Kariai fronte dar tų paliaubų metu neabejojo, kad jos vis viena baigsis tuo pačiu, kuo ir visos kitos – pozicinis karas vėl atsinaujins. Dabar jie neabejoja tuo, kad jis ir toliau tęsis be regimos pabaigos. Padėtis išties atrodo aklavietėje – Rusijos režimas negali nutraukti ugnies, kol neprivertė Ukrainos kapituliuoti pagal jo sąlygas, gi Ukrainos valdžia neketina ir negali to padaryti. O jei Rusija griebtųsi naujo plataus mąsto puolimo, ukrainiečiai jai žada kraujo pelkę.
„Derybos“ – mirties taške
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, per rinkimus bene labiausiai žadėjęs pabaigti karą Donbase, itin džiaugėsi tuo, kad praėjusią vasarą buvo sudarytos tokios paliaubos, kurios jau nuo pat pradžių atrodė būsiančios rekordiškai ilgos bei tikros.
Mat begalė ankstesnių „paliaubų“ baigdavosi kone sekančią dieną ar ne valandą po jų sudarymo – Rusijos kontroliuojamos pajėgos atidengdavo ugnį, ukrainiečiai atsakydavo tuo pačiu ir karo ratas sukdavosi toliau.
Nors jau ne vienerius metus nebėra tokio plataus masto susirėmimų, kokie siautėjo pirmaisiais karo metais, bent keletą kartų per metus įsiplieskia stambesni mūšiai atskiruose fronto ruožuose – pirmiausia, žinoma, ten, kur priešų pozicijos arčiausiai viena prie kitos.
O V.Zelenskis ir jo aplinka praėjusią vasarą dar tikėjosi, kad pavyks surasti kažkokį kompromisą su Kremliumi.
Pastarasis bei jo šeimininkas Vladimiras Putinas reikalauja vieno – Ukrainos valdžia turi besąlygiškai surengti „vietos rinkimus“ užgrobtose „liaudies respublikose“, pripažinti vietos ginkluotas formuotes ir, iš esmės, – tas pačias „respublikas“ ir tik po to jau, galbūt, atgautų sienos su Rusija kontrolę bei formalią butaforinę „valdžią“. Tačiau kartu Ukraina savo konstitucijoje, pasak Rusijos, būtinai turi įteisinti ir specialią tų teritorijų „autonomiją“.
Kol Kremlius dar manė, kad gali priversti Kijevo viršūnes nusileisti, fronte buvo tylu – išties rekordiškai ilgą laiką, net keletą mėnesių. Tačiau, paaiškėjus, jog Ukrainos valdžia nesirengia taip besąlygiškai, kaip reikalauja Rusija, kapituliuoti, fronte ugnis pamažu atgijo ir įsisiūbavo bemaž iki ankstesnių apsukų.
Negana to, šį pavasarį Rusija ėmė staigiai kaupti pajėgas Ukrainos rytiniame pasienyje bei okupuotame Kryme, taip tarsi grasindama atvira, plataus masto invazija.
Taip Kremlius, greičiausiai, ir gąsdino Kijevo valdžią, ir testavo naująją JAV administraciją, ir spaudė Prancūzijos bei Vokietijos vadovus, kad šie, savo ruožtu, prispaustų Kijevą nusileisti Maskvai.
Pagaliau Rusija paskelbė atitraukianti pajėgas, tačiau daugelis stebėtojų teigia, jog atitraukia tik iš dalies ir gali greitai ten jas grąžinti – ypač todėl, kad, esą, vietoje paliekama kone visa sunkioji technika.
Oro uostas tebeliepsnoja
Dar tuomet, kai paskutinių paliaubų buvo laikomasi, Ukrainos kariškiai fronto linijoje – tiek vadovaujantieji, tiek eiliniai – tvirtino, jog tos paliaubos pirmiausiai naudingos priešui. Mat jis, esą, jų metu elgiasi, kaip visada – stengiasi kuo labiau įsitvirtinti, pagerinti savo pozicijas, pagausinti ir atnaujinti ginkluotę bei gyvąją jėgą, apskritai kuo geriau pasirengti naujoms kovoms.
