Maždaug už 500 metrų į kairę, priešais esančioje keteroje tuopų eilė žymi artimiausias rusų pozicijas.
„Galima pakelti galvą ir gerai jas apžiūrėti, – sakė Bohdanas. – Tik neilgam“.
Dešinėje pusėje atsiveria žemės kraštovaizdis, kur nė viena pusė neturi aukštumų, o suprasti, kur yra tranšėjos, yra dar didesnis iššūkis. Tolumoje ore sprogsta sugedęs sviedinys, siųsdamas dūmų pėdsaką, lėtai kylantį į viršų.
Bohdanas beda pirštu horizonte esančias gyvenvietes. Pasak jo, vienas miestelis kitapus slėnio, kurį žymi tarp namų išdidžiai iškilusi cemento gamykla, dabar okupuotas, o kitą, esantį toliau dešinėje, kontroliuoja ukrainiečiai.
Santūrus trisdešimtmetis vyras vardu Bohdanas, kuris pats nelinkęs bendrauti su spauda, retu ramybės laikotarpiu sutiko nuvežti „Kyiv Independent“ reporterius į priešakinę fronto liniją, esančią arčiausiai priešo pozicijų ir leido pasikalbėti su savo būrio kariais.
Šios pozicijos, esančios kažkur į šiaurę nuo sugriauto druskos kasyklų miesto Soledaro, teoriškai yra vienos pažeidžiamiausių Ukrainos linijų Donbase ir apima vieną iš žemėlapyje esančio iškyšulio, kuriame Rusijos pajėgos nuo praėjusių metų vasaros pasiekė didžiausių laimėjimų, flangą.
Čia vyksta mūšiai iš arti, nes Rusijos pajėgos, pirmiausia liūdnai pagarsėjusios sukarintos grupuotės „Wagner“ pajėgos, kasdien puola ukrainiečių linijas, siekdamos įveikti šiaurinį Ukrainos tvirtovės Bachmuto flangą, esantį maždaug už 20 km. į pietus, ir prasiveržti gilyn į Donecko sritį.
„Iš čia jų nematyti, – sakė Bohdanas, kilęs iš Kryvyj Riho, Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tarnavęs dar gerokai prieš plataus masto invaziją. – Bet šiuose laukuose pūva dešimtys jų (rusų) kūnų.“
Nepaisant didelio rusų aukų skaičiaus, šiame sektoriuje veikiantys ukrainiečių daliniai, įskaitant 10-ąją brigadą, taip pat patyrė didelį nuostolių skaičių.
Tačiau čia dislokuoti pėstininkai išsilaikė tvirtai: fronto linija jų sektoriuje nepajudėjo nuo žiemos pabaigos.
Nesibaigianti audra
Kelionė į 10-osios brigados pozicijas iš didesnio Slovjansko miesto yra ilga. Tenka važiuoti duobėtais keliais ir per mažus kaimelius, nes didesni keliai šioje vietovėje buvo atkirsti žiemą rusams užėmus pozicijas.
Šioje tarpinėje zonoje karas vienu metu ir priartėjo, ir kol kas lieka tolumoje.
Kol kasėjai aukštumose ruošia naujas tranšėjų linijas, vietiniai ūkininkai toliau gano karves ir važinėja traktoriais tarp karinės technikos kolonų.
Pasauliui kalbant apie Rusijos pajėgų puolimą Bachmute, toliau į šiaurę nuo miesto vyko mūšiai, kurie tikriausiai taps svarbesni šiam karo etapui.
Apie Kalėdas užėmę netoliese esantį Jakovlivkos kaimą, sausio viduryje „Wagner“ kariai greitai šturmavo Soledarą, iš kurio netrukus įgavo ugnies kontrolės pranašumą paskutiniems ukrainiečių kontroliuojamiems keliams į Bachmutą.
Keli 10-osios brigados kariai sakė manantys, kad jų rotacija iš pozicijų netoli Jakovlivkos bent iš dalies lėmė Soledaro žlugimą, nes juos pakeitusioms brigadoms nepavyko išlaikyti tų pačių linijų.
2015 m. įkurta 10-oji kalnų šturmo brigada yra viena garsiausių Ukrainos brigadų, kurios kariai garsėja intensyviais fizinio pasirengimo mokymais Karpatų kalnuose šalies vakaruose.
