, kuriame dėl klimato kaitos kyla pasaulinis nestabilumas dėl aplinkos pavojų, bado, vandens trūkumo ir panašiai. Tačiau visada noriu sau priminti, kad kai kalbama bent jau apie transatlantinės bendruomenės interesus, iš tikrųjų esame gana gerai pasirengę juos valdyti. Pajėgumai, kuriuos turime – precedento neturintis Vakarų BVP lygis. Turime didesnį BVP nei bet kuris iš mūsų rimtų priešininkų. Mūsų karinės pajėgos yra galingesnės. Turime technologinių pajėgumų. Mūsų švietimo sistemos geresnės. Žinote, rusai nesiunčia savo vaikų į Kinijos universitetus, jie siunčia juos į Europą ar Jungtines Valstijas. Ką tai jums sako? Tas pats ir su kinais. Jie nesiunčia jų į Rusiją, jie siunčia juos į Jungtines Valstijas arba Europą. Turime politinį teisėtumą, kuris yra labai svarbus, tarsi neapčiuopiamas galios šaltinis, bet jis suteikia teisėtumo politiniams veiksmams, ekonominiams veiksmams ir kariniams veiksmams. Turėdami tokį priemonių rinkinį, Vakarai gali veiksmingai spręsti šiuos iššūkius, tačiau tam reikia žmogiškumo. Mes kalbame apie Macroną... Mums nereikia susiskaldymo. Mums nereikia transatlantinės bendruomenės susiskaldymo. Mums reikia bendro požiūrio, kuris leistų vieningai panaudoti šiuos pajėgumus. Jei tai padarysime, būsime labai gerai pasirengę įveikti šiuos iššūkius ir tęsti pastarųjų šimtmečių laisvės ir klestėjimo, taikos ir stabilumo plėtrą.
– Pakalbėkime šiek tiek daugiau apie Ukrainos situaciją. Kaip matote, kaip įsivaizduojate karo Ukrainoje dinamiką?
– Manau, kad esame labai giliame lūžio taške. Ir aš dėl to šiek tiek nerimauju. Neabejoju, kad ukrainiečiai gali nugalėti šiame konflikte ir kad jie gali nugalėti ir pasiūlyti savo sąlygas, t. y. atkurti visą valstybę, atsiimti visą teritoriją, kurią iš jų neteisėtai ir jėga atėmė Rusija, įskaitant Rytų Ukrainą, įskaitant Krymą. Tačiau, iš tikrųjų, viskas priklauso nuo transatlantinių bendruomenių. Nes Ukraina galės tai padaryti tik turėdama reikiamą įrangą.
Jiems reikia tankų, lėktuvų, tolimojo nuotolio ugnies, jiems reikia šios įrangos be apribojimų, kuriuos Vakarai taiko šios įrangos perdavimui. Jiems jos reikia greitai. Jei ukrainiečiai tai gaus, jie galės nugalėti. Bet nerimauju, kad Vakarai nepakankamai greitai juda į priekį, kad suteiktų šią įrangą. Kai laiku nesugebame aprūpinti šia įranga, iš tikrųjų laiką paverčiame ginklu rusų naudai. Nes jie turi daugiau laiko pasimokyti iš savo klaidų, daugiau laiko įsitvirtinti, ir jau dabar Ukrainoje yra nacionalinė linija, kuri gilėja ir plečiasi. Į jų okupuotas teritorijas plūsta vis daugiau karių. Galbūt menkai apmokytų kareivių, bet, vis dėlto, ginkluotų vyrų ir galbūt moterų.
