Pasak Ukrainos karių, jie dažnokai ne tik šaudosi su priešais, bet ir „pasišneka“.
„Vis parėkauja jie mums, kad mes „fašistai“, „benderos“, „pederastai“, kad mums tuoj galas. Na, kai buvo čečėnai, tai pastoviai „Alach akbar“ girdėjome. Na, būna ir taip, kad kai imam jiems krėsti atgal normaliai, tai tuomet jau rėkia: „ukropai, viskas, nusiraminkit, paliaubos“, – juokiasi Kasperas.
Kariauja ir žodžiais
Kariai taip pat pasakoja apie rytinį apšaudymą. Pasak jų, sviediniai skirdo jiems virš galvų, nes šaudyta į kažkurias kitas pozicijas. „Net lyg „gradus“ buvo galima girdėti“, – apie tai, kad galėjo būti šaudoma ir reaktyvinėmis salvinės ugnies sistemomis, kalba kariai.
Tai, kad ukrainiečiai ir priešai neima ir visiškai nenušluoja sunkiąja artilerija šių priekinių vienas kito pozicijų, rodo, jog tarp abiejų pusių egzistuoja nerašytas susitarimas dėl status quo. Jei tik kuri nors pusė neima aršiau elgtis, galima tiesiog palaikyti tokį „degimą“ bei „žemą pavarą“. Žinoma, 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę.
Tiesa, anksčiau rusų separatistai yra mėginę šturmuoti ukrainiečių pozicijas, yra virusios kautynės kone vyras prieš vyrą. Tačiau dabar kartais tik naktimis mėgina prisėlinti diversinės-žvalgybinės grupės ar pavieniai priešo kareiviai.
Geriant kavą ir šnekučiuojantis, kariai pokalbį gausiai sūdo kareivišku humoru, tačiau paklausti apie ateitį, žinoma, surimtėję. Bet dažniausias ir tipiškas atsakymas: „Kol karas bus visiems naudingas, tol jis ir tęsis“.
Korupcija bei kontrabanda, iš kurios gausiai pelnosi ne tik priešai, bet ir aukštuose postuose sėdintys saviškiai – dažniausia tema, apie kurią su svečiais visur kalba kariai. Žinoma, ne į diktofoną ar televizijos kamerą.
„Ką gi, laukiam vėl atvykstant – matote, kaip pas mus gerai. Ramu, grynas oras. Na, o mes kalsimės toliau“, – juokiasi Šturmanas, pas kurį grįžus, pats išlydi svečius.
Rusiškų vėliavų neslepia
Iš Avdijivkos „promzonos“ kelias veda į 93 brigados pozicijas Novoselivkoje-2. Tai – buvęs prabangių poilsio vilų rajonas netoli Donecko, kuriame esantys namai priklausė tenykštei pasiturinčiai publikai.
Dabar visos tos vilos arba visiškai, arba iš dalies sugriautos, o kai kuriose jų įsikūrę ukrainiečių kariai. Čia taip pat stovi improvizuotas paminklas šioje vietoje žuvusiems Ukrainos reguliariosios kariuomenės ir savanorių batalionų kariams.
Tai, kad mūšiai dėl šios vietovės buvo itin nuožmūs, rodo ne tik suniokoti pastatai, bet ir visur besimėtančios tuščios prieštankinių ginklų tūbos. Priešas iš ukrainiečių gyvenvietę mėgino atsiimti, gausiai puldamas tankais ir kita karine technika, tačiau nesėkmingai.
Kelias į čia esančias priešakines pozicijas prasideda iš vieno iš namų kiemo ir apkasais per laukus vingiuoja kelis šimtus metrų.
Nuo priešakinių įtvirtinimų iki priešo žymiai toliau, nei Avdijivkoje – apie pusantro kilemtro. Tačiau tiek sunkiesiems šaunamiems ginklams ar dar stambesniam kalibrui tai – niekis.
Pro specialius optinius prietaisus stebintys priešų pozicijas ukrainiečių kariai lryto.lt korespondentui rodo ir virš tų pozicijų plevėsuojančias vėliavas.
Viena – Rusijos trispalvė, kita – Rusijos kariuomenės oro desanto pajėgų vėliava.
Pasak ukrainiečių, prieš juos stovinčios publikos sudėtis – iš esmės tokia, kaip ir visur kitur. Daugumą gyvosios jėgos – vietiniai samdiniai, o aukštesnio rango vadovaujantys asmenys, specialiosios pajėgos, artilerijos personalas – „turistai“ iš Rusijos. Iš ten pat – ir artilerija bei amunicija, kuri gaunama praktiškai neribotais kiekiais.
Priešas – kitoje gatvėje
Vakarėjant ir saulei artėjant prie laidos, paskutinė lryto.lt aplankyta vieta – Verchnetoreckojės gyvenvietė separatistų kontroliuojamos Jasinovatajos rajone. Padėtis joje labai primena ir padėtį Avdijivkoje.
Visą gyvenvietę ukrainiečiai iš priešų staigiu šturmu atsiėmė daugiau, nei prieš metus. Tačiau visiškai šalia esantis Krasnyj Partizan – jau separatistų tvirtovė. Galima sakyti, kad priešus skiria viena gyvenviečių pakraščio gatvė.
