Baltijos Taryba 1990 m. vasario pradžioje nusprendė pakviesti Azerbaidžano liaudies fronto ir Armėnijos nacionalinio judėjimo atstovus į Rygą bandyti užgesinti kylančio konflikto dėl Kalnų Karabacho. Iš Lietuvos pusės susitikime dalyvavo Sąjūdžio vadovas V.Landsbergis, Sąjūdžio seimo tarybos nariai – V.Čepaitis ir šių eilučių autorius.

Tai buvo netikėtas vienas pirmųjų Sąjūdžio ir liaudies frontų pasirodymas tarptautinėje arenoje, būsimos užsienio politikos užuomazgos. Kaip vyko derybos – atskiras aprašytinas epizodas. Galima tik paminėti, kad rašomos deklaracijos pagrindu tapo V.Landsbergio pasiūlytas tekstas. Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai nelabai ir ginčijosi.

Sąjūdžio pozicija buvo paprasta: konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl konkretaus rajono, kuris savarankiškai reiškė nepasitenkinimą esama situacija, beje, pradedant ekologiniu judėjimu, yra bolševikinės nacionalinės politikos, šiurkščiai mechaniškai padalijusios nacionalines teritorijas, pasekmė, tad išsivadavus iš sovietinės sistemos bus galima taikiu būdu civilizuotai reguliuoti ir aštrius tarpusavio santykius.

Bet vos pasibaigus pasitarimui pasigirdo informacija apie žudynes Kalnų Karabacho kaimuose. Sąjūdžio ir frontininkų pastangos, deja, liko tik geromis intencijomis. Grįždami namo svarstėme, kas iš tikrųjų vyksta, o viena išvadų buvo mintis, kad konfliktų priežastys yra gilesnės nei mechaninė sovietinė politika nacionaliniu klausimu.

Tenka atsigręžti ir į istoriją, net iki seniausių laikų, ir į šimtmečiais susiformavusią paslėptą ir atvirą tautų bendravimo psichologiją. Kaip žinoma, tik 1994 m., žuvus 30 tūkstančių aukų, Kalnų Karabachą pasiekė paliaubos su pasikartojančiais įtemptų santykių proveržiais iki šių dienų.

Vienas ano meto idealistinių spėliojimų apie ateitį buvo susijęs su viltimi, kad užaugusi nauja politikų karta pakreips kibirkščiuojančius santykius į taikaus bendradarbiavimo kelią.

Nauja politikų karta užaugo, o „santykiai“ vėl pavirto nauju karu, į kurį pradeda pintis Turkija, Iranas ir kitos suinteresuotos valstybės. Kol kas tyli Armėnijos strateginė partnerė ir karinės ginkluotės Azerbaidžanui pardavėja Rusija.

Ilgą laiką atrodęs lokalus konfliktas virsta geopolitinės kovos lauku. Jungtinės Tautos ragina Armėniją ir Azerbaidžaną sėsti prie derybų stalo, bet abiejų valstybių vadovų pareiškimai vis aiškiau skleidžia žinią, jog derybos gali įvykti tik kiekvienai konfliktuojančiai pusei pasiekus konkrečių laimėjimų fronte.

Kokios tos pergalės, sunku prognozuoti, bet, vis labiau intensyvėjant ginkluotai priešpriešai su rimta šiuolaikine karine technika, gali likti tik išdeginta žemė ir pabėgėlių būriai.

Reikia pripažinti, jog 1994 m. paliaubose didelis vaidmuo teko Rusijai. Kaip bus dabar, neaišku. Susidaro įspūdis, kad Maskva tyčia delsia laukdama, kol į „taikdarystės“ misiją bus pakviesta aukščiausiu tarptautiniu lygiu.

Armėnija yra Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai faktiškai vadovauja Rusija, narė. Beje, kaip ir Baltarusija. Armėnija į organizaciją dar nesikreipė, o, atrodo, ir Rusija nelabai to pageidauja, nes tektų susidurti, kad ir „atsitiktinai“, su Turkija, NATO nare. Tiesą sakant, Turkija, be užuolankų reikšdama konkretų palaikymą karo lauke Azerbaidžanui, graužia NATO pamatus. Neatmestina, kad ateityje galime sulaukti „...exit“ ir Europos saugumo sistemoje.

Kyla klausimas: kodėl konfliktas Kalnų Karabache paaštrėjo dabar, nors tai galėjo įvykti bet kada per pastaruosius dešimt metų? Pasinaudota tuo, kad nugrimzdusios į rinkimų kovas JAV neturės nei laiko, nei noro reguliuoti konfliktą už jūrų marių? Sunku patikėti, kad Armėnijos premjeras N.Pašinianas, iš dalies provakarietiškos krypties politikas, netyrė, kokia galėtų būti Vakarų reakcija į jo nenorą sėsti prie derybų stalo ir dar entuziastingą atsiliepimą į karingą, patriotišką visuomenės nusiteikimą.

Be to, N.Pašinianas ketina pripažinti Kalnų Karabacho respubliką, paskubomis sudarant su ja savitarpio pagalbos sutartis, tai, savaime suprantama, reikštų visišką konflikto zonos militarizavimą. (Rašinys rašytas ketvirtadienį. – Aut.)

Ekspertai teigia, kad Armėnijoje gali pradėti sparčiai sekti kariniai resursai, juolab kai logistika pagal strateginės partnerystės sutartį iš Rusijos yra užblokuota Gruzijos. Azerbaidžano, didesnės ir turtingesnės už Armėniją šalies, karinės galimybės gal ir geresnės, bet ne be dugno.

Gali atsitikti ir taip, kad, apmenkus karinėms pajėgoms iš abiejų pusių, priartės ir derybų stalas.

Žinoma, anksčiau ar vėliau taikos derybos įvyks, tačiau saliamoniško sprendimo nepavyks surasti. Po dabar dar neaišku kiek aukų įtampa sumažės, bet nepradings. Iki kito karto. Tenka pripažinti, kad įvairiose planetos vietose yra santykių tarp valstybių ir tautų aklagatvių, kurie išnyks nebent žmonėms išsikrausčius į kitas planetas.

Natūralu klausti, ką įvykiai regione, kuriam Lietuva neabejinga nuo Sąjūdžio laikų, reiškia mūsų valstybei dabar? Aš asmeniškai palaikau Armėniją, ja domėjausi nuo studijų laikų. Manau, kad ir konflikte dėl Kalnų Karabacho ji teisesnė nei Azerbaidžanas. Tokios pat nuomonės yra ir daugiau Lietuvos gyventojų.

Tačiau subjektyvi nuomonė nėra kelrodis valstybės pozicijai. Kol kas oficiali Lietuvos pozicija tokia kaip ir kitų ES narių – reikia kuo skubesnių taikos derybų.

Yra viena įdomi aplinkybė. Du mėnesius mūsų dėmesys sutelktas į Baltarusiją. Karas Kalnų Karabache mirksniu nustelbė žinias apie įvykius kaimyninėje šalyje. Yra manančių, kad gaisras Pietų Kaukaze sukeltas specialiai, norint atitraukti dėmesį nuo Baltarusijos. Ir ne tik atitraukti dėmesį, bet ir „pasitvarkyti“ remiant A.Lukašenką.

Mano manymu, viskas kur kas sudėtingiau, tačiau tai jau atskira tema.