„Sunaikinti taikinį!“ Kodėl sovietų naikintuvas numušė Korėjos keleivinį „Boeing“ Įsakymą šauti davęs generolas vėliau buvo paaukštintas

Žuvo visi laineryje „Boeing 747“ buvę žmonės: 246 keleiviai ir 23 įgulos nariai.

Kodėl SSRS karinė vadovybė nė minutei nesuabejojo, kad į neatpažintą taikinį reikia paleisti raketas? Šios tragedijos pamokos aktualios ir dabar.

Niujorke pakilusio, Aliaskoje esančiame Ankoridže trumpam nusileidusio ir toliau į Seulą skridusio „Korean Air“ lainerio pilotai bendravo taip, kaip gali bendrauti žmonės labai ilgoje kelionėje, kai visos temos jau išsemtos.

Jie šnekėjosi apie orą. Apie kolegas. Kalbėjosi apie viską ir apie nieką, neįtardami, kad įkandin jų skrenda mirtis.

Jie negalėjo jos matyti. Aplink buvo tik tamsa virš Ochotsko jūros. Bet tamsoje slėpėsi mirtis: lainerio link artėjo septyni sovietų naikintuvai.

Dėl autopiloto klaidos Korėjos avialinijų „Boeing 747“ atsidūrė SSRS oro erdvėje virš Kamčiatkos pusiasalio. Ir nors paskui iš jos išskrido, velnias jau spėjo išlįsti iš dėžutės. Ir tas velnias kalbėjo rusiškai.

Sovietų generolas Anatolijus Kornukovas sėdėjo vadavietėje, skaitė gautą įsakymą ir, sprendžiant pagal pokalbių įrašus, buvo neryžtingas.

„Tiesiog numušti, net jei jis yra tarptautinėje oro erdvėje? Remiantis įsakymu, mes turime šauti į lėktuvą tarptautinėje erdvėje?“

Galbūt, jis visa tai kartojo, kad įsakymo teisingumu įtikintų patį save. Jei taip, jam pavyko, nes paskui generolas pridūrė: „Kodėl gi ne…“

Taip 11 tūkst. metrų aukštyje virš Ochotsko jūros prasidėjo šį baisi istorija.

Du „Boeing 747“ pilotai kabinoje dabar aptarinėjo valiutos keitimą Seulo oro uoste.

„Girdėjau, oro uoste dabar galima pasikeisti valiutą…“

„Oro uoste? Kokią valiutą?“

„Dolerius pasikeisti į korėjietiškus… Netgi galima pasikeisti vidaus salėje“.

Jie vis dar nieko nežinojo apie sovietų naikintuvus, kurie sekė keleivinį lainerį. Nežinojo ir to, kad vienas persekiotojų, majoras Genadijus Osipovičius su naikintuvu „Su-15“ jau yra labai arti. Taip arti, kad net galėjo juos įžiūrėti. Jis jau nutaikė savo raketas į „Boeing 747“.

Tai buvo 1983 metų rugsėjo 1 dieną, 6 val. 13 min. vietos laiku.

Generolas Kornukovas griebė telefono ragelį ir pranešė vadovybei, kad taikinys aptiktas už 30 km į rytus nuo Sachalino salos ir kad majoras Osipovičius pasirengęs paleisti raketas.

„Jis negali identifikuoti taikinio, nes pernelyg tamsu. Bet jis laiko lėktuvą savo taikiklyje…“

Kornukovo viršininkas generolas Kamenskis įsako luktelėti: „Pirmiau išsiaiškinkite, kas tai per objektas. Gal koks nors civilinis lėktuvas ir dar kažin kas“.

Kornukovas to net nenori girdėti.

„Koks civilinis?! Jis virš Kamčiatkos praskrido! Pasirodė nuo jūros pusės be perspėjimo. Jei vėl kirs valstybės sieną, duodu įsakymą sunaikinti!“

6 val. 21 min. sovietų karo lakūnas G.Osipovičius, matyt, irgi išgyveno abejonių minutes. Kažkas čia buvo ne taip.

„Jis skrenda su mirksinčiomis šviesomis… Koks įsakymas?“, – naikintuvo pilotas klausia vadavietės.

