Analitikai baiminasi, kad Rusija galimame kare suduos perspėjamąjį branduolinį smūgį taip norėdama priversti savo oponentą pasiduoti. Tokią strategiją galima pavadinti „eskalacija dėl deeskalacijos“, rašo „Foreign Affairs“.
Jei karinis konfliktas su Rusija gali iššaukti jos branduolinį atsaką, būtų neprotinga apie tai negalvoti. Todėl natūralu manyti, kad JAV sugebės apsiginti ir apginti savo sąjungininkus tik modernizuodama savo karinį arsenalą. Manoma, kad JAV taip pat turi kliautis mažesnio galingumo branduoliniais ginklais, kitaip esą ji praras savo pranašumą kilus karui.
Tačiau tikroji Rusijos grėsmė slypi tame, kad ji nesugebėjo paaiškinti savo tikslų ir ketinimų Vakarų šalims. Iš tiesų, jos strategija mažai kuo skiriasi nuo ankstesnės atgrasymo politikos. Maskva mano, kad kilus karui su JAV, prieš ją bus panaudotas branduolinis ginklas, todėl stiprina savo branduolinį arsenalą norėdama atgrasyti JAV.
Tačiau vykdydama tokią dviprasmišką politiką, Maskva erzina Vašingtoną, o tai tik didina eskalaciją ir galimas grėsmes.
Nesuprasta Maskva
Daugelis Vakarų analitikų mano, kad Rusijos branduolinė strategija nukreipta į padėties eskalaciją. 2018 m. JAV branduolinės politikos apžvalgoje teigiama, kad Amerika galimos konfrontacijos atveju turi būti pasiruošusi „ribotam branduoliniam smūgiui“ iš Maskvos.
Tiesa, tiek 2010 m. jos karinėje strategijoje, tiek ir 2014 m. teigiama, kad branduolinis ginklas gali būti panaudotas tik dviem atvejais – atsakant į ataką, kurios metu panaudojamas masinio naikinimo ginklas bei reaguojant į agresiją, keliančią grėsmę valstybės egzistavimui. Doktrinoje taip pat minima „nebranduolinio atgrasymo“ būtinybė.
Kodėl gi tokiu atveju Vakarų analitikai tokiomis juodomis spalvomis dažo Rusijos branduolines ambicijas? Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti tuose žingsniuose, kuriuos Maskva žengė per pastaruosius kelerius metus plėsdama savo branduolinį arsenalą.
Tarptautiniai susitarimai dėl branduolinių ginklų kontrolės liečia tik strateginių branduolinių galvučių skaičių, tačiau mažo nuotolio ir mažesnio galingumo raketų jie neliečia.
Skaičiuojama, kad Rusija turi iki 2 tūkst. strateginių branduolinių galvučių. Be to, Maskva modernizuoja savo arsenalą, tarp kurio ir raketų kompleksai „Iskander“ ar raketos „Kalibr“. Jose šiuo metu naudojamos paprastos kovinės galvutes, tačiau gali nešti ir branduolines.
Analitikai mano, kad šis arsenalas skirtas ne atgrasyti priešą, o jį panaudoti aktyviems karo veiksmams. Pasak jų, nėra jokios prasmės išlaikyti didžiulį nestrateginių raketų arsenalą, jei neplanuojama jų panaudoti kovos lauke. Juolab nėra prasmės jas modernizuoti ar kurti naujas.
Pastebima taip pat, kad „Iskander“ ir „Kalibr“ naudojamos daugelio Rusijos karinių pratybų metu, todėl esą galima galvoti, jog Maskva svarsto apie galimo konflikto eskalaciją panaudojant mažesnės galios branduolines raketas. Tiesa, tokie argumentai yra kritikuojami. Mat šios raketos gali nešti tiek branduolines, tiek ir paprastas kovines galvutes. O tai reiškia, kad pratybų metu treniruojamasi paprasčiausiai atremti galimą agresiją.
Vis dėlto kai kurie stebėtojai mano, kad Maskva vis tiek juda „eskalacijos vardan deeskalacijos“ link. Taip jie tikina remdamiesi 2017 m. Rusijos karinių jūrų pajėgų doktrina, kurioje teigiama, jog sulaikyti priešą padės tik pasiruošimas panaudoti nestrateginį branduolinį ginklą. Tiesa, toje pačioje doktrinoje nėra nė žodžio apie tai, kad Rusija smogtų „perspėjamąjį branduolinį smūgį“.