Tikiuosi, kad per Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimą Aljansas padarys šiuos dalykus. Pirma, išreikšti visišką paramą Ukrainos tikslams, o ne dviprasmiškumą, kurį dabar turime – kad tai yra Ukrainos pasirinkimas, bet mes nesiruošiame užimti pozicijos, ar visos Ukrainos teritorijos turėtų būti sugrąžintos, ar ne. Ukrainos tikslai aiškūs. Visiškas teritorijos susigrąžinimas. Tokią Ukrainos prezidento poziciją visiškai palaiko Ukrainos parlamentas ir ją visiškai palaiko Ukrainos žmonės. Nėra jokios priežasties, kodėl NATO neturėtų to remti. Tai yra pirmais punktas. Antras punktas – tai gera proga, nes tai bus kontekste to kontrpuolimo, kuris jau įvyko, vyksta arba netrukus prasidės – laikas Vakarams pradėti griežtinti ekonomines sankcijas, kurias jie gali taikyti Rusijos ekonomikai. NATO viršūnių susitikimas yra metas Aljansui ir jo partneriams suteikti Ukrainai neribotus karinės įrangos srautus. NATO turėtų prisidėti prie paramos Ukrainai, nes dabar NATO yra patariamoji institucija. Žinote, jokių batų ant žemės, jokio NATO vaidmens, jokio NATO dalyvavimo šiame konflikte... Oho, koks tai apdovanojimas Putinui. Vilniaus NATO viršūnių susitikime bent jau turėtų būti nuspręsta dalyvauti Ukrainos karių mokymuose. Ir tai daryti su NATO vėliava, lygiai taip pat, kaip NATO moko irakiečius ir afganistaniečius. Kodėl jie negali mokyti ukrainiečių? Be to, svarbus sprendimas dėl Ukrainos – jame turėtų būti pradėtas procesas, kuriuo siekiama įtraukti Ukrainą į NATO Aljansą (...).
– Tačiau visame šiame kontekste pastaruoju metu daug kalbama apie karo nuovargį. Ar pastebite jį Vakarų bendruomenėje?
– Vakarų karinės pajėgos ir jų arsenalai patiria įtampą, nes šiam karui reikia tiek daug amunicijos. Visko – nuo kulkų iki artilerijos sviedinių, nuo raketų iki transporto priemonių ir tankų. Tai neabejotinai yra nuovargio šaltinis. Ir dar yra šio karo pasekmės – ekonominis aspektas, dėl kurio Europa priversta nutraukti arba apriboti tiekimą ar Rusijos naftos ir dujų pirkimą. Tai ekonominės įtampos šaltinis. Karas sukėlė ekonominių sunkumų visame pasaulyje – ukrainietiškų grūdų tiekimo nutraukimą visame pasaulyje – taigi nuovargis neabejotinai jaučiamas ir dėl to kyla tam tikra politinė įtampa. Tai šiek tiek pastebima Jungtinėse Valstijose, tačiau, manau, kad Vakarų Europoje yra tendencija tai sureikšminti. Ir, vis dėlto, pasakysiu, kad nemaža dalis Amerikos visuomenės remia paramą Ukrainai. (JAV prezidento – ELTA) Joe Bideno administracija, nors galiu jį kritikuoti dėl nepakankamų veiksmų, bet jis tvirtai remia Ukrainą. 47 mlrd. dolerių vertės įranga yra didelis JAV įsipareigojimas Ukrainai ir europiečių saugumui. Amerikiečiai tvirtai remia NATO, jų palaikymo lygis įspūdingas, manau, kad jis siekia apie 70–71 proc. Tokių skaičių nemačiau nuo tada, kai prieš 30 metų pradėjau atidžiai stebėti NATO. Tiesą sakant, tai buvo įdomu. Rugsėjį ar spalį Čikagos globalių reikalų taryba atliko apklausą, kurioje buvo vertinama, ar JAV visuomenė pritaria dabartiniam įsipareigojimų NATO lygiui. Buvo 70 proc. respondentų palaikymas. Taip pat buvo klausiama, kiek respondentų remia Suomijos ir Švedijos narystę – buvo 67 proc. Jie klausė, ir tai mane nustebino, kiek respondentų pritaria Sakartvelo ir Ukrainos narystei NATO – buvo 67 proc. (...).
