Anot politologo, apie Kiniją kaip apie potencialią didžiąją galybę, galinčią diktuoti tam tikrų regionų ar net visos tarptautinės arenos taisykles, buvo pradėta kalbėti tik prieš dvidešimt metų.
„Tūkstantmečių sankirtoje jau pradėta gana rimtai kalbėti tiek Kinijoje, tiek ir Vakarų pasaulyje, o ypač Jungtinėse Valstijose, kad Kinija tampa supervalstybe ir kad tai yra neišvengiamas procesas“, – sakė jis ir pridūrė, kad galiausiai pasirodė, jog tai nebuvo tik tuščios kalbos, todėl ilgai netrukus pasaulio šalys atsidūrė situacijoje, kai turėjo rinktis, kurios iš konkuruojančių supergalybių, JAV ar Kinijos, pašonėje nori žygiuoti.
„Jau tada prasidėjo kalbos, kad 21-ame amžiuje geostrateginiu požiūriu mes regėsime Kinijos ir JAV tarpusavio konkurenciją, todėl daugelis likusių valstybių bus priverstos rinktis prie kurios pusės šlietis ir žiūrint iš pastarųjų kelių dešimtmečių perspektyvos, atrodo, kad taip ir atsitiko. Ta dilema yra universali, su ja susiduria praktiškai kiekviena pasaulio valstybė ir aš manau, kad Lietuva irgi nėra išimtis.“
Nors iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad tokia maža valstybė kaip Lietuva neturėtų per daug rūpeti Azijos milžinei Kinijai, vertindamas didelį Kinijos susidomėjimą ir aršią jos reakciją Lietuvos užsienio politikos atžvilgiu, K.Andrijauskas priminė, kad būtent mažų valstybių vaidmuo buvo itin svarbus griaunant Sovietų Sąjungą.
„Kinijos komunistų partija bijo Sovietų Sąjungos scenarijaus – bijo, kad ji sugrius kaip kortų namelis, panašiai kaip atsitiko su Sovietų Sąjungos komunistų partija. Čia galima prieiti ir prie Lietuvos vaidmens. Tai yra aspektas, kuris kinus pradėjo dominti ir privertė kelti klausimą – iš kur atsiranda vaidmuo tokių mažų tautų, mažų vastybėlių, mažų respublikų Sovietų Sąjungos kontekste, kurios geba padaryti labai reikšmingą įtaką supervalstybių žlugimui?“
Vilniaus universiteto docento teigimu, tą patį reikia turėti omenyje kalbant ir apie mažas tautas ir teritorinius darinius esančius faktinėje Kinijos sudėtyje, tokius kaip Taivanas, Honkongas, Tibetas ar Makao, kurie didesniu ar mažesniu lygiu siekia kada nors tapti nepriklausomomis nuo Kinijos valstybėmis.
K.Andrijauskas pažymėjo, kad Kinijos siekis bet kokia kaina išlaikyti įtaką ir valdžią minėtų teritorinių vienetų atžvilgiu yra ambicijų, savigarbos, strateginių ir ekonominių interesų klausimas. Be ekonominės naudos, kurią Kinijai atneša šie regionai, Kinija yra suinteresuota sudramdyti bet kokius nepriklausomybės judėjimus teritorijose, kurias laiko Kinijos dalimi, nes bijo domino efekto – kažko panašaus, kas atsitiko su Sovietų Sąjunga.
Tačiau, siekdama didinti savo įtaka ir laimėti šių teritorijų gyventojų palankumą, Kinija pasitelkia ne tik politinius, bet ir ekonominius bei finansinius instrumentus.
„Kinija ne be pagrindo yra vadinama ekonomine supervalstybe šiandieniniame pasaulyje ir neatsitiktinai Kinijos valdantieji supranta, kad ekonominiai svertai yra tai, kas yra svarbiausia jų įrankių dėžėje tiek vidaus, tiek ir užsienio politikos rėmuose.