Paliauboms jau pradėjus žlugti, net Europos saugumo ir bendradarbiavimo (ESBO) misijos stebėtojai fiksavo, jog Rusijos kontroliuojamos pajėgos grubiai pažeidžia jų sąlygas, kaupdamos sunkiąją techniką šalia fronto linijos, naujai minuodamos teritoriją.
ESBO jau nuo pavasario fiksavo, jog Rusijos kontroliuojamoje „liaudies respublikų“ teritorijoje dešimtys tankų sutraukiami mažiau, nei 15 kilometrų nuo fronto linijos, kartu su reaktyvinėmis salvinės ugnies sistemomis, 122 mm kalibro pabūklais „Gvozdika“. Taip pat fiksuoti nauji minavimo atvejai mažiau, nei kilometrą nuo fronto linijos.
O šiuo metu bene karščiausia yra keliose fronto vietose – pirmiausia, prie vienos iš „Donecko liaudies respublikos“ citadelių – Horlivkos ir prie Donecko oro uosto.
Prie šalia Horlivkos esančios gyventvietės Šumy yra vandens tiekimo stotis ir bokštas, vandeniu aprūpinantis net tris svarbius regiono miestus – Ukrainos kontroliuojamus Mariupolį bei Torecką ir Rusijos valdomą Donecką.
Būtent iš to bokšto priešo snaiperiai šaudo į ukrainiečių pozicijas, keletą nukovę bei sužeidę. Tačiau Ukrainos kariškiai sako negalintys sunaikinti to bokšto, nes sukeltų nemažą humanitarinę nelaimę, o Rusijos propaganda tai išnaudotų savo tikslams.
Gi pats Donecko oro uostas, kuris visiškai sunaikintas bene didžiausių ir ilgiausių šio karo kautynių metu, yra užimtas Rusijos kontroliuojamų pajėgų, tačiau jo teritorijoje dar yra ir ukrainiečių pozicijos.
Sugriauti ir susprogdinti terminalai priklauso „liaudies respublikoms“, tačiau buvęs lėktuvų pakilimo takas iš esmės kontroliuojamas ukrainiečių, nes jie įsitvirtinę šalia jo esančioje kalvoje, pavadintoje „Skruzdėlynu“.
Taigi, šiuo metu „Skruzdėlyną“ reguliariai apšaudo priešas, ten įsitvirtinę ukrainiečiai atsako tuo pačiu. Abi pusės, žinoma, patiria ir nuostolius.
Donecko oro uostas – netoli Donecko aglomeracijai priklausančios Avdyjivkos. Šis miestas taip pat svarbus tuo, jog jame esančioje „pramoninėje zonoje“ – buvusiame įvairių gamyklų, sandėlių ir kitų pramoninių pastatų kvartale, priešų įtvirtinimus vieną nuo kito skiria vos keliasdešimt metrų.
Netoliese – kita nuolatinių mūšių vieta, „Butovkos šachta“ – ukrainiečių kontroliuojama buvusi kasykla.
Pliekia iš visko
Tai, kad fronte, o ypač – prie Donecko oro uosto – karių žargonu tariant, išties „vyksta judesys“, galima įsitikinti vos atvykus į Avdyjivką.
Šeštą valandą ryto vienas po kito staiga nugriaudi maždaug dešimt sprogimų, kurie, regis aidi visai netoliese.
„Skersvėjai. Nuolatos pučia tai rytą, tai vakare“, – juokiasi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 72-osios brigados kariai, su kuriais lryto.lt korespondentas bendravo Avdyjivkos pakraštyje esančiame brigados štabe.
Kariai teigia, jog tai – minosvaidžių sprogimai, o priešas greičiausiai šaudė į Donecko oro uoste esančias ukrainiečių pozicijas, kur išvakarėse nuo snaiperio kulkos žuvo ukrainiečių karys.
Netrukus paaiškėja, jog taip ir buvo – rytinės minos išties krito ant „Skruzdėlyną“ bei kitų šalia esančių pozicijų, kurias šiuo metu užima 58-oji Ukrainos kariuomenės brigada.