Pozicijas čia gynusią legendinę 95-ąją desanto brigadą dabar yra pilnai pakeitusi 93-ioji, kuri su „95-uke“ kurį laiką kovėsi petys į petį.
Žinoma, tai nereiškia, kad padėtis čia tapo mažiau įtempta i lrytas.lt korespondentui tuo tenka įsitikinti visai netrukus.
Aplinkui plytintys laukai pilni įtvirtinimų, o fronto linijoje ukrainiečių ir separatistų pozicijas skiria mažiau, nei kilometras.
Iki vienos iš priešakinių pozicijų vėl tenka eiti kelis šimtus metrų per laukus vingiuojančiais apkasais. Per juos vedantys kariai liepia kuo labiau lenktis prie žemės: „Dirba snaiperiai“.
Atsidūrus pozicijose ir pradėjus bendrauti su čia vadovaujančiu Slibinu bei jo kariais, pašnekovai taip pat teigia, kad prošvaisčių iš tos kaktomušos, kuria virto karas, kol kas nematyti, o paklausti apie naujojo prezidento ir jo komandos „taikdariškas“ iniciatyvas, tik skeptiškai gūžčioja pečiais.
Jie, žinoma, nė per nago juodymą netiki tuo, kad separatistai ir Rusija suinteresuoti kuo nors kitu, nei visišku Ukrainos, kaip valstybės, sunaikinimu, o „liaudies respublikų“ legitimavimas bei įbrukimas į Ukrainos sudėtį – tik vienas iš tarpinių etapų šio Kremliaus tikslo link.
Visuomenės daugumos polinkis bet kokios „taikos“ Donbase link, žinoma, juos neramina. Kita vertus, jie taip pat kalba apie tai, kad šis karas maitina ir korupciją aukščiausiuose sluoksniuose.
Senyvas, gysloto ir sauso sudėjimo Slibinas – charizmatiška ir iškalbinga asmenybė. Afganistano karo veteranas, specialiųjų pajėgų karys, taikos metu dirbęs „privačiose saugos struktūrose“ bei „laisvalaikiu“ rašantis eiles, taip pat kol kas nemato kitos savo ateities, nei karas – nes „tokių kaip jis“ čia dabar labiausiai ir reikia.
„Diskoteka“ – dar nesutemus
Tačiau visos šios šnekos nespėja ir dorai įsisiūbuoti, kai staiga prasideda susišaudymas, virstantis kone pilnakraujėmis kautynėmis.
„Pirmas batas (batalionas – lrytas.lt) kariauja, į juos pagrinde ir pliekia“, – iš karto praneša Slibinas, visus pirmiausia nuvaręs į blindažą. Pirmojo bataliono pozicijos – vos už kelių šimtų metrų nuo Slibino pozicijų bei arčiausiai priešo.
Ugniai stiprėjant, iš abiejų pusių įsijungia vis sunkesnė ginkluotė. Iš priešo pozicijų pasigirsta pirmieji minosvaidžių „išėjimai“. Po kelių akimirkų jų „atėjimų“ sprogimai aidi pirmojo bataliono pozicijose.
Atitinkamai atsako ir ukrainiečiai. Iš jų pusės ima griaudėti ir šarvuočio pabūklo papliūpos. „Na, įkrėsk jiems, įkrėsk. O, kaip įsivažiavo!“, – juokdamasis komentuoja Slibinas. Jis aiškina kiekvieną garsą – kur šaudo „daška“ (sunkusis kulkosvaidis), kur „“sraigė“ (automatinis granatsvaidis), kur „vogai“ (granatsvaidis).
Priešai ima pliektis ir granatsvaidžiais, laukuose ima raitys jų sviedinių dūmai. Į „diskoteką“ įsijungia ir Slibino įtvirtinimai – į separatistų pozicijas ima šaudyti juose stovintis kulkosvaidis.
Kariai po kelių minučių atkreipia dėmesį į iš ten kylančius dūmus. Vien spėja, jog ten nuo kulkų ar sprogmenų užsidegė sausa žolė, kiti – jos tai taiklaus minosvaidžio šūvio rezultatas.
„Labai smarkiai nešmėžuojam, nes ten stovi du lizdai su „daškomis“, o atstumas fignia – devyni šimtai metrų“ – įspėja lrytas.lt korespondentą, filmuojantį dūmus, Slibinas.
Pasak karių, separatistų pusėje stovi ir penki tankai, kurie pasirengę bet kada įsijungti į kautynes ar šturmuoti ukrainiečių pozicijas.
Apie valandą trunkantis susišaudymas šįkart apsieina be sunkiosios artilerijos, kuri visuomet po ranka ir dažniausiai įsijungia į tokias „diskotekas“.
Taigi, šioji, pasak karių, vykstanti saulei dar nenusileidus – „niekai“, įprastinės kasdienybės dalis. „Viskas, normaliai, šaudo“, – toks yra dažniausias, tipiškas atsakymas visur priešakinėse pozicijose.
Šiek tiek rimstant mūšio garsams, kariai leidžia išeiti iš pozicijų, tačiau tai liepia daryti, kuo skubiau.
Lrytas.lt korespondentui paliekant Verchnetoreckojė, šūviai bei pavieniai sprogimai dar aidi apylinkėse.
Kaip ir visur kitur šio karo fronte jie nurimsta tik laikinai, o po to karas vėl įsiliepsnoja su nauja jėga.