Šių metų vasario 14 d. prezidentas Volodymyras Zelenskis brigadai oficialiai suteikė garbės ženklą „Edelveisas“ pagal aukštumų gėlės pavadinimą.
Už kalvos esančioje tranšėjoje, pėstininkai slepėsi po žeme ir laukė kito priešo žingsnio.
„Padėtis įtempta, – sakė 30-metis Oleksandras Raščiupkinas „Kyiv Independent“. – Jie mus nuolat apšaudo, daugiau kaip 100 kartų per dieną, ir visą parą šliaužia į priekį.“
„Pirmiausia jie šliaužia grupėmis po 3–4 žmones. Paskui jie siunčia daugiau žmonių ir bando mus apsupti iš šonų, ieškoti mūsų silpnųjų vietų ir pulti mus iš užnugario“.
Aštuoniems kariams susigrūdus ankštoje patalpoje, pokalbis su O.Raščiupkinu greitai virsta apskritojo stalo diskusija.
„Jei tik turėtume daugiau dronų, savo darbą atliktume daug geriau“, – pasigirsta 29 metų pėstininko Romano balsas. – Akys danguje yra viskas.“
„Kai turime dronus su termovizoriumi, tai puiku, vadai gali matyti, kas vyksta, ir tiksliai planuoti savo įsakymus, kaip atremti priešą, bet be jų sunkiau, niekas nemato, kas vyksta naktį“, – kalbėjo jis.
Nuo vėlyvo rudens Rusijos puolimams Bachmute ir aplink jį būdinga unikali „Wagner“ taktika, kai dešimtys tūkstančių vyrų iš Rusijos kalėjimų sistemos šliaužia į priekį nepaisydami didelių nuostolių.
Pasak karinio eksperto Robo Lee, kai kurie „Wagner“ daliniai veikia tik naktį, kad galėtų išlaikyti nuolatinį spaudimą Ukrainos gynėjams.
„Mes juos vadiname vienkartinio naudojimo kareiviais, – sakė O.Raščiupkinas. – Jie pajėgūs tik dėl turimos kiekybės“.
„Jie puola trimis linijomis: jei pirmoji linija atsitraukia, juos apšaudys antroji, jei antroji (atsitraukia), juos apšaudys trečioji ir t. t.“, - pasakojo jis.
Susidūrę su atakomis iš arti, daugelis pėstininkų teigia, kad „Wagner“ šturmo būriams duodami narkotikai, galbūt amfetaminas, siekiant pagerinti jų pasirodymą mūšio lauke.
„Nežinau, kas tai yra, bet jiems tikrai kažkas duodama, – sakė Romanas. – Mačiau, kaip kariai patyrė sunkias šrapnelio žaizdas kojose, net 30 šovinių į kūną, ir vis tiek atsisakė pasiduoti.“
Kol kas, nors kitos žiniasklaidos priemonės pranešė apie panašius ukrainiečių karių teiginius, nepriklausomų patikrinimų dėl tokio paplitusio narkotikų vartojimo nėra.
Kariai praneša, kad pastaruoju metu „Wagner“ dalinius šiame rajone papildė ir Rusijos įgaliotosios pajėgos iš okupuotos Luhansko srities, taip pat čečėnų kovotojai, labiau žinomi kaip kadyroviečiai.
Balandžio 11 d. „Wagner“ įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas pareiškė, kad abu Rusijos puolimo prie Bachmuto flangai, įskaitant sektorių, kurį šiuo metu laiko 10-oji brigada, buvo „perduoti“ Rusijos gynybos ministerijos pajėgoms.
„Ačiū Dievui, mes turime savo drąsą, turime savo kovinę dvasią, o jiems tai nepadeda, – sakė O.Raščiupkinas. – Sunku, bet mes neturime kito pasirinkimo, nes kovojame už viską, ką turime“.
Paklaustas apie sunkiausias akimirkas pėstininko gyvenime, O.Raščiupkinas pirmiausia atsako: „Žinoma, jos įvyko mūšio metu“.
Priešais O.Raščupkiną sėdintis 23 metų pėstininkas Oleksandras Niniovskis nesutinka.
„Sunkiausia yra išnešti savo draugų kūnus, – sako jis. Kiti tranšėjoje esantys kariai pritardami sumurma.
