Iš Lietuvos kilęs 70-metis S.Šusteris ilgai vadovavo „Laisvosios Europos“ radijo biurui Rusijoje, o paskui Ukrainoje vedė itin populiarią televizijos laidą „Žodžio laisvė“.
„Buvau vienas iš nedaugelio, kurie dar 2021-ųjų rudenį sakė, kad Rusija puls Ukrainą. Savo laidose nuolat kalbėjau, kad karas bus, nes visiškai pasitikėjau Vakarų žvalgyba, – „Lietuvos rytui“ sakė S.Šusteris. – Turėdamas tam tikrų šaltinių visiškai pasiklioviau amerikiečių perspėjimais, kad Rusija pradės visapusį įsiveržimą, įskaitant Kijevo puolimą. Todėl raginau žmones ruoštis karui.“
Anot S.Šusterio, jo teiginiai labai nepatiko Volodymyro Zelenskio aplinkai: „Po paskutinės laidos pernai vasario 19 dieną sulaukiau įtakingo Ukrainos prezidento administracijos atstovo skambučio ir buvau iškoneveiktas paskutiniais žodžiais. Esą tuoj žmonės bėgs prie bankomatų, žlugs Ukrainos ekonomika.“
– Sunku patikėti, kad Ukrainos vadovybė netikėjo Rusijos planais pradėti didžiulį karą. Dabar jau žinoma, kad Vakarų žvalgyba ne kartą buvo įspėjusi V.Zelenskį, jog puolimas bus ne tik šalies rytuose, – „Lietuvos rytas“ pradėjo pokalbį su S.Šusteriu.
– 2022 metų sausio viduryje į Kijevą buvo atvykęs JAV Centrinės žvalgybos agentūros vadovas Williamas Burnsas.
Jis V.Zelenskio komandai net žemėlapiuose detaliai parodė, kokiomis kryptimis ir kada Rusija pradės puolimą.
Iki karo buvo likusios penkios savaitės, bet ir per tokį laiko tarpą dar buvo galima daug ką nuveikti. Manau, kad tikrai reikėjo įspėti žmones.
Jei tai būtų buvę padaryta bent prieš mėnesį, kažkas būtų laiku evakavęsis, būtų buvę išvežti vaikai, būtų buvę mažiau aukų. Tačiau, matyt, bijota panikos.
Kaip ukrainiečiai įvertins tai, kad šalies valdžia neparagino ruoštis užpuolimui, pamatysime jau po karo. Šiuo metu visa tauta nepaprastai susitelkusi ir palaiko V.Zelenskį. Tai labai gerai ir išmintinga.
– Iki šiol vis dar neatsakyta į klausimą, kodėl karo išvakarėse buvo išminuotos prieigos nuo Krymo pusės Chersono link. Ukrainiečiai kalba, kad minas neutralizavo išdavikai, antraip būtų pavykę pristabdyti rusų puolimą Ukrainos pietuose.
– Ukrainos valdžia tvirtina, kad visa tai bus išsiaiškinta vėliau. Bet nei valstybės, nei karinėje vadovybėje neturėtų būti išdavikų. Tokiu atveju kariauti ir laimėti – labai sudėtinga.
– Vis dėlto kodėl Ukrainoje tokiu sudėtingu laiku atsiranda nemažai parsidavėlių? Lietuvos visuomenėje situacija šiuo požiūriu atrodo smarkiai kitokia.
– Atsakant į šį klausimą reikėtų sugrįžti į sovietinius laikus. SSRS valdžiai Lietuva buvo įdomi ir patraukli, tačiau tikrai ne tokia svarbi kaip Ukraina.
Ukraina visada buvo Rusijos – carinės, SSRS ar Vladimiro Putino įsivaizduojamos – imperijų centrinė dalis. Be Lietuvos imperiją įmanoma sukurti, be Ukrainos – ne.
Lietuva istoriškai buvo tvirta katalikiška šalis, o Ukraina – itin nevienalytė. Jei palygintume kurią nors šeimą iš rytinio Donbaso su šeima iš vakarinės Galicijos, pamatytume, kad tarp jų nėra nė vieno bendro istorinio bruožo. Net ir kultūrine prasme tie žmonės absoliučiai skirtingi. Krymas savo istorija taip pat unikalus ir sudėtingas regionas.
Kai atvažiavau dirbti į Ukrainą po Oranžinės revoliucijos 2005 metais, vieno leidinio žurnalistai manęs klausė, kaip reikėtų sutelkti šalį bendram reikalui. Atsakiau, kad suvienyti Ukrainą – tas pats, kaip Lietuvą prijungti prie Rusijos Oriolo srities.
Būti Ukrainos prezidentu nepaprastai sunku, nes būtina rasti individualų bendravimo būdą su skirtingais šalies regionais.
– O ar V.Zelenskio aplinkoje galėtų būti išdavikų?
– Nežinau, ar jų daug, ar mažai, tačiau manyčiau, kad yra. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad toje aplinkoje ne viskas švaru.
Ar pats V.Zelenskis tai supranta, atsakyti nelengva. Jis šiuo metu – tarptautinio masto, nepaprastai populiari asmenybė.
Be to, prezidentas privalo būti ukrainiečių vienytoju. Todėl galima manyti, kad jis kai ko savo aplinkoje nepastebi. Gal ir patirties neturi suprasti, kas ką daro.
