Būtent šį siaurą Lietuvos ir Lenkijos pasienio ruožą dienraštis „Politico“ pavadino „pavojingiausia vieta žemėje“.
Vaikštinėjant tarp puošnių XIX a. vilų, fontanų ir ežerų, kuriais nusėtas Druskininkų kurortinis miestelis, lengva pamiršti, kad esate Vladimiro Putino taikiklyje.
Tačiau Druskininkai, įsikūrę Lietuvos pietryčių pasienyje, atsiveria į siaurą strateginės teritorijos dalį, vadinamą Suvalkų koridoriumi. Vakarų karo ekspertai įspėja, kad ši teritorija, besidriekianti apie 100 km palei Lietuvos ir Lenkijos sieną, tarp Baltarusijos rytuose ir Rusijos eksklavo Kaliningrado vakaruose, greičiausiai būtų vienas pirmųjų Rusijos prezidento taikinių, jei jis nuspręstų karą Ukrainoje paversti tiesiogine konfrontacija su NATO.
Iš pirmo žvilgsnio sunku pastebėti pavojų slypintį toje teritorijoje, visgi pasak Rytų Europos pareigūnų, siekiančių atkreipti dėmesį į Vakarų karinio aljanso pažeidžiamumą rytuose, tai ir yra problemos esmė.
Apie 12 000 gyventojų turintis Druskininkų miestas nėra svetimas nei Rusijai, nei Europos istorijos peripetijoms.
1837 m. caras Nikolajus I miestą paskyrė oficialiu kurortu Rusijos valstybės tarnautojams, o nuo to laiko mineraliniais vandenimis turtingas miestas traukė lankytojus iš visos Vidurio ir Rytų Europos, net ir tada, kai užkariautojų armijos – Prūsijos, Lenkijos, Rusijos, Sovietų Sąjungos – tarpusavyje keitėsi regiono kontrole.
Šaltojo karo metais kurortas buvo mėgstama sovietų atostogų vieta. Šiandien čia yra viena didžiausių pasaulyje uždarų sniego arenų ir įmantrus vandens parkas. Ir iki tol, kol dėl karo Ukrainoje kurortas tapo nepasiekiamas, savo žavesio rusams jis beveik neprarado – kartu su baltarusiais jie sudarė didžiausią lankytojų dalį.
Šis faktas gali paaiškinti, kodėl kai kurie vietiniai gyventojai ramiai žiūri į invazijos perspektyvas.
„Mes negyvename baimėje, – sakė 22 metų Danukas, užaugęs Druskininkuose. – Jei tai įvyks, taip, žmonės susimąstys, bet dabar to tikrai nėra“.
Danukas, kuris siekdamas apsaugoti savo privatumą prašė nenaudoti jo pilno vardo ir pavardės, sakė esąs įsitikinęs, kad NATO apgins Lietuvą, 2,8 mln. gyventojų turinčią šalį. Jei taip nenutiktų, jis „tiesiog išvyks iš šalies“, kadangi kariuomenė visai „ne jo reikalas“.
Neseniai apsilankius vienišame pušynais apaugusiame kelyje prie sienos su Baltarusija, esančios vos už 10 km nuo miesto centro, pasidarė aišku, kad vertėtų susikrauti lagaminą. Pasienio postas, vienas iš dviejų netoli miestelio, buvo uždarytas ir apleistas, niekur nesimatė nei kareivių, nei pasieniečių.
Tiesą sakant, per visą dieną trukusią kelionę per Suvalkų koridoriaus Lietuvos pusę, kaimo kraštovaizdį su mažais ūkiais, banguojančiais motiejukų laukais ir miškais, nebuvo pastebėtas nė vienas karinis automobilis ar kareivis.
„Bendruomenė pasitiki Lietuvos kariuomene ir NATO bei jų gebėjimu užtikrinti saugumą“, – rašytiniame pareiškime teigė miesto administracija (meras buvo išvykęs atostogų).
Ramūnas Šerpetauskas, vadovaujantis Lietuvos šaulių sąjungos, daugiau nei šimtmetį gyvuojančios savanoriškos organizacijos vietinei kuopai, sakė, kad Lietuvos rytų fronte kol kas viskas ramu. Nors jis sakė nesitikintis, jog Rusija galėtų imtis kokių nors veiksmų, kol ji pilnu susitelkimu veikia Ukrainoje, tačiau pridūrė, kad jis ir jo bendražygiai stebi padėtį pasienio regione, o Suvalkų koridorių vadina Lietuvos „Achilo kulnu“.
„Kai kas mano, kad nėra prasmės mus pulti, bet reikia pažymėti, kad tai yra tiesioginis sausumos kelias į Kaliningradą, – sakė jis. – Jei jiems pavyks įveikti Ukrainą, gali būti, kad kitas smūgis kris būtent čia“.
Naujausias priminimas apie kurį laiką įtemptus Vilniaus ir Maskvos santykius išryškėjo savaitgalį, kai Lietuvos nacionaliniai geležinkeliai pareiškė, kad, siekdami laikytis Europos sankcijų, nebeleis per šalies teritoriją iš Baltarusijos į Kaliningradą tranzitu gabenti tam tikrų prekių, įskaitant anglis, metalus ir statybines medžiagas.