Amerikiečių lėktuvas-žvalgas skrido išjungtomis šviesomis, o taikinyje jos įjungtos. Majoras Osipovičius ir dispečeriai ima svarstyti, kad jam reikia atsilikti ir skristi iš paskos, bet čia įsiterpia generolas Kornukovas: „Baikite betvarkę! Kas ten pas jus per triukšmas? Kartoju kovinę užduotį: ugnis raketomis! Sunaikinti taikinį!“

Vadavietė: „Jus supratau“.

Kornukovas: „Vykdykite įsakymą. Sunaikinkite lėktuvą“.

Sekundės bėga ir Kornukovui atrodo, kad viskas vyksta nepakankamai greitai.

„Po velniais! Kiek jam reikia laiko užimti atakos poziciją? Kol jūs gaištate laiką, taikinys tiesiog nuskris!“, – jaudinasi generolas, kai „Korean Air“ laineris kerta siaurą pietinį Sachalino salos kraštą.

„Forsažas! Forsažas!“, – įsako jis keliskart kone panikoje.

Vadavietė Osipovičiui: „Priartėti prie taikinio ir sunaikinti“.

Osipovičius: „Artėju“

Dispečeris: „Ugnis!“

Majoras G.Osipovičius nuspaudžia mygtuką, dvi raketos K-8 „Kaliningrad“ atsiskiria nuo jo naikintuvo ir pasuka į taikinį.

Laikrodis rodo beveik 6 val. 26 min. ir „Boeing 747“ kabinoje pilotai vis dar kalbasi apie viską ir apie nieką. Jie nežino, kad mirtis jau artėja greičiu, dukart lenkiančiu garso greitį.

„Korean Air“ lainerio kabinoje pasigirsta duslus sprogimo garsas.

„Kas darosi?“, – jį išgirdęs šūkteli orlaivio vadas. Jis negali to žinoti, bet tai jo mirties garsas.

Po akimirkos kabinoje įsijungia avarinė sirena: lėktuvas ima prarasti aukštį. Autopilotas irgi siunčia pavojaus signalus.

„Gesinkite cigaretes. Lėktuvas priverstinai leidžiasi“, – skamba garso įrašas.

Po 9 sekundžių – dar vienas pranešimas: „Užsidėkite kaukes ant burnos ir nosies“.

Sovietų vadavietėje generolas Kornukovas neatsitraukdamas žiūri į radarą. Jis negali suprasti, kodėl „Korean Air“ lėktuvas vis dar skrenda.

„Nesuprantu rezultato, kodėl taikinys skrenda. Raketos paleistos. Kodėl taikinys skrenda?“ – klausia generolas, pridurdamas tai, kas vėliau šaltiniuose bus apibūdinta kaip „plūdimasis“.

„Sunaikinkite taikinį, – įsako jis. – Sunaikinkite“.

6 val. 36 min. lėktuvas buvo virš Monerono – salos tarp Japonijos ir SSRS, o 6 val. 38 min. jis jau dingo. Vėliau vienas ekspertas iškėlė versiją, kad visi keleiviai išgyveno per patį sprogimą ir, tikėtina, buvo sąmoningi visas 12 minučių, per kurias lėktuvas iš aukštybių krito į jūrą.

6 val. 53 min. majoras Osipovičius praneša, kad „taikinys pradingo Monerono salos rajone, dabar jo niekas nemato“.

„Atrodo, mes išvedėme jį iš rikiuotės“, – pasakė Osipovičius.

„Gerai“.

Kaip tai galėjo nutikti?

Kai sovietų generolas galėjo instinktyviai įsakyti numušti lėktuvą, kuris pasirodė esąs keleivinis ir kuriuo skrido 269 žmonės?

Kaip savo ataskaitoje rašo JAV karybos ekspertas profesorius Robertas Hamiltonas, taip labiausiai mirtina versija ir pasireiškė išankstinis nusistatymas.

1981-aisiais senstantis KGB vadovas Jurijus Andropovas pradėjo agresyvią žvalgybinę Operaciją RBP – „raketinis branduolinis puolimas“.

