Jau daugelį metų kasdien Haythemas Bouraoui sėdi „Cafe Arrabiaa“ ir kovoja su nuoboduliu. Rytą jis keliasi likus kelioms minutėms iki vienuoliktos valandos, atsisėda prie stalo, išgeria puodelį kavos, užsitraukia vandens pypkę, susitinka su keliais draugais.
Jie turi kokiu nors būdu praleisti laiką – kartais lošia kortomis. „Cafe Arrabiaa“ kompanija užsibūna iki tamsos. Po to grįžta namo ir žiūri televizorių.
H.Bouraoui prisipažįsta: jis nuolat gyvena laukdamas stebuklo.
„Ar man reikia tapti nusikaltėliu, ar teroristu?“ – garsiai klausia bičiulių.
Tačiau jis pasirinkęs trečiąjį variantą, kurį vadina kantrybe.
Po šių žodžių draugai juokiasi. Tądien jų susirinko devyni. Jauni, sportines kelnes arba šviesius džinsus mūvintys, dirbtinės odos striukes vilkintys vyrai. Tik vienas jų turi darbą, nė vienas nėra vedęs.
„Cafe Arrabiaa“ įsikūrusi 11 tūkst. gyventojų turinčiame Ueslatijos miestelyje.
Čia gimė tunisietis Anisas Amri, pernai gruodžio 19-ąją nukreipęs sunkvežimį į Berlyno Kalėdų mugę, pražudęs 12 žmonių ir sužeidęs dar penkias dešimtis.
„Cafe Arrabiaa“ sėdintys vyrai – tokio pat amžiaus kaip A.Amri, jo pažįstami, draugai ir kaimynai.
Kaip ir teisėsaugos vėliau nukautas teroristas, jie atstovauja jaunų tunisiečių kartai, kuri gyvena provincijoje ir neturi ko prarasti.
Revoliucija neišlaisvino
Vienas jų – daržovių pardavėjas Mohamedas Bouazizi, kuris 2010 metų pabaigoje susidegindamas Sidi Bu Zido mieste įžiebė Arabų pavasario kibirkštį.
Po to tūkstančiai jaunų tunisiečių laiveliais patraukė į Europą tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Dabar IV teroristai būtent iš jų gretų itin sėkmingai gausina savo pajėgas.
Įvairiais skaičiavimais, užsienio kovotojų iš Tuniso skaičius siekia 5–7 tūkst. Atsižvelgiant į tai, kad šioje nedidelėje šalyje gyvena tik 11 mln. žmonių, tai siaubingai daug.
Tunisas laikomas pavyzdine Arabų pavasario šalimi, nes po praūžusios revoliucijos šalis nesubyrėjo, pavyzdžiui, kaip Libija ar Sirija.
Šalis išvengė ir Egipto likimo: čia po trumpos pertraukėlės nesugrįžo diktatūra.
Tunise vyksta laisvi rinkimai, pasauliečiai su nuosaikiais islamistais sudaro nacionalinės vienybės vyriausybę. Tunisas praėjus beveik šešeriems metams po Jazminų revoliucijos yra demokratinė valstybė, nors ir trapi.
Bet „Cafe Arrabiaa“ susirinkusiųjų ir kitų jaunų vyrų padėtis nepagerėjo. Dabar jie yra labiau sutrikę nei anksčiau. Mat jie – ne tik dešimtmečius trukusios diktatūros prarastoji karta, bet dar ir Tunise įvykusios revoliucijos pralaimėtojai.
Šiai grupei priklausė ne tiktai A.Amri, bet ir Mohamedas Lahouaiejas Bouhlelis, kuris praėjusių metų liepos 14-ąją Nicoje nukreipęs sunkvežimį į švenčiančią minią sutraiškė 86 žmones.
Bedarbiai nebeturi vilties
Pėsčiųjų salelėje netoli „Cafe Arrabiaa“ stovi keista statula: dvi milžiniškos bitės įtrūkusiais sparnais laiko Žemės rutulį.
Skulptūra simbolizuoja tai, kad ši vietovė garsėja medumi ir alyvuogėmis.
„Visa tai – melas, – linktelėjęs jos pusėn tarsteli H.Bouraoui. – Tik nedaugeliui pavyksta čia rasti darbą žemės ūkyje. Vienintelis fabrikas – tekstilės bendrovė – sudegė prieš daugelį metų. Praradau bet kokią viltį įsidarbinti.“
H.Bouraoui metė mokyklą likus visai nedaug laiko iki baigiamųjų egzaminų, nes šeima nebeturėjo pinigų knygoms.
Tėvo, kuris pardavinėja kilimus ir mobiliųjų telefonų atsargines detales, pajamos kas mėnesį skirtingos.
„Bet aš turiu vairuotojo pažymėjimą“, – išdidžiai sako H.Bouraoui.
Jis bandė įsidarbinti sunkvežimio vairuotoju. Siūlėsi dirbti policijoje, vairuoti vienos elektros energijos įmonės autobusą. Bet jo pastangos iki šiol buvo bergždžios.
Iš 11 tūkst. miestelio gyventojų apie 80 proc. jaunų žmonių neturi jokio darbo. O tas, kuris neuždirba pinigų, negali ir vesti.
H.Bouraoui pasakojo turėjęs draugę, bet niekada jos nėra net pabučiavęs. Mat toks elgesys čia neįmanomas. Kai mergina pareiškė norinti tapti jo sužadėtine, jis nutraukė santykius.
„Jei negaliu pasirūpinti savimi, ar turiu teisę kurti šeimą?“ – klausia jaunasis tunisietis.
Priminė teroro išpuolis
Ueslatija yra 140 kilometrų nuo sostinės Tuniso, bet dėl prastų kelių atstumą įveikti užtrunka tris valandas.
Miestelyje pramogų nedaug: yra nuotakų drabužių parduotuvė, laisvas plotas futbolui žaisti ir „Cafe Arrabiaa“.
„Čia mes esame visiškai ignoruojami“, – piktinasi H.Bouraoui draugas.
Bet paskutinėmis praėjusių metų dienomis jo ir jo bičiulių gyvenimą trumpam sujaukė išskirtinio pasaulio dėmesio sulaukęs jų Ueslatijos miestelis. Tiesa, ne gerąja prasme.
Gruodžio 23-iąją Europą apskriejo policijos Milano aikštėje nukauto ir plėvele uždengto A.Amri kūno nuotