Khalilas Bey, Osmanų imperijos užsienio reikalų ministras, 1918 m. gegužės mėn., Batumis
Šis 1918 metais pareikštas grasinimas padeda suprasti, kodėl 1915 m. armėnai buvo masiškai žudomi savo istorinėje tėvynėje, kodėl prieš ir po šio įvykio buvo vykdomos mažesnio masto žudynės, kodėl 1920 m. Turkija užpuolė naujai įsteigtą Armėnijos Respubliką ir prieš šimtmetį kartu su bolševikais atėmė iš mūsų nepriklausomybę.
Šis grasinimas išreiškia samprotavimo logiką, kurią suvokus tampa aišku, kodėl šiuo metu Turkijos autoritarinis vadovas kartu su Azerbaidžano diktatoriumi sutelkė visas savo jėgas prieš Armėniją. Karabacho konfliktas talkino ir tebetalkina Turkijai darant milžinišką spaudimą Armėnijai.
Vakarų žiniasklaida dažnai dalyvauja beprasmiškoje šio karo kurstytojų diskusijoje. Tačiau tiems, kurie išmano įvykių kontekstą ir vadovaujasi paprasta logika, nelieka abejonių: Arcacho Respublika, kaip ir Armėnijos Respublika, neturėjo jokio motyvo, jokio karinio ar politinio tikslo, galėjusio paskatinti juos pradėti konfliktą prieš šalį, kurios karinis biudžetas prilygsta visam Armėnijos biudžetui. Tai yra akivaizdi tiesa, gerai žinoma mūsų regionu besidomintiems ekspertams.
Azerbaidžanas daugelį metų nuosekliai pažeidinėjo paliaubų režimą, kuris buvo įvestas pasirašius 1994-1995 m. neterminuotus trišalius susitarimus. Azerbaidžanas taip pat nuosekliai atmetinėjo ESBO Minsko grupės pirmininkų siūlymus įvesti paliaubų pažeidimų tyrimo mechanizmus ir sustiprinti paliaubų stebėseną, kad būtų sustabdyta jėgos panaudojimo galimybė ir užkirstas kelias „kaltinimų žaidimo“ kurstymui.
Po 2020 m. liepos mėnesį vykdytos agresijos prieš Armėniją vėl buvo pradėtos kalbos apie paliaubų pažeidimų stebėjimo mechanizmų įrengimą palei kontaktinę liniją su Kalnų Karabachu bei Armėnijos ir Azerbaidžano sieną, tačiau šios kalbos vėl pasiekė kurčias Azerbaidžano vadovybės ausis.
Tai, kad rugsėjo 25 d. Azerbaidžanas atmetė dabartinio ESBO pirmininko asmeninio atstovo prašymą vykdyti kontaktinės linijos stebėjimą, yra akivaizdus įrodymas, atskleidžiantis pagrindinį Azerbaidžano tikslą – nuslėpti savo ketinimus pradėti karą.
Pateisindamas savo valstybės agresiją Azerbaidžano vadovas kreipdamasis į tautą tarė: „Mes kovojame savo žemėje. Šiandien Azerbaidžano armija mūsų žemėje rengia pražūtingas priešui atakas.“ Šis pateisinimas man priminė įdomų atvejį iš 2015 m. vasario mėnesį vykusios Miuncheno saugumo konferencijos. Azerbaidžano prezidentui apkaltinus armėnus visomis pasaulio nuodėmėmis aš bandžiau pateikti klausimą, kurį man galiausiai pavyko užduoti: paėmęs mikrofoną paskutinę akimirką kreipiausi tiesiai į jį.
Savo klausimu norėjau priminti, jog ESBO Minsko grupės pirmininkai „paragino Azerbaidžaną laikytis įsipareigojimų taikiai išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą“. Taip pat pridūriau, kad „kaltinimų žaidimai“ neišsprendė svarbiausio klausimo – konflikto sprendimas prasideda, kai nustojama šaudyti.
Taigi kreipiausi į jį sakydamas: „Nustokite šaudyti!“ Tai suerzino Azerbaidžano vadovą ir jis atsakė tais pačiais žodžiais, kuriuos ištarė prieš kelias dienas: „Azerbaidžano žemėje azerbaidžaniečių kariai gali šaudyti ten, kur jie nori, ir tiek, kiek jie nori.“
Būtent šis suvokimas (šiuo atveju klaidingas suvokimas) privedė prie to, kad Azerbaidžanas prarado Karabachą, kurį prie jo aneksavo Stalinas 1921-aisiais. Žudydamas armėnus „Azerbaidžano žemėje“ (Sumgaite ir Baku, jis ne tik įgalino Karabacho armėnus gintis, siekiant atkurti teisingumą, bet ir prarado moralinį argumentą dėl Azerbaidžano teisės kontroliuoti Karabachą.
