Kiekvienam, bent kartą automobiliu kirtusiam Armėnijos ir Gruzijos sieną, yra žinoma, jog padėtis šiaurės rytinėje Armėnijos ir Azerbaidžano sienos dalyje yra itin nenuspėjama. Azerbaidžaniečių karinės pajėgos dažnai apšaudydavo aplinkines teritorijas laikydamos gyventojus nuolatinėje įtampoje.
Neretai keliautojų buvo prašoma nukrypti nuo maršruto, kad nekiltų pavojaus jų saugumui. Nepaisant to, turime pripažinti, jog kelių pastarųjų dienų įvykiai yra visiškai kitokio pobūdžio. Taikymasis į civilinę infrastruktūrą yra aiškus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo požymis.
Vis dėlto praėjus kelioms dienoms po atsinaujinusių karo veiksmų, į kuriuos Armėnijai teko reaguoti atsakomaisiais veiksmais, mus pasiekė šokiruojantis Azerbaidžano gynybos ministerijos grasinimas dėl galimo raketų išpuolio prieš Armėnijos Mecamoro atominę elektrinę.
Šis grasinimas bendrąja prasme yra akivaizdus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas. Panašūs veiksmai yra atviras valstybinio terorizmo ir genocidinių ketinimų demonstravimas.
Kai kurie tarptautinės bendruomenės nariai ir organizacijos, kol nėra nepriklausomai nustatytų faktų, susilaikė įvardyti agresorių ir auką.
Tokia pozicija, kuri gali būti suvokiama kaip nuolaidžiavimas agresoriui, paaiškinama tuo, jog iki šiol nėra įtvirtintų vietinių paliaubų pažeidimo stebėjimo priemonių.
Ir štai prieiname prie didžiausio šios situacijos klausimo: kodėl Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje nėra paliaubų pažeidimo stebėjimo mechanizmų?
Būtų neteisinga kaltinti ESBO Minsko grupės pirmininkus (JAV, Prancūziją ir Rusiją) – vienintelę tarptautiniu mastu įgaliotą organizaciją, kuri tarpininkauja tarp šalių, siekiančių taikiai išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą.
Atkreipdamas dėmesį į tai turėčiau pabrėžti, jog nors nuo 1990 m. Azerbaidžanas kovojo dėl Kalnų Karabacho (aneksuoto 1921 m. Stalino autoritariniu sprendimu) kontrolės, vis dėlto galiausiai ėmėsi totalinės kovos ir blokados prieš Armėniją. Armėnijos teritorijos dalys, besiribojančios su Azerbaidžanu, buvo apšaudytos iš visų įmanomų pusių.
Armėnija ne kartą yra pareiškusi, jog taikiam konflikto sureguliavimui nėra alternatyvos.
Nuolat pateikiami konkretūs saugumo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonių pasiūlymai, įskaitant tarptautinių stebėtojų skaičiaus didinimą ir jų nuolatinį dislokavimą, tiesioginio komunikacijos ryšio užmezgimą ir įtariamų paliaubų pažeidimų tyrimo mechanizmo įvedimą. Šių priemonių įgyvendinimas padėtų išvengti tolesnio karo eskalavimo. (https://www.osce.org/mg/185746)
Tačiau Azerbaidžanas atmetė šiuos kontrolės mechanizmus, o tai privedė prie nepagrįstų kaltinimų Armėnijai ir padidino civilių aukų skaičių.
Svarbu pabrėžti, jog dabartinėje situacijoje būtinos pastangos nutraukti karo veiksmus, besąlygiškai ir visiškai atkurti, išsaugoti ir sustiprinti paliaubų režimą, pasirašytą tarp Armėnijos, Kalnų Karabacho ir Azerbaidžano.