Kalbant apie galimas išdavystes, V.Zelenskio administracijos vadovo Andrijaus Jermako pavardė minima dažniausiai.
Bet V.Zelenskis yra pasakęs: „Su A.Jermaku atėjau, su juo ir išeisiu.“ Matyt, tokiai prezidento nuostatai yra priežasčių.
– Garsioje vokiečių rašytojo Bertolto Brechto pjesėje „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ mintys apie siekius pralobti karo metu liūdnai atsikartoja Ukrainoje, kurią remia ir kuriai aukoja žmonės iš viso pasaulio. Ar korupcijos atvejai negali pastūmėti sąjungininkų persvarstyti ginklų Kijevui tiekimą ateityje?
– Galėtų. Kiekvieną rytą skaitydamas žinias iš Ukrainos bijau pranešimo, kad kuri nors Vakarų šalis jau pradėjo tyrimą dėl korupcijos siunčiant Ukrainai humanitarinę pagalbą arba ginkluotę.
Kad karo be korupcijos nebūna, deja, žinoma visiems. Juk bet koks karas – geras verslas.
Bet Jungtinėse Valstijose mokesčių mokėtojų pinigai – svarbiausias dalykas gyvenime po Viešpaties. Todėl bet kuriuos JAV prezidentus ir partijas suvienys bandymai pažeminti mokesčių mokėtojus taškant jų pinigus korupciniams reikalams.
– Kaip pasikeistų JAV požiūris į agresiją Ukrainoje, jei į Baltuosius rūmus kitąmet sugrįžtų Donaldas Trumpas?
– Karas Ukrainoje vertintinas kaip karas tarp Rusijos ir Europos. Jei kitus JAV prezidento rinkimus laimėtų jokių savybių tokiai galingai valstybei vadovauti neturintis D.Trumpas, visai Europai būtų nepaprastai blogai. Ukrainai – tuo labiau.
– Pastaruoju metu užsimenama, kad karas Ukrainoje galėtų būti įšaldytas ne jos naudai, gal netgi prarandant tam tikrą teritorijos dalį. Tai tikėtina?
– Girdžiu pasvarstymų, atseit jei Vakarai liautųsi finansiškai ir ginklais remti Kijevą, karą tektų „užkonservuoti“. Bet esu beveik tikras, kad ne Ukrainos valdžia ir ne Vakarai nuspręs, kaip karas turėtų baigtis.
Tai padarys ukrainiečių tauta, nes ji labiausiai nukentėjo, žmonės prarado nepaprastai daug artimųjų, draugų, namus, pagaliau ir ateitį. Be to, visiškai neaiški šių dienų kartos, augančios po bombomis, perspektyva.
Bet labai viliuosi, kad ukrainiečiai išlaisvins visas rusų užgrobtas teritorijas ir laimės karą.
– Kaip vertinate V.Zelenskio pareiškimą, kad jis nesės prie derybų stalo su V.Putinu?
– Jis visiškai teisus. V.Putinas įvykdė per daug nusikaltimų. Tad Ukraina karo lauke turėtų eiti iki pabaigos, iki pergalės.
– Ar Kinija apsispręs tiekti ginklus Rusijai?
– Nemanyčiau, kad kinai – siaurakakčiai ir ryžtųsi tokiam žingsniui. Jie visada daro tik tai, kas jiems naudinga. Kita vertus, Kinijos valdžioje toli gražu nėra absoliučios vienybės.
Todėl kinams visiškai nenaudingos Europos ir JAV sankcijos.
Skaitau situaciją Kinijoje išmanančių ekspertų straipsnius, todėl drįsčiau teigti, kad jei Kinija ryžtųsi šelpti Rusiją ginklais, ne už kalnų būtų karas ir Taivane.
Esu tikras, kad kinai tai kuo puikiausiai supranta. Ar jiems reikia karo? Abejočiau.
– V.Zelenskis kartoja, kad karas baigsis šiemet. Jūs tikite tuo?
– Europoje nuo 1945 m. nebuvo tokio didelio ir žiauraus karo kaip šiuo metu Ukrainoje. Tiksliai atsakyti, kada jis baigsis, nepaprastai sunku.
Bet, atsižvelgiant į ekonomines, politines bei karines problemas, būtų labai protinga ir teisinga karą baigti šiemet.
– O jeigu į karą įsitrauktų NATO?
– Mano galva, NATO daliniai į Ukrainos teritoriją turėjo įžengti po Bučos tragedijos, nes negalima leisti, kad įvyktų antra ar trečia Buča. Nors Ukraina nėra NATO narė, nepamirškime, kad ji – didžiausia Europos šalis.
– Kodėl NATO po Bučos tragedijos, po Mariupolio ir kitų Ukrainos miestų sunaikinimo taip ir nesiryžo įsikišti?
– Todėl, kad bijojo. NATO visiškai nebuvo pasirengusi karui Europoje ir Rusijos agresijai. O dabar visi pamatėme, kaip susitelkusi ukrainiečių tauta, kokia geležinė jos valia ginti savo šalį.
Taip pat akivaizdžiai išryškėjo, kad Rusijos kariuomenė – tarsi XVI amžiuje, viso labo kelių genčių samplaika.
