Pirmadienį San Diege, Kalifornijoje pristatytame pakte Australija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos sujungiamos į plataus masto gynybos ir saugumo aljansą, kuriuo siekiama pasipriešinti Kinijos karinei ekspansijai Indokinijos ir Ramiojo vandenyno regione.
„Žengimas pavojingu keliu“, „tarptautinės bendruomenės susirūpinimo nepaisymas“ ir net „naujų ginklavimosi varžybų ir branduolinio ginklo platinimo rizika“ – tai tik keletas kaltinimų, kuriuos Pekinas metė šiai Vakarų sąjungininkių trijulei. Kinija nebuvo išreiškusi tokio griežto nepasitenkinimo Vakarų veiksmams nuo tada, kai praėjusią vasarą JAV Kongreso vadovė Nancy Pelosi surengė prieštaringai vertinamą vizitą į Taivaną.
Kinija, daugiausiai gyventojų pasaulyje turinti valstybė, turinti didžiausią pasaulyje kariuomenę ir laivyną, teigia, kad JAV ir jų sąjungininkės Ramiojo vandenyno vakaruose pradeda varžyti Pekiną.
Reaguodamas į tai, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas neseniai paskelbė, kad Pekinas sparčiau didins išlaidas gynybai, o nacionalinį saugumą įvardijo kaip pagrindinį artimiausių metų rūpestį.
Nenuostabu ir tai, kad šią savaitę Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Rishi Sunakas kalbėjo apie pavojingą ateinantį dešimtmetį ir būtinybę pasirengti spręsti didėjančius saugumo iššūkius.
Taigi, kaip pasiektas šis taškas ir ar pasaulis artėja prie katastrofiško konflikto Ramiojo vandenyno regione tarp Kinijos ir JAV bei jos sąjungininkių?
Vakarai suklydo dėl Kinijos. Ilgus metus užsienio reikalų ministerijose buvo naiviai manoma, kad Kinijos ekonomikos liberalizavimas neišvengiamai lems visuomenės atsivėrimą ir didesnę politinę laisvę.
Tikėta, kad Vakarų tarptautinėms bendrovėms steigiant bendras įmones, o šimtams milijonų Kinijos piliečių pradėjus džiaugtis aukštesniu pragyvenimo lygiu, Kinijos komunistų partija (KKP) neabejotinai atlaisvins savo kontrolę gyventojams, leis vykdyti kuklias demokratines reformas ir taps visateise vadinamosios „taisyklėmis grindžiamos tarptautinės tvarkos“ nare. Tačiau taip neatsitiko.
Taip, Kinija tapo ekonomine milžine, gyvybiškai svarbia, neatsiejama pasaulinės tiekimo grandinės dalimi ir svarbiausia viso pasaulio šalių prekybos partnere. Tačiau užuot tai derinęs su demokratijos ir liberalizavimo tendencijomis, Pekinas ėmėsi veiksmų, kurie sukėlė nerimą tiek Vakarų vyriausybėms, tiek daugeliui kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Japonijai, Pietų Korėjai ir Filipinams.
Sąrašas ilgas, bet štai pagrindiniai veiksniai, lemiantys nesutarimus tarp Kinijos ir Vakarų:
Taivanas: Kinija ne kartą žadėjo užimti šią savivaldžią salą, prireikus – jėga. JAV prezidentas Joe Bidenas yra sakęs, kad JAV imtųsi ją ginti, nors oficiali JAV politika neįpareigoja imtis karinių veiksmų.
Pietų Kinijos jūra: Pastaraisiais metais Kinija, pažeisdama tarptautinę teisę, pasitelkė savo didžiulį karinį laivyną, kad kolonizuotų dalį Pietų Kinijos jūros ir paskelbtų ją savo teritorija.
Technologijos: Kinija vis dažniau kaltinama slapta renkanti didelius kiekius asmens duomenų ir vagianti intelektinę nuosavybę, kad įgytų komercinį pranašumą.
Honkongas: Pekinas sėkmingai užgniaužė demokratiją buvusioje britų kolonijoje, skirdamas ilgas laisvės atėmimo bausmes aktyvistams.
Uigūrų musulmonai: Iš palydovų gaunami duomenys ir liudininkų pasakojimai rodo, kad Sindziango provincijoje esančiose stovyklose priverstinai internuota iki milijono uigūrų musulmonų.
Kariniu požiūriu Kinija šiandien yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Pastaraisiais metais jos Liaudies išlaisvinimo armija padarė didžiulę pažangą technologijų ir inovacijų bei skaičiaus požiūriu.
Pavyzdžiui, Kinijos hipergarsinės raketos „Dong Feng“ gali skrieti didesniu nei 5 machų greičiu (penkis kartus didesniu už garso greitį) ir yra apginkluotos sprogstamąja arba branduoline kovine galvute. Tai verčia JAV karinio jūrų laivyno 7-ąjį laivyną, įsikūrusį Jokosukoje (Japonija), susimąstyti, kaip arti jis pasirengęs rizikuoti plaukti prie Kinijos sausumoje sutelktų raketų baterijų.
Kinija pradėjo sparčios branduolinių balistinių raketų plėtros programą, siekdama patrigubinti savo kovinių galvučių skaičių, statydama naujus bunkerius atokiuose vakarų regionuose.
Tačiau visa tai nereiškia, kad Kinija nori pradėti karą. Ji to nenori. Kai kalbama apie Taivaną, ji norėtų daryti jam pakankamą spaudimą, kad šis kapituliuotų ir pasiduotų Pekino valdžiai be jokio šūvio.
Dėl Honkongo, uigūrų ir intelektinės nuosavybės ji žino, kad laikui bėgant kritika atslūgs, nes prekyba su Kinija yra pernelyg svarbi likusiam pasauliui.
Taigi, nors šiuo metu įtampa yra didelė ir gali būti, kad dar gali kilti konfliktų, abi pusės – Kinija ir Vakarai – žino, kad karas Ramiajame vandenyne būtų katastrofiškas visiems ir, nepaisant piktos retorikos, tai visiškai neatitinka niekieno interesų.
Parengta pagal BBC inf.
