Mat straipsnyje, kuris akivaizdžiai buvo paruoštas iš anksto ir nustatytas publikavimo laikas, buvo džiūgaujama dėl Rusijos pergalės prieš „Ukrainos nacionalistus“, kuri realybėje, didžiausiam Kremliaus nusivylimui, taip ir neįvyko.
Nors rašinys buvo netrukus ištrintas, jį užfiksavo interneto archyvo sistema „WayBackMachine“ (web.archive.org), ir dabar visi norintys gali susipažinti su viešai išdėstytais Vladimiro Putino ketinimais ir ambicijomis, ką jis norėjo pasiekti „greita operacija“ Ukrainoje. Pasirodo, nei daug, nei mažai – pradėti naują epochą ir sukurti naują rusišką pasaulį.
Žemiau pateikiame „WayBackMachine“ išsaugoto „Ria Novosti“ teksto, kurio autorius Piotras Akopovas, vertimą.
Rusijos ir naujojo pasaulio atėjimas
Naujas pasaulis gimsta mūsų akyse. Rusijos karinė operacija Ukrainoje atvėrė naują epochą – iš iškart trimis lygmenimis. Ir, žinoma, ketvirtuoju, Rusijos viduje. Čia prasideda naujas periodas ir ideologijoje, ir pačiame mūsų socialinės-ekonominės sąrangos modelyje – bet apie tai verta pakalbėti atskirai kiek vėliau.
Rusija atstato savo vienovę – 1991 metų, šitos baisios mūsų istorijos katastrofos, tragedija, jos nenatūralus išnirimas, nugalėti. Taip, didele kaina, taip, per tragiškus faktiškai pilietinio karo įvykius, nes kol kas dar šaudo vienas į kitą broliai, atskirti priklausymo Rusijos ir Ukrainos armijoms, – bet Ukrainos kaip anti-Rusijos daugiau nebus. Rusija atkuria savo istorinę pilnatvę, surinkdama rusiškąjį pasaulį, rusų liaudį kartu – visą jos didžiarusių, baltarusių ir mažarusių visumą. Jeigu mes būtume šito atsisakę, būtume leidę laikinam atsiskyrimui įsitvirtinti amžiams, būtume ne tik išdavę protėvių atminimą, bet ir būtume prakeikti mūsų palikuonių – už tai, kad leidome įvykti Rusijos žemės išsibarstymui.
Vladimiras Putinas prisiėmė – ir čia nėra nė lašo perdėjimo, – istorinę atsakomybę, nusprendęs nepalikti Ukrainos klausimo sprendimo ateinančioms kartoms. Juk jo sprendimo būtinybė visuomet būtų išlikusi didžiausia Rusijos problema – dėl dviejų esminių priežasčių. Ir nacionalinio saugumo klausimas, tai yra, Ukrainos pavertimo anti-Rusija ir atrama spausti mus iš Vakarų, klausimas – tarp jų tik antras pagal svarbą.
Pirmasis visada išliktų padalintos tautos kompleksas, nacionalinio pažeminimo kompleksas – kai Rusijos namas pradžioje prarado dalį savo pamato (Kijevą), o po to buvo priverstas susitaikyti su dviejų valstybių ir jau ne vienos, o dviejų tautų egzistavimu. Tai yra, atsisakyti savo istorijos, sutikdamas su beprotiškomis versijomis apie tai, kad „tik Ukraina ir yra tikroji Rusija“, arba beviltiškai griežti dantimis, prisimindamas laikus, kai „mes praradome Ukrainą“. Susigrąžinti Ukrainą, tai yra, atgręžti ją atgal į Rusiją, su kiekvienu dešimtmečiu būtų vis sunkiau – perkodavimas, rusų derusifikacija ir nuteikinėjimas prieš rusus mažarusius-ukrainiečius įgautų pagreitį. O visiškos geopolitinės ir karinės Vakarų kontrolės Ukrainoje įsitvirtinimo atveju jos grįžimas atgal prie Rusijos taptų iš viso neįmanomas – už ją tektų kovoti su transatlantiniu bloku.
Dabar šios problemos nėra – Ukraina grįžo pas Rusiją. Tai nereiškia, kad bus likviduotas jos valstybingumas, bet ji bus perstatyta, pertvarkyta ir sugrąžinta į savo natūralią kaip rusiškojo pasaulio dalies būseną. Kokiose ribose, kokia forma bus įtvirtinta sąjunga su Rusija (per Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją ir Eurazijos sąjungą ar sąjunginę Rusijos ir Baltarusijos valstybę)? Tai bus sprendžiama jau po to, kai bus padėtas taškas Ukrainos kaip anti-Rusijos istorijoje. Bet kuriuo atveju – pasibaigs rusų tautos susiskaidymo periodas.
Ir štai čia prasidės antrasis ateinančios naujos epochos lygmuo – jis liečia Rusijos santykius su Vakarais. Net ne Rusijos, o rusiškojo pasaulio, tai yra, trijų valstybių, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos, iškylančių geopolitinėje plotmėje kaip viena visuma. Šie santykiai įžengė į naują etapą – Vakarai mato Rusijos grįžimą į savo istorines sienas Europoje. Ir garsiai piktinasi tuo, nors širdies gilumoje turi sau pripažinti, kad kitaip ir būti negalėjo.
Nejaugi kas nors senosiose Europos sostinėse, Paryžiuje ir Berlyne, rimtai tikėjo, kad Maskva atsisakys Kijevo? Kad Rusija amžinai bus padalinta tauta? Ir dar tuo pat metu, kai Europa vienijasi, kai vokiečių ir prancūzų elitai bando perimti iš anglosaksų eurointegracijos kontrolę ir surinkti vieningą Europą? Pamiršdami, kad Europos suvienijimas tapo įmanomas tik dėl Vokietijos susijungimo, kuris įvyko rusų gera (tegul ir nelabai protinga) valia. Po šito užsimoti dar ir į Rusijos žemes – tai net ne nedėkingumo, o geopolitinio kvailumo viršūnė. Neturėtų nei Vakarai bendrai, nei Europa atskirai jėgų išlaikyti savo įtakos sferoje, o juo labiau sau pasiimti Ukrainą. Kad šito nesuprastumėt, reikia būti tiesiog geopolitiniais kvailiais.
Tiksliau, buvo tik vienas variantas – statyti ant tolesnio Rusijos, tai yra, Rusijos Federacijos, žlugimo. Bet tai, kad jis nesuveikė, turėjo tapti aišku dar prieš dvidešimt metų. O jau prieš penkiolika metų, po Putino kalbos Miunchene, net kurčias galėjo išgirsti – Rusija grįžta.
[...]