„Jau visai nesivaržydami šaudo iš tankų, sunkiosios artilerijos. Juk jie turi visą šarvuotosios technikos grupę, kuri stovi naujajame terminale, parkinguose. Kai buvo šalčiai, mes girdėdavome, kaip jie šildo motorus, perveža techniką iš vienos vietos į kitą. Ir štai, užvakar vienas tankas išvažiavo į priekį ir tris kartus iššovė į mūsų pozicijas“, – lrytui.lt pasakojo apšaudytų priešakinėse pozicijose Donecko oro uoste esančio ukrainiečių dalinio vadas, kariniu šaukiniu Averas.
Pasak Avero, neseniai juos apšaudė ir 122 mm kalibro savaeigės haubicos, tačiau didžiausia problema ir pavojus, kaip ir kitose fronto vietose – snaiperiai. Tiek pavieniai, tiek jų grupės.
„Pabrėšiu, kad apskritai priešo ugnis nebėra tokia padrika, šaudant tik į mūsų pusę ir bet kaip. Dabar jie jei dirba, tai rimtai, konkrečiai taikydami. Bet snaiperiai – tai atskira istorija. Žvalgybos duomenimis, atvyko specialistai iš Rusijos – tai matyti iš to, kaip žūsta mūsų žmonės.
Taigi, dabar galvos tiesiog negalima iškišti. Mes dar labiau apsikasėme, dar giliau, kiek tik buvo įmanoma. Bet vis tiek nuo snaiperio nepasislėpsi, vis viena jis ras spragą. Na, ir mes analizuojame, darome išvadas, kad bent kitą kartą toje pačioje vietoje mūsiškis nežūtų“, – pasakojo Averas.
Be to, pasak karininko, jei anksčiau priešas atidengdavo ugnį daugmaž reguliariai – pavyzdžiui, rytą ar vakarą, tai dabar tai gali padaryti bet kada.
„Va ir dabar ryte, lygiai 2 minutės po šešių iš minosvaidžio apšaudė, taikėsi į mūsų pozicijas, kelią. Aš dargi ir nufilmavau. Tad sėdi, paukščiukai čiulba ir staiga dešimt minų nukrenta viena po kitos“, – sako Averas.
Jis rodo lryto.lt korespondentui savo mobiliuoju telefonu nufilmuotą epizodą iš apkasų, kai girdisi, kaip iššauna priešo minosvaidis, švilpdama atskrenda mina, kuri sprogsta netoliese.
Priešas – per žingsnį priekyje?
„Mano karys žuvo, kai vos pusantros sekundės iškišo galvą, kad pažiūrėtų, kas prieš jį, pamatytų didesnį plotą. Suprantama, jis to galėjo ir nedaryti. Kartu su juo sargyboje stovėjęs karys taip sakė – kad užteko vos sekundės ar šiek tiek daugiau, kad gautų kulką į galvą.
Taigi jie pastoviai taikiklyje laiko mūsų pozicijas, visas vietas, kur gali pasirodyti žmogus. Aš ne snaiperis, tačiau vis viena aišku, kad vienas žmogus negali taikytis į visas tokias vietas, per sekundės dalį negali pervesti vamzdžio iš vienos vietos į kitą. Taigi, dirba visa grupė, pasiskirstę vaidmenimis, vietomis. Viskas, kaip turi būti, kaip pagal vadovėlį“, – apie tai, kaip išvakarėse žuvo jo karys, pasakoja karininkas.
Būtent tokios šio epizodo aplinkybės – labai iškalbingos psichologiniu požiūriu. Juk tokia snaiperių grupė turi budėti priešais ukrainiečių pozicijas kiauras paras, žinoti kiekvieną plyšį ar vietą, kur gali nors sekundės daliai pasirodyti auka ir būti pasirengusi tuojau tą akies mirksnį išnaudoti. Tai – ir psichologinio spaudimo priemonė ir pranašumo demonstravimas.
„Turiu pripažinti, kad jie dabar mus apžaidžia. Jie dirba intensyviau ir rezultatyviau. Žinoma, didelį vaidmenį vaidina ir tai, kad mūsų kariai per dažnai neatsargiai elgiasi pozicijose, išlenda į atvirą lauką ten, kur negalima.