„Nė karto nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinė aplinkoje nebuvo tokios įtampos,“, – pareiškė J.Andropovas slaptame KGB susirinkime 1981 metais.

Esą, NATO norėjo karo, o sovietų vedamas Varšuvos sutarties blokas turėjo priešus aplenkti. Todėl, pasak archyve Ukrainoje rastų KGB dokumentų, J.Andropovas pareiškė, kad KGB jokiais būdais „negali ignoruoti priešo pasirengimo karui, branduoliniam karui“.

1982-aisiais J.Andropovas tapo SSRS lyderiu ir visam valstybės aparatui nurodė ieškoti patvirtinimo idėjos, kad NATO rengiasi branduolinei atakai ir Varšuvos sutarties blokas turi aplenkti priešą. Profesoriaus R.Hamiltono žodžiais, tai buvo išankstinis nusistatymas sistemos lygmeniu.

1983 m. vasario 17 d. KGB štabas įsakė visiems savo agentams užsienyje susikoncentruoti ties Operacija RBP. Ypač slaptoje telegramoje su ilgu užduočių sąrašu agentams buvo pranešta, lad Operacija RBP „dabar labai aktuali“ ir turi „ypač svarbią reikšmę“.

Agentai, pavyzdžiui, privalėjo sekti, ar Vakarai nevykdo darbų, susijusių su slėptuvėmis nuo bombardavimų, ar valdžia neevakuoja savo šeimų ir ar smarkiai nesikeičia automobilių skaičius aikštelėse prie ministerijų ir karinių objektų.

Šaltiniai iš SSRS ataskaitoje JAV prezidento patarėjui nacionalinio saugumo klausimais Robertui McFarlane‘ui rašė: „Sovietų valdininkų aplinkoje vyrauja vis auganti paranoja, jie tiesiog apsėsti karo baimės“. Ir sistemos viršūnėje gali pasireikšti „emocingumas, netgi neracionalumas“.

Tokia buvo situacija. Geležinės uždangos rytinėje pusėje prasidėjo „paranojos ir emocijų viršenybės“ periodas.

Kaip buvo rašoma Centrinės žvalgybos agentūros pranešimuose, tuo laikotarpiu visa sistema ieškojo požymių, kurie būtų galėję jai užtikrinti pakankamai „laiko perspėjimui“, kad smogti pirmiems į NATO pusę.

1983-iaisiais sovietų baimė pasiekė kulminaciją.

Tų metų balandį JAV surengė karinių oro pajėgų mokymus Ramiojo vandenyno šiaurėje ir amerikiečių lėktuvai praskrido virš kelių salų, Sovietų sąjungos pretenzijų į kurias nepripažino JAV.

SSSRS aktyviai protestavo, priėmę tai kaip dar vieną artėjančio karo ženklą.

J.Andropovas reagavo drakoniškais metodais: įsakė šaudyti sunaikinant. Visus užsienio lėktuvus sovietų oro erdvėje tapo privalu numušti, o jei kas nors iš karininkų ar pilotų neįvykdys įsakymo, bus baudžiamas.

Kai 1983-iųjų rugsėjį „Korean Air“ laineris atsitiktinai įskrido į SSRS oro erdvę, jį numušė ne per klaidą ir neapdairumą. Generolas Kornukovas, davęs įsakymą, tiesiog darė tai, kas jam buvo liepta.

Kornukovo nenubaudė – atvirkščiai, paaukštino. 1998 m. jis buvo paskirtas Rusijos karinių oro pajėgų vadu.

Praėjus trims savaitėms po Korėjos lėktuvo numušimo, Stanislavas Petrovas budėjo prie naujos sovietų perspėjimo apie prieš raketas sistemos. Jis sėdėjo bunkeryje prie Maskvos, kai šiek tiek po vidurnakčio užkaukė sirena.

Sprendžiant iš visko, JAV paleido į Rusijos pusę tarpžemyninę balistinę raketą, o įkandin – dar keturias.

„Ugnis!“, – ekrane sumirgėjo įsakymas, vėliau pasakojo S.Petrovas.