„Manome, kad tai visiškai neadekvatus nusižengimas“, – sakė Kaliningrado gubernatorius Antonas Alichanovas, reaguodamas į šį žingsnį, kuris, pasak jo, paveiks maždaug pusę Rusijos eksporto į šį eksklavą.
„Kitas taikinys – Baltijos šalys“
Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas sakė, kad pavadinimą „Suvalkų koridorius“ sugalvojo likus kelioms minutėms iki susitikimo su tuometine Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen 2015 m., siekdamas sukelti susirūpinimą dėl esančių spragų Vakarų gynyboje.
Nerimaujama, kad konflikto su Vakarais metu Rusija gali vienu metu įsiveržti į koridorių ir iš rytų, ir iš vakarų, taip atribodama Europos Sąjungos Baltijos šalis nuo jų sąjungininkių pietuose.
„Tai didžiulė gynybinė spraga, nes įsiveržimas atkirstų Lietuvą, Latviją ir Estiją nuo likusios NATO dalies“, – sakė T.Ilvesas.
Toks žingsnis taip pat iš karto sukeltų Maskvos ir branduolinių ginklų turinčių NATO narių susidūrimą, o pasaulis atsidurtų ant pasaulinės konfrontacijos slenksčio.
T.H.Ilveso perspėjimas Ursulai von der Leyen, kuri dabar yra Europos Komisijos pirmininkė, buvo reakcija į prieš metus Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, tačiau po naujausios V.Putino invazijos į Ukrainą jo pražūties scenarijus įgavo naują aktualumą.
Lygiai taip pat, kaip V.Putinas bando sukurti sausumos tiltą tarp Rusijos ir Krymo pusiasalio, užėmęs Suvalkų koridorių, pavadintą žymaus miestelio Lenkijos sienos pusėje vardu, būtų bandoma sujungti Rusijos karius Kaliningrade, pagrindiniame Rusijos forposte, su jos de facto protektorate Baltarusijoje dislokuotais kariais.
Kaliningrade Rusija yra sukaupusi didžiulę karinę bazę, apimančią branduolinius ginklus, Baltijos laivyną ir dešimtis tūkstančių karių. (Beveik 1 mln. gyventojų turintis eksklavas iki Antrojo pasaulinio karo buvo Vokietijos teritorija, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo vadinama Karaliaučiumi. Po karo Sovietų Sąjunga atėmė iš Vokietijos regiono kontrolę, pervadino jį Kaliningradu ir ištrėmė vokiečių gyventojus).
Nors nėra pagrindo manyti, kad ataka yra neišvengiama, atrodo, kad Rusijos lyderiui patinka versti Vakarus spėlioti, koks bus kitas jo žingsnis. Anksčiau šį mėnesį jis gyrė Petro Didžiojo imperinius žygdarbius, pareikšdamas, kad „šalis yra arba suverenas, arba kolonija“, ir tai privertė Baltijos šalis sunerimti. Praėjusią savaitę buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas, dar labiau kurstė ugnį, prognozuodamas tai, jog Ukrainos nesėkmės atveju „Baltijos šalys bus kitos“.
Numatomas Švedijos ir Suomijos įstojimas į NATO dar labiau padidino įtampą tarp Rusijos ir Aljanso. Dviejų Skandinavijos šalių prisijungimas gali apsunkinti Rusijos galimybes atplėšti Baltijos šalis nuo likusios Aljanso dalies, tačiau tai taip pat pavers Baltijos jūrą tuo, ką kai kas vadina NATO ežeru, o tai galbūt dar labiau paskatins Maskvą statyti tiltą į Kaliningradą.
Švedijos ir Suomijos įsijungimas į NATO daro Rusijos žingsnį „mažiau tikėtiną, bet tai nereiškia, kad jis nėra realus“, – sakė Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro, Vilniuje įsikūrusio analitinio centro, direktorius.
Rytų aljansas
Nepaisant Baltijos šalių strateginių problemų, Suvalkų koridorius yra pavojingiausias tuo, kad jis yra santykinai nereikšmingas.
Rusijai užpuolus Lenkiją ar Lietuvą, būtų aiškiai pradėta taikyti NATO 5 straipsnio nuostata dėl abipusės gynybos, kuri iš karto įtrauktų visas aljanso nares – nuo Turkijos iki Bulgarijos, Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.
Na bent jau teoriškai. Ar Vašingtonas ir NATO norėtų rizikuoti potencialia pasauline katastrofa dėl iš esmės negyvenamos dirbamosios žemės, apie kurios egzistavimą žino tik nedaugelis jų piliečių? Būtent tokį kraštutinį atvejį V.Putinas nekantrauja išbandyti.
Iki tol kol (ir jei) Suomija prisijungs prie NATO, Lietuvos 900 km ilgio siena su Rusija ir Baltarusija yra ilgiausia Aljanse. Tačiau Lietuva, kaip ir jos Baltijos kaimynės, turėdama vos 20 tūkst. kariuomenę ir oro pajėgas, kuriose yra tik penki lėktuvai, įskaitant transporto lėktuvus ir vieną vienmotorę „Cessna“, yra prastai pasirengusi Rusijos puolimui – net ir padedant šiuo metu šalyje dislokuotai Vokietijos vadovaujamai kovinei grupei.