Pradėdamas karą prieš Karabacho armėnus ir chaotiškai šaudydamas į gyvenamąsias vietas 1991-aisiais Azerbaidžanas prarado Karabachą, kuris iš tiesų niekada jam nepriklausė, nes niekada nebuvo nepriklausomo Azerbaidžano sudėtyje.
Tą patį galima pasakyti ir apie 2016 m. balandį vykusį karą, kuriam tik prasidėjus jau buvo užfiksuoti Talyšų kaime siaubingai suluošinti pagyvenusių armėnų kūnai ir nukirsdintų karių lavonai. Tas pat pasakytina ir apie 2020 m. liepos mėnesį įvykdytą išpuolį prie šiaurės rytinės Armėnijos sienos, kurio metu buvo taikomasi į civilinę infrastruktūrą, o tai yra akivaizdus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas.
Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinį išpuolį, kurio metu vaikai yra priversti slėptis Stepanakerto pogrindyje, visai kaip 1991-1994 metais.
Čia vertėtų prisiminti garsiąją politinio mąstytojo Edmundo Burke'o frazę, kurią jis ištarė prieš du šimtmečius kritikuodamas Didžiosios Britanijos vyriausybės bandymus sumindžioti Amerikos kolonijų apsisprendimo teisę: „Tauta, kurią nuolat siekiama užkariauti, negali būti valdoma.“ Tik įsigilinę į šiuos jo žodžius mes priartėsime prie taikos įvedimo Arcache ir išspręsime šį klausimą taip, kaip naudingiausia kelis tūkstantmečius tame regione gyvenantiems žmonėms.
Išoriniai žaidėjai gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą įtaką konflikto eigai. Tiesioginis karinis Turkijos dalyvavimas ir visapusiškas palaikymas Azerbaidžanui yra labiausiai nerimą keliantis šio karo aspektas.
Kai kurie analitikai bando sulyginti Turkijos ir Rusijos vaidmenis šioje situacijoje. Tokią strategiją mažų mažiausiai galima pavadinti dirbtinai pritempta, blogiausiu atveju – klaidinančia.
Rusija yra ESBO Minsko grupės pirmininkė, palaikanti glaudžius ryšius su Jerevanu ir Baku, tad veikia kaip tarpininkė. Turkija neturi diplomatinių santykių su Armėnija, laiko sienas su Armėnija uždarytas ir neabejotinai teikia paramą Azerbaidžanui.
Be to, po masinių Turkijos ir Azerbaidžano bendrų karinių pratybų, vykusių šį rugpjūtį, Turkija dalį savo karinės įrangos ir personalo paliko Azerbaidžane. Turkijos karo ekspertai tariamai kovoja kartu su azerbaidžaniečiais, kurie naudoja turkų gamybos ginklus, įskaitant bepiločius orlaivius ir karo lėktuvus.
Remiantis patikimais šaltiniais, Turkija verbuoja ir veža į Azerbaidžaną užsienio teroristus kovotojus. Tuo metu NATO narė Turkija teikia Azerbaidžanui visišką politinę ir propagandinę paramą aukščiausiu valstybės lygmeniu.
Pagal susiklosčiusią situaciją išeina taip, kad Arcacho gyventojai iš esmės kovoja prieš Turkijos ir Azerbaidžano sąjungą. Turkija, pagrįstai laikoma Osmanų imperijos įpėdine, prieš šimtmetį padariusi viską, kad sunaikintų armėnų tautą jos istorinėje tėvynėje ir iki šiol teisinanti šį nusikaltimą, dabar visais galimais būdais remia Azerbaidžaną, kad jis įvykdytų tuos pačius genocidinius veiksmus Pietų Kaukaze. Ši genocidinė Turkijos ir Azerbaidžano sąjunga kelia rimtą grėsmę mūsų regiono tautoms.
Būtent todėl ir reikalingi tikslingesni pareiškimai ir veiksmai. Raginimai, kad „abi pusės“ arba „visos pusės“ nutrauktų karo veiksmus, neduoda jokių rezultatų.
Kai agresoriai yra aiškiai žinomi, panašūs raginimai tik sumažina jų atsakomybę ir apkaltina auką. Istorijoje mes ne kartą stebėjome graudžias pasekmes, kylančias iš panašių klaidingų prielaidų.
Karų kurstytojams turi būti įvestas sankcijų režimas, o karas nedelsiant sustabdytas, nes kas valandą miršta jauni žmonės. Arcachas ir Armėnija gina savo tėvynę, o užsienio samdiniai ir kariai Azerbaidžane kovoja už liguistas Ankaros ir Baku diktatorių ambicijas!
Kaip 1989 m. lapkritį teigė didis žmogaus teisių gynėjas Andrejus Sacharovas, „Azerbaidžanui Karabacho ginčas tėra ambicijų klausimas, o Karabacho armėnams tai gyvybės ar mirties klausimas“.