Šių metų pavasarį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kreipdamasis į savo šalies parlamentą gyrėsi turįs tokius branduolinius ginklus, kurių neturi Amerika. Tačiau tos pačios kalbos metu jis pabrėžė, kad šie ginklai bus panaudoti tik tuo metu, jei JAV jau sudavė smūgį arba jis yra neišvengiamas.
Branduolinės manipuliacijos
Nors Rusija tikina neketinanti naudoti branduolinį ginklą ankstyvosiose įprasto konflikto stadijose, Vakarai baiminasi ne be reikalo. Mat Maskva atsisako paaiškinti savo taktinio branduolinio ginklo paskirtį. Toks dviprasmiškas elgesys tik padidina konflikto eskalacijos grėsmę.
Dešimtmečius rusų nestrateginis branduolinis arsenalas buvo nustumiamas į antrą planą. Apie jį Maskva vėl prabilo po to, kai Vakarų analitikai prakalbo apie „Iskander“ branduolinį potencialą.
Tikėtina, kad Rusijos branduolinė strategija remiasi „galimos grėsmės koncepcija“. Kaip teigia saugumo ekspertas Thomasas Schellingas, „jeigu jūs įtikinsite priešus, kad blogiausias scenarijus yra įmanomas, jie gerai pagalvos prieš jus užpuldami“.
Vis dėlto, tikslinga dviprasmybė – tai dar ne „eskalacija dėl deeskalacijos“. Juk pastarosios tikslas, Kremliaus suvokimu, yra ribota konfrontacija su JAV. Tačiau daugelis rusų strategų mano, kad ribota konfrontacija su Amerika yra paprasčiausiai neįmanoma. Išanalizavę Pentagono karinius metodus, jie mano, kad karinis konfliktas su JAV pasibaigtų didžiuliu puolimu prieš Rusiją. Jei Maskva manys, kad Amerikos puolimas yra neišvengiamas arba jau prasidėjo, ji panaudos branduolinį ginklą.
Rusijos lyderiai svarsto apie galimą konfliktą su JAV ne kaip vienkartinį susidūrimą, o kaip šalies sunaikinimo pradžią. Todėl Kremlius kaupia potencialą, galintį suduoti atsaką, kad tokio scenarijaus būtų išvengta. Tokiomis aplinkybėmis Rusija iš tiesų gali plėsti savo taktinį branduolinį arsenalą ir dvigubos paskirties ginklus. Tačiau jie nėra vertinami kaip greito laimėjimo kare plano dalis. Pirmiausia jie skirti pačiu griežčiausiu būdu perspėti JAV dėl pirmojo smūgio pasekmių.
Išlaikyti ramybę
Rusijos siekis išlaikyti dviprasmybę duoda priešingus rezultatus. Maskvos dvigubos paskirties ginklai gal ir skirti priešo sulaikymui, tačiau realybėje tik pakerta stabilumą. Savo dviprasmiškais veiksmais Krmlius įtikino Amerikos įstatymų leidėjus, kad Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą greičiau, nei tai būtų padariusi praeityje.
Vašingtonas dabar svarsto plėsti savo mažesnio galingumo branduolinių ginklų arsenalą. Todėl jei Rusija nori sumažinti branduolinio karo grėsmę, jai reikia tiksliau apibrėžti savo karinę doktriną ir stebėti, kad jos ginkluotė atitiktų deklaruojamus tikslus.
Tuo metu Amerikai nereikėtų dramatizuoti Rusijos pozicijos. JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija mano, kad jei Rusija plečia savo taktinę branduolinę ginkluotę, Vašingtonas turi elgtis taip pat. Tačiau manymas, kad mažesnio galingumo branduoliniai ginklai gali privesti tik prie mažesnio masto konflikto, yra klaidingas ir grėsmingas.
Jeigu JAV nori išvengti blogiausio, būtina užtikrinti, kad bet koks susidūrimas su Rusija būtų griežtai ne branduolinis. Tam JAV turėtų plėsti savo nebranduolinį arsenalą. Maskva baiminasi atsako už galimus „branduolinius išsišokimus“ ir todėl tokiam žingsniui ryžtųsi tik kraštutiniu atveju. Be kita ko, tai privers Maskvą taip pat susikoncentruoti į nebranduolinę ginkluotę.
Kuo daugiau JAV kalba apie branduolinę ginkluotę, tuo labiau Rusija ja remiasi kaip gynybos elementu. Ribos tarp branduolinio ir nebranduolinio karo ištrynimas gali sulaikyti šalis nuo padėties eskalavimo tik tuo atveju, jei abi šalys supranta viena kitos logiką ir signalus.