Bet, žinoma, ir mes jiems atsakome ir dėl to jei turi nuostolius. Žvalgybos duomenimis, pas juos – taip pat nuolat žūsta žmonės. Tai galima konstatuoti vien mūsų fronto ruože ir kalbant tik apie snaiperių kovą. Štai per pastarąjį mažiau, nei mėnesį pas mus vien dėl snaiperių – du sužeisti. Vienas į galvą, bet išgyveno, vienas į koją ir keturi žuvę. Taigi, tai – jiems geri rezultatai“, – sako Averas.
Tačiau, pasak ukrainiečių karininko, nors atsakomoji Ukrainos pajėgų ugnis kartais būna, jo nuomone, per vangi ir per „formali“, Ukrainos kariai taip pat „dirba efektyviai“.
Jis lryto.lt korespondentui rodo kitą epizodą, šįkart – nufilmuotą specialiomis slaptomis kameros, nukreiptomis į priešo pusę. Matyti, kaip į apgriauto keliaaukščio pastato viršutinį aukštą vogčiomis sueina priešo kariai, rengdamiesi iš ten apšaudyti ukrainiečių pozicijas, o po kelių minučių viso pastato viršus paskęsta galingo sprogimo liepsnose bei dūmuose.
„Čia mūsų kaimyninė brigada pagal mūsų duotas koordinates ir pranešimą padirbėjo, gražuoliai. Lupo iš artilerijos, taigi, pagal perimtus tos pusės radioelektroninių ryšių duomenis, pas juos iš karto keli „dušimtiniai“ (žuvusieji – red. past)“, – apie tai, kas čia įvyko, pasakoja Averas.
Jei puls – ne visu frontu?
Pasak ukrainiečių karininko, toks gyvenimas fronte vyksta visus pastaruosius keletą mėnesių – nuo pat to momento, kai 58-oji brigada užėmė šias pozicijas.
„Tą patį rytą, kai mes naktį atvykome į tas pozicijas, mus draugiškai pasveikino priešo minosvaidžiai. Iš anos pusės prieš mus stovi kadriniai Rusijos kariuomenės karininkai, Rusijos jūrų pėstininkai, „Donecko liaudies respublikos“ motošaulių kuopa“, – sako Averas.
Jis teigia, kad pavasarį, kai kilo įtampa ir triukšmas dėl Rusijos pajėgų telkimo prie Ukrainos sienų, o visos Ukrainos pajėgos buvo pilnoje kovinėje parengtyje, jis pats buvo „95 proc. įsitikinęs“, kad nieko ypatingo nebus.
„O kam jiems to reikia? Teisingiau, kam to reikia V.Putinui? Jis tiesiog rodė, kad nesitrauks atgal ir jam nė motais visos sankcijos ir kitų šalių prezidentų kalbos. Rodė savo jėgą, kad „jeigu kas“, jeigu „pereis raudoną liniją“ kažkas, tai jis parodys. Tą patį sakė ir savo brifinge, kurį aš klausiau ir po kurio galutinai supratau, kad nieko nebus. Tiesa, jie ten kažkurią dalį pajėgų išvedė atgal, kažkurią – paliko.
O tai ką jie daro dabar pačiame fronte, manau, gali būti tiesiog tyčinis provokavimas, kad mes kažkaip žymiai rimčiau atsakytume ir tada būtų galima užsukti didesnio karo mechanizmą. Bet viskas taip toliau ir bus“, – prognozavo patyręs karys.
Kita vertus, jis neatmetė, jog V.Putinui gali kas nors „trenkti į galvą“, be to, Rusijos pajėgos gali pamėginti užpulti ukrainiečius kuriame nors atskirame fronto ruože.
„Na, kiekvienais metais kažkas tokio būna. Pavyzdžiui, pernai buvo tas jų „prasiveržimas“, kai jie puolė 72 ir 93 brigadų pozicijas. Bet visi pasirengę, dabar mūsų armija stipri.
Mačiau visas „paliaubas“. Per vienas iš jų 2015 m. aš pirmą kartą buvau sužeistas, kai mūsų koloną iš pasalų sušaudė. Tos paliaubos – tai žmonėms, kurie ten, toli, galvotų, jog viskas gerai ir ramu. O iš tiesų čia 24 valandas 7 paras per savaitę karas“, – reziumuoja Averas.