„Vienintelis atsakas į šį iššūkį – didesnis NATO buvimas čia, – sakė Lietuvos gynybos viceministras Margiris Abukevičius. – Žinome, kaip Rusija yra užsispyrusi uždaryti sausumos koridorius“.
Šio mėnesio pradžioje Vilniuje lankęsis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas bandė patikinti savo šeimininkus dėl Berlyno įsipareigojimo užtikrinti Baltijos šalių saugumą, tačiau galiausiai pasėjo sumaištį. O.Scholzas žurnalistams teigė, kad Berlynas žengs „ta linkme“, kad Lietuvoje būtų dislokuota „tvirta kovinė brigada“, o tai reiškė, kad bus dislokuoti keli tūkstančiai karių. Vėliau jo patarėjai šiuos komentarus atšaukė, sakydami, kad Vokietija ten perkels tik padalinio štabą – apie 50 karių, o didžioji dalis karių liks Vokietijoje.
Šį mėnesį, kai NATO rengiasi, daugelio apžvalgininkų nuomone, svarbiausiam per pastaruosius dešimtmečius aukščiausiojo lygio susitikimui, Baltijos šalys susiduria su Rusijos agresija, svarstoma, ar regione reiktų pastoviai didinti Aljanso karių skaičių.
Nors Aljansas dar nepriėmė galutinio sprendimo, pareigūnai pranešė, kad NATO gerokai sustiprins pajėgas Baltijos šalyse ir kitur palei rytinę ES sieną, skelbdama istorinį NATO pozicijos pokytį.
Nors NATO regione dislokuotos keturios 1 000 karių kovinės grupės, Baltijos šalių politiniai lyderiai ir kariniai planuotojai tvirtina, kad Rusijos agresijai atgrasyti reikėtų kur kas daugiau pajėgų.
JAV ir Vokietija ilgai susilaikė nuo tokio žingsnio, iš dalies dėl 1997 m. susitarimo, vadinamojo NATO ir Rusijos steigimo akto, kuriuo Aljansas susitarė su Maskva nesteigti nuolatinių bazių naujose valstybėse narėse „dabartinėje ir numatomoje saugumo aplinkoje“. Tačiau Rusijos išpuolis prieš Ukrainą įtikino net ir ilgamečius skeptikus, kurie jau seniai nesutinka su tuo, ką NATO vadina „priešakine gynyba“ Rytų Europoje, kad tam atėjo laikas.
„Pakeičiau nuomonę, – sakė Benas Hodgesas, į pensiją išėjęs amerikiečių generolas leitenantas, 2014–2017 m. vadovavęs JAV kariuomenei Europoje. – Mūsų geranoriškos pastangos užmegzti santykius su Rusija žlugo“.
Baltarusijoje, kuriai V.Putinas pastaruoju metu daro vis didesnę įtaką, Rusijos kariuomenė neseniai panaudojo oro bazes ir kitą karinę infrastruktūrą puolimui prieš Ukrainą.
B.Hodgesas sakė abejojantis, ar Rusija, kuriai sunkiai sekasi Ukrainoje, kol kas galėtų sutelkti pajėgumus, reikalingus Baltijos šalims pulti. Tačiau jis sakė, kad NATO būtina pasinaudoti šia galimybe ir pasirengti blogiausiam, be kita ko, sustiprinti Baltijos šalių priešlėktuvinę gynybą ir užtikrinti geresnę vietos pajėgų ir likusių aljanso šalių integraciją. Jis sakė, kad galėtų įsivaizduoti sistemą su „rotuojamu nuolatiniu NATO pajėgų buvimu“ regione, panašiai kaip JAV veikia Pietų Korėjoje.
Kitas svarbus regiono gynybos veiksnys yra Lenkija, turinti didžiausią kariuomenę regione. Istoriniai lenkų ir lietuvių ginčai Suvalkų koridoriuje dėl kalbos ir tautinių mažumų teisių abiejose sienos pusėse paskatino spėliones, kad V.Putinas gali panaudoti šią įtampą savo naudai, panašiai kaip savo taktiką Donbase, kur jam pavyko panaudoti prorusiškas nuotaikas separatistiniam judėjimui išjudinti.
Pasak vyriausiojo Lenkijos kariuomenės vado generolo Rajmundo Andžečako, Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių bendradarbiavimas tarpvalstybiniu mastu dar niekada nebuvo glaudesnis.
„Matome, ką rusai daro Ukrainoje, todėl jais nepasitikime“, – sakė generolas, kadaise tarnavęs Suvalkų krašte, pabrėždamas, kad Lenkija yra pasirengusi laikytis savo aljanso įsipareigojimų Lietuvai, jei Rusija įžengs į ją.
„Turime būti labai, labai pasirengę“, – sakė jis.
Parengta pagal „POLITICO“ inf.