Kovo pabaigoje, įvykus COVID-19 protrūkiui, JT generalinis sekretorius paragino „nedelsiant paskelbti paliaubas visame pasaulyje“ ir pridūrė, jog „atėjo laikas ginkluotus konfliktus sustabdyti ir visiems kartu sutelkti dėmesį į tikrąją kovą dėl mūsų gyvybių“.
Po kelių valandų Armėnijos užsienio reikalų ministras Zohrabas Mnacakanianas pasveikino šią idėją. Azerbaidžanas pasirinko ignoruoti šį kreipimąsi.
Be to, metų metais ESBO Minsko grupės pirmininkai kartojo, jog būtina susilaikyti nuo karo retorikos ir paruošti visuomenę taikai.
Tai nepaprastai svarbus aspektas, kuris negali būti ignoruojamas trokštančių taikos.
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas netrukus po 2018 m. Aksominės revoliucijos laikėsi ryžtingos pozicijos, kad bet koks konflikto sprendimas turi būti priimtinas Armėnijos, Kalnų Karabacho ir Azerbaidžano žmonėms, taigi grindžiamas abipusiu susitarimu.
Azerbaidžanas šiai idėjai niekada nepritarė. Be to, nuolat buvo girdimi grasinimai, dažnai iš paties šalies vadovo, kad Armėnijos sostinė ir kitos šio senovės civilizacijos lopšio teritorijos dalys yra „Azerbaidžano istorinės žemės“, todėl reikalaujama, kad „azerbaidžaniečiai grįžtų į savo istorines žemes“.
Sugadintos viešosios nuomonės pavojinga plėtra galėjo būti pastebėta netrukus po pastarųjų armėnų ir azerbaidžaniečių susirėmimų Tavušo regione.
Baku masinių mitingų metu skambėję nacionalistiniai, antiarmėniški šūkiai netrukus virto antivyriausybiniais raginimais, po kurių Azerbaidžano policija nedelsdama išsklaidė mitingo dalyvius.
Akivaizdu, jog žodžio laisvė Azerbaidžane yra priimtina tik tuomet, kai ji apima neapykantos armėnams išraišką.
Kai dauguma pasaulio valstybių kartu su tarptautinėmis organizacijomis ragina abi šalis susilaikyti nuo eskalavimo ir grįžti prie derybų stalo, NATO narė Turkija didina kivirčą, besąlygiškai remdama Azerbaidžaną ir kurstydama tolesnius veiksmus prieš Armėniją.
Neretai kyla įspūdis, jog Turkijos vadovybė mano 1915 m. jaunųjų turkų įvykdytą armėnų genocidą esant iki galo „neįvykdytą“ ir kad Armėnijos Respublika turėtų nusileisti kiekvienai turkų ir jų etninių brolių užgaidai, net jei tai privestų prie visiško mūsų tautos sunaikinimo.
Verta paminėti, kad net XXI amžiuje Turkija renkasi plėtoti savo politiką mūsų regione remdamasi armėnų genocido pateisinimu ir šio nusikaltimo nebaudžiamumu.
Provokuojanti ir šališka Turkijos pozicija smarkiai kenkia taikiam Kalnų Karabacho konflikto sprendimui ir įrodo, kad Turkija negali būti įtraukta į jokius tarptautinius procesus, susijusius su šiuo konfliktu, pirmiausia ESBO pagrindu.
Turkija savo pažiūromis kelia egzistencinę grėsmę Armėnijos saugumui, todėl ji turėtų kuo greičiau persvarstyti šį pavojingą elgesį.
Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, jog niekada ne vėlu priimti ESBO Minsko grupės pirmininkų pasiūlymus dėl paliaubų pažeidimų mechanizmo įdiegimo, taip pat niekada ne vėlu pritarti paliauboms ir jų laikytis tiek COVID-19 krizės metu, tiek po jos.
Norint išspręsti bet kokį konfliktą reikia visų įtrauktų vadovų politinės valios ir konstruktyvios tarptautinių veikėjų paramos. Istorija yra šios aksiomos liudytoja!