„Gali praeiti vos penkios minutės nuo to laiko, kai sėdi ir kalbiesi su žmogumi, iki to laiko, kai turi uždengti jo kūną ir įdėti į sunkvežimį“, – pridūrė O.Raščiupkinas.
Pirmasis skambutis
Už pusvalandžio kelio automobiliu nuo priešakinės fronto linijos esantis neįmantrus kaimo namas yra svarbus orientyras tiems, kuriems tenka jį aplankyti.
Čia nedidelė brigados medikų komanda dirba vadinamajame „stabilizavimo punkte“, į kurį iš fronto linijos atvežami sužeisti kariai, kad jiems būtų suteikta būtinoji pagalba, prieš juos pervežant į didesnes karo ligonines užnugaryje.
Pastato paskirtis aiški iš išorės.
Pusė tuzino senų karinių neštuvų stovi sukrauti prie priekinės tvoros, o netoliese esanti belapis medis papuoštas panaudotais turniketais.
Prie gretimos sienos esanti dengta aikštelė, kurioje, atrodo, kad kažkada galėjo būti laikomi gyvuliai, iš tikrųjų buvo specialiai įrengta kaip laikinas morgas.
Po tuščią pašiūrę išmėtyti batai, striukės ir krauju suteptas šalmas, o kampe ant nedidelio staliuko padėta nedidelė kolekcija žaidimo kortų, kišeninių peiliukų ir cigarečių pakelių, priklausiusių čia patekusiems mirusiesiems.
Fone pasigirsta ginklų ugnies pliūpsniai, kai kitas ukrainiečių dalinys atlieka lengvą šaudymo į taikinius treniruotę į kalvos šlaitą už namo.
Toliau nuo priešakinės fronto linijos artėjanti artilerijos ugnis yra reta. Medikai čia klausosi kažko kito.
„Mes visada laukiame automobilių garso", – sakė 29 metų Oleksandras Prymačenka, kilęs iš Borodiankos Kijevo srityje.
Bėgdamas per laukus ir purvinus kelius, O.Prymačenka vos spėjo evakuoti savo šeimą iš Borodiankos prieš tai, kai Rusijos pajėgos pirmosiomis invazijos dienomis su griaunamąja jėga prasiveržė pro miestą.
Saugiai pasiekęs vietą, O.Prymačenka prisijungė prie „Edelweiss“ Vakarų Ukrainos Ivano-Frankivsko mieste, kur devynis mėnesius dirbo kovinės medicinos instruktoriumi, pats niekada nepraktikuodamas, kol galiausiai sausio mėnesį buvo išsiųstas į Donbasą.
Saulei leidžiantis, kol dar nėra atvežtų sužeistųjų, medikai rūko prie įėjimo į namą.
Darbas paprastai prasideda vakare, nes „Wagner“ kariai vis dažniau atakas rengia tamsiu paros metu, pasinaudodami tuo, kad ukrainiečių daliniuose trūksta termovizorinės įrangos.
„Dažnai naktimis išvis nėra galimybės miegoti, – sakė O.Prymačenka. – Tai tarsi konvejeris, jie vis ateina ir ateina“.
Net jei sužeidimai patiriami dieną, mūšio metu jų nedelsiant evakuoti dažnai neįmanoma.
„Kartais jie neturi galimybės suteikti tinkamos pirmosios pagalbos lauke“, – sakė O.Prymačenka.
„Kartą atvažiavo pikapas, ant galinės sėdynės sėdėjo vienas sužeistas kareivis, o dar vienas – gale (krovininėje kabinoje) kartu su žuvusiu kareiviu. Niekas neturėjo jokio turniketo ar ko nors panašaus, jie negalėjo pasakyti, kas buvo sunkiau sužeistas, jie neturėjo jokio supratimo, kas vyksta“, – pasakojo jis.
Pokalbis su O.Prymačenka nutrūko, nes prie namo nuo fronto linijos pusės privažiavo mikroautobusas. Komanda pradėjo veikti.
„200“, – be jokių emocijų ištaria vienas iš medikų, iškart pro furgono langą pastebėjęs ilgo balto maišo galą.
Kartu su skaičiumi pasigirsta kolektyvinis atodūsis: 200, karinis žuvusio kareivio kodas, čia yra įprastas reiškinys ir nereikalauja tokios skubos, kokios reikia sužeistiesiems.