Jo užduotis buvo perduoti perspėjimą, kad Sovietų sąjunga nedelsdama atsakytų raketų smūgiu. Jei S.Petrovas būtų įvykdęs savo prievolę, anot ekspertų, tai galėjo sukelti branduolinį Armagedoną.

Bet S.Petrovas to nepadarė. Jis nusprendė nieko nesiimti nusprendęs, kad programinėje įrangoje įvyko sutrikimas. Ir, kaip paaiškėjo, buvo teisus.

Kaip vėliau S.Petrovas pasakojo BBC, jam padėjo tai, kad jis ne visą laiką buvo kariškis. Jei kėdėje tąkart būtų sėdėjęs karininkas-karjeristas, istorija būtų pasi baigusi kitaip, ypač turint galvoje tada tvyrojusias nuotaikas.

Apie epidemijos mąstą pasiekusią paranoją liudija visai neseniai išslaptinti ypač svarbūs JAV žvalgybos dokumentai.

1983-iųjų vasaros pabaigoje SSRS vadovybė rengė visuomenę blogiausiam. Ant slėptuvių gyventojams atsirado iškabos, darbo vietose vyko mokymai, kaip elgtis oro atakos atveju. J.Andropovas išsiuntė visiems komunistų partijos padaliniams laišką, kuriame rašė, jog „tėvynė didžiausiame pavojuje ir nėra jokių galimybių pagerinti santykius su JAV“.

Varšuvos sutarties bloko vadas pranešė, kad naujos raketinės sistemos atgabentos į tuometę Čekoslovakiją ir Rytų Vokietiją. Sovietų bspecialiųjų pajėgų kariai dislokuoti strategiškai svarbiuose taškuose, karinės tarnybos laikas pailgintas, pristabdyti karinė pagalba trečiosioms šalims, vietoj traktorių gaminami tankai.

Lenkijoje, Rytų Vokietijoje ir Vengrijoje dislokuoti branduoliniai bombonešiai „Su-24“, o į potencialią fronto liniją pasiųsta branduolinė artilerija.

Eskalacija tęsėsi.

1983-iųjų lapkritį NATO pradėjo seniai suplanuotas pratybas „Able Archer“ („Patyręs lankininkas“). Bet Kremlius buvo įsitikinęs, kad „Able Archer“ – jokiu būdu ne mokymai, o realūs koviniai veiksmai. Tada viskas ir prasidėjo.

Vakarų ekspertai iki šiol nesutaria, kiek rimtai sunerimo sovietai, bet tuometėje JAV žvalgybos ataskaitoje parašyta vienareikšmiai: Varšuvos sutarties blokas pradėjo įgyvendinti savąją prevencinio karo doktriną. Numanomos pafrontės rajonuose SSRS teritorijoje, taip pat Lenkijoje ir Rytų Vokietijoje branduoliniai ginklai iš sandėlių buvo atgabenti į karinius dalinius.

Visos oro operacijos, išskyrus žvalgybines, buvo laikinai sustabdytos, kad visi lėktuvai būtų pasirengę atakai. Branduoliniai ginklai ištisą parą buvo „30 minučių parengties“ būsenoje, o prioritetiniai taikiniai buvo be paliovos stebimi.

Buvęs KGB pulkininkas, vėliau pabėgęs į Vakarus Olegas Gordijevskis rašė: „Per „Able Archer“ pratybas pasaulis buvo siaubingai arti branduolinės bedugnės“.

Tiesioginė karo grėsmė nuslūgo sulig JAV kariuomenės mokymų pabaiga, tačiau bendra įtampa niekur nedingo. Tik 1987-aisiais, kai SSRS į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, o Operacija RBP po ilgamečių JAV ir Didžiosios Britanijos pastangų buvo nutraukta, paranoja Maskvoje ėmė rimti.

Bet 269 žmonės „Korean Air“ lėktuve tapo SSRS raketos aukomis. Ir tuo pat metu – aukomis sovietų sukeltos paranojos, kurios simbolis tą tragišką 1983-iųjų rugsėjo dieną buvo generolas Kornukovas: „Baikite betvarkę! Kas ten pas jus per triukšmas? Kartoju kovinę užduotį: ugnis raketomis! Sunaikinti taikinį!“