Tad ne tik Tibete, bet ir Sindziange (uigūru autonominiame regione) bei Honkonge jie labai daug investuoja ir tokiu būdu yra siekiama įvairių tikslų: vienas iš jų yra įtikinti vietos gyventojus, kad Kinija atneša modernybę, kad Kinija atneša gerovę, kad su Kinija verta eiti kartu, kad ėjimas prieš Kiniją yra tiesiog žaidimas blogojoje istorijos pusėje“, – perfrazuodamas 42-ojo JAV prezidento Billo Clintono žodžius, sakė K.Andrijauskas.
„Bet kartu Kinija ypač akcentuoja fizinę infrastruktūrą, pridūrė jis. – Tai yra keliai, geležinkeliai, naftotiekiai, dujotiekiai, elektros perdavimo tinklai. Tokiu būdu viena vertus siekiama gauti išteklių iš tų regionų, užsitikrinti tų išteklių tiekimą į žemyninę Kiniją, o kita vertus, norima tuos regionus betarpiškai pririšti, fiziškai prirakinti prie Kinijos.
Daugeliu atvejų tai veikia ir turi konkrečias fizines išraiškas tiek Sindziango, tiek Tibeto, tiek ir Honkongo atvejais, kur iš tiesų matome Kinijos pastatytus inžinerinius stebuklus.“
Tačiau, anot eksperto, pastarąjį dešimtmetį Kinija ėmėsi priemonių, norėdama prie savęs pririšti ne tik Azijos regiono, bet ir viso likusio pasaulio valstybes ir užsitikrinti sau tarptautinėje arenoje lyderiaujančios ir jos taisykles kuriančios jėgos statusą.
„Aš teigčiau, kad Kinija maždaug nuo 2012 m. bando tą strategiją eksportuoti ir į užsienį, o vadinamieji naujojo šilko kelio projektai irgi buvo labai ilgai vertinami kaip tokios tendencijos dalis. Naujojo šilko kelio pagrindinė užduotis yra sukurti likusio pasaulio priklausomybę nuo Kinijos – padaryti Kiniją centrine valstybe tarptautinėje arenoje. Kita vertus, kinų požiūriu tai yra viso labo sugrįžimas į normalią būklę po 150-200 metų nenormalios būsenos“, – paaiškino jis.
Kiek toli Kinija gali eiti spaudžiant Lietuvą?
Lietuva šiemet sukėlė Kinijos pyktį dėl sprendimo palikti 17+1 formatą – Pekino sukurtą bendravimo su Europa sistemą, ir dėl leidimo Taivano vyriausybei atidaryti savo atstovybės biurą Vilniuje. Reaguodamas į tai, Pekinas paskelbė draudimą importuoti Lietuvoje pagamintas prekes arba gaminius su Lietuvoje pagamintomis detalėmis. Toks žingsnis kenkia Europos įmonėms, turinčioms gamyklas ar tiekimo grandinės šaltinius Lietuvoje.
Vokietijoje įsikūrusi automobilių dalių tiekėja „Continental“ yra naujausias pavyzdys, kaip tarptautinei įmonei daromas Kinijos spaudimas nutraukti veiklą Lietuvoje.
Keletą dešimtmečiu Kinija vadovavosi ta logika, kad laikas teka jos naudai, kas, be daugelio kitų aspektų, buvo matoma ir Taivano klausimu. Tų valstybių skaičius, kurios palaikė oficialius ar neoficialius diplomatinius santykius su Taivanu nuosekliai mažėjo. Tačiau per pastaruosius keletą metų yra matoma priešinga tendencija ir tai yra aspektas, kuris be jokios abejones neramina Pekiną, teigė politologas ir pridūrė, kad Kinijos spaudimo lygis Lietuvos atžvilgiu priklausys ne nuo pačios Lietuvos, bet didžiąja dalimi nuo jos sąjungininkų.
„Iki kokio lygio Kinija baus Lietuvą būtų sunku spekuliuoti, bet ką galima tikrai pasakyti yra tai, kad daug kas priklauso nuo mūsų partnerių – primiausia likusių ES valstybių, ES kaip tokios ir bendrai Vakarų pasaulio.
Viena vertus, daugeliui šalių ir ypač jų ekonomikos subjektų tai kas įvyko tarp Lietuvos ir Kinijos yra labai bloga nuajiena, bet kita vertus, vargu ar mes surastume nors vieną pasaulio valstybę, ypač Vakarų paaulio valstybę, kuri pasakytų, kad daryti pinigus Kinijoje yra lengviau negu prieš du ar tris metus. Ir ne tik dėl pandemijos konteksto.