Komanda perkelia maišą, ant kurio išorinės pusės matomoje vietoje užklijuotas kario karinis pažymėjimas, iš vieno automobilio į kitą ir išsiunčia jį toliau.
Žuvusiųjų ir sužeistųjų, kurie pereina per stabilizavimo punktą, skaičius priklauso nuo to, kokios kovos vyksta tuo metu, tačiau be darbo nebūna nė dienos.
„Tai ateina bangomis“, – sakė Tarasas Harasymas, 36 metų medikas, kuris prieš karą dirbo odontologu, bet 10-ojoje brigadoje tarnauja nuo pat pirmųjų karo dienų.
„Kartais būna laikotarpių, kai sužeistųjų būna labai daug, iki 50–60 per dieną, o kartais nebūna ir 10“, – pasakojo jis.
Atsižvelgdami į didžiulį skausmo kiekį, kuris patenka pro jų duris, medikai užgožia visas emocijas ir neleidžia niekam trukdyti jų darbui.
„Iš pradžių nerimavau, nežinojau, kaip man seksis matyti nupjautas galūnes, matyti, kaip žmonės miršta mano akyse, – sakė O.Prymačenka. – Paskui supranti, kad svarbiausia yra negalvoti, negalvoti apie tai, kad tai kažkieno sūnus, vyras ar tėvas.“
Pavargę, bet ryžtingi
Kad ir kokios sunkios dabar yra 10-osios brigados sąlygos, yra tikimybė, kad ateinantys keli pavasario kovos mėnesiai bus dar sudėtingesni.
Jei Ukrainos kariai galiausiai pasitrauks iš Bachmuto, didelė tikimybė, kad Rusija vėl sutelks savo atakas į šiaurę nuo miesto.
„Aplink gyvenantys civiliai sako, kad jei Bachmutas kris, atsivers kelias į Kramatorską, Slovjanską, kad tai gali būti pabaiga visai Donecko sričiai“, – sakė T.Harasymas.
Pavasariui persiritus į antrąją pusę, Ukraina ir jos partneriai su nekantrumu laukia daug triukšmo sukėlusio Ukrainos kontrpuolimo, kuriuo tikimasi pasiekti strateginį proveržį ir ryžtingai pakeisti karo eigą Kijevo naudai.
Bachmuto sektoriuje iniciatyvą perėmė Rusija.
„Laukiame ir tikimės Ukrainos kontratakos, kad galiausiai galėtume grįžti namo“, – sakė O.Raščiupkinas.
„Tikimės, kad tai įvyks visame fronte“, – pridūrė jis, kol O.Niniovskis pertraukė jį blaivesne nuomone.
„Na, būtų gerai, kad bent vienoje kryptyje būtų pasiekta didelė sėkmė“, – vylėsi jis.
Tuo tarpu kareiviai turi vilties sulaukti to, ko seniai nematė šioje vietovėje: galimybės pailsėti.
„Mums praverstų truputis rotacijos, – tyliai pasakė O.Niniovskis. – Mūsų brigada nuo gegužės 25 d. be poilsio yra Donecko srityje.“
Vyrai neabejoja, kad ir toliau vykdys bet kokius įsakymus.
„Mes turime savo teisėtas sienas ir jų laikysimės, – sakė O.Raščiupkinas. – Jos žemėlapyje nubraižytos krauju, tiek daug dėl jų jau prarasta“.
Pasinaudojęs santykine ramybe, Bohdanas iškviečia savo vyrus į lauką ypatinga proga.
O.Raščiupkinas, Romanas, O.Niniovskis ir kiti stovi eilėje, kai vadas vienam po kito įteikia jiems vietos administracijos apdovanojimus Kolomijoje, Karpatų kalnų papėdėje, kur įsikūrusi 10-oji kuopa.
„Visi ten esantys vaikinai yra didvyriai, visi iki vieno, tai, ką jie išgyvena, yra neįtikėtina, – sakė O.Prymačenka stabilizavimo punkte. – Absoliučiai blogiausia, didžiausia neteisybė yra tai, kad mes prarandame savo geriausius žmones, o jų pusėje – visokios šiukšlės.“
Parengta pagal „The Kyiv Independent“ inf.