Žvelgdamas į ateinančius 18 mėnesių, esu labai įsitikinęs, kad parama Ukrainai tęsis. Nes kai esi Vašingtone ir pažvelgi į politinius lyderius, jie arba remia tai, ką daro J. Bideno administracija, arba kritikuoja ją už tai, kad ji daro nepakankamai. Tie, kurie ragina mažinti paramą, iš tiesų yra kraštutiniai ekstremistai.
– Tačiau turbūt svarbu, kad artėja ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai. Kaip manote, kiek jie bus svarbūs Ukrainos likimui?
– Rinkimai yra labai svarbūs. Tačiau, žvelgdamas į situaciją, esu nusiteikęs optimistiškai. Pirma, nemanau, kad Trumpas laimės. Manau, kad grėsmė respublikonų pergalei šiuose rinkimuose yra didelė. Nes jei jis yra kandidatas, jis negali laimėti, o jei jis nėra Respublikonų partijos kandidatas, jis tikriausiai bandys pakenkti Respublikonų partijos kandidatui, kad įrodytų, jog be jo partija negali laimėti. Taigi, tai gera pozicija Bidenui. Bidenas turėtų daugiau nuveikti Ukrainos labui. Manau, kad jis nuoširdžiai tiki, jog Ukraina turi nugalėti. Kodėl kitaip jis būtų lankęsis su dramatišku vizitu Kijeve, jei nebūtų tuo tikėjęs? Žvelgdami į respublikonus ir kai kuriuos pagrindinius kandidatus, atkreipkite dėmesį į Roną DeSantisą. Žinote, iš pradžių jis vartosi kaip žuvis, sako, kad tai iš tikrųjų nėra teritorinis ginčas, kuriuo mes nesuinteresuoti, o paskui sako, kad iš tikrųjų Rusijos agresija yra tai, dėl ko mes turime susirūpinti. Taigi, jis ne visai pritaria Trumpui ir šiuo klausimu jaučia savo poziciją. Pažvelkite į Mike'ą Pompeo, Nikki Haley, gubernatorę Hutchinson ir kitus respublikonų kandidatus – jie žiūri į buvusį viceprezidentą Pence'ą. Šiuo metu jie palaiko Ukrainą. Taigi, iš tikrųjų politinis kraštovaizdis nėra baisus, kai kalbama apie Ukrainos klausimą ir 2024 metų JAV prezidento rinkimus.
– Taigi Jungtinių Valstijų politika Ukrainos klausimu keistis neturėtų?
– Politikoje niekada negali būti 100 proc. tikras, tačiau šiandien mūsų padėtis nėra bloga, kai žvelgiama į ateitį, atsižvelgiant į tai, kas yra realiausi kandidatai. Nes, vėlgi, jei pažvelgtumėte į Kongresą, yra balsų, kurie kritikuoja paramą Ukrainai, tačiau jie yra ekstremistai ir marginalai. Jei pažvelgtumėte į komitetų vadovybę, visi svarbiausių Atstovų Rūmų ir Senato nacionalinio saugumo komitetų nariai ir visi mažumos nariai arba palaiko dabartinį Bideno teikiamos pagalbos lygį, arba kritikuoja Bideną už tai, kad jis daro nepakankamai.
Nenoriu būti pernelyg optimistiškas, bet manau, kad Vašingtone yra tendencija į Jungtines Valstijas žvelgti per Rusijos ir Kinijos propagandos prizmę arba per E. Macrono prizmę. Ir, manau, jei pažvelgsite į paviršių, kaip ir bet kurioje šalyje, rasite tam tikrų trūkumų ir dalykų, su kuriais nesutiksite. Bet šiuo metu Amerika tvirtai remia Europą, yra tvirtai įsipareigojusi palaikyti transatlantinius santykius, yra tvirtai įsipareigojusi NATO ir tvirtai įsipareigoja remti Ukrainą. Todėl europiečiams sakau, kad negalvotų, jog Amerika netrukus pasitrauks. Turėtumėte galvoti, kaip išlaikyti šį precedento neturintį paramos lygį, kai kalbama apie laikotarpį po Šaltojo karo.