Kinijoje vyksta labai rimti vidaus politikos ir kartu politinės ekonomijos pokyčiai, kurie aiškiai signalizuoja, kad verslą Kinijoje vystyti bus sudėtingiau visiems“, – paaiškino K.Andrijauskas.
Vis dėlto šiuo metu demonstruojama kategoriška, griežta Kinijos pozicija, yra beprecedentė ir signalizuoja apie jos pasiryžimą eiti iki galo.
„Tai ką Kinija dabar daro Lietuvos atžvilgiu... Tai yra – bando spausti trečiųjų valstybių juridinius subjektus, tarptautines korporacijas – yra kokybiškai naujas dalykas.
Kiek man yra žinoma, nieko panašaus istorijoje mes dar neturėjome. Praėjusios savaitės Kinijos pareiškimai apie potencialias sankcijas per trečiasias šalis irgi yra labai įdomus signalas.
Tai yra blogos naujienos mums, bet taip pat tai yra labai blogos naujienos ir visam likusiam Vakarų pasauliui, nes automatiškai atsiranda klausimas: „Kur dar Kinija gali supykti?“ Lietuvos atžvilgiu tai yra šitas aspektas, bet Kinija turi labai rimtų problemų praktiškai su kiekviena didesne Vakarų pasaulio valstybe nuo Australijos iki Kanados, o taip pat ir su ištisa virtine Europos valstybių“, – pabrėžė ekspertas.
Kita vertus, Kinija taip pat jaučiasi baudžiama ir kad ją baudžią būtent Lietuva:
„Kinų požiūriu Lietuvos iniciatyva, ypač dėl Taivano atstovybės pavadinimo, yra rimtas status quo pokytis tarptautinėj arenoj, todėl Kinija objektyviai negali to ignoruoti dėl to, kad Kinijos komunistų partija yra nemaža dalimi iki šiol grindžianti savo legitimumą idėja, kad ji užbaigs nacionalinio pažeminimo amžių“, – kalbėjo K.Andrijauskas.
Todėl nors tą padaryti – labai sunku, labai svarbu nubrėžti, kur yra ta nacionalinio pažeminimo pabaigos linija.
„Daug kam pabaigos linija yra toji, kad bus susigrąžinta Taivano kontrolė – tik tada nacionalinis pažeminimas iš tikrųjų baigsis. Kinijos komunistų partija į šią idėją yra suinvestavui tiek daug, kad atsitraukti jai jau darosi labai sunku, – patikino docentas. – Todėl kiekvienas tarptautinės arenos pokytis, kuris bylotų Taivano faktinio valstybingumo naudai jai yra labai bloga tendencija.“
Vis dėlto vertindamas šios, vis dar sparčiai augančios supervalstybės ateitį, K.Andrijauskas neatmetė galimybės, kad Kinija kada nors galėtų pakeisti savo strategiją ir užuot kariavusi su Vakarais, ištiestų jiems ranką.
„Kalbėti apie tikrąji Kinijos veidą yra sudėtinga, nes reikia suprasti, kad dabartinė, Xi Jinpingo valdoma Kinija yra kitokia negu Kinija buvo prieš 10 metų – tai buvo autoritarinė, tikrai griežta valstybė, bet prie Xi Jinpingo mes matome praktikas, kurias galima vadinti totalitarinėmis, ypač Seidziango uigūrų autonominiame regione.
Mes matome betarpišką norą sustiprinti savo asmeninę valdžią regione, mes metome grįžimą prie selektyvaus Maoizmo, todėl nieko keisto, kad šitie dalykai yra ištransliuojami ir šalies užsienio politikoje.
Bet šiame kontekste verta pabrėžti, kad Xi Jinpingas nebūtinai yra tikrasis Kinijos veidas. Kinija yra pati įvairiausia, kokią mes kada nors turėjome žmonijos istorijoje ir ten gyvena labai daug talentingų, gabių ir norinčių draugiškai su pasauliu bendrauti žmonių“, – teigė jis.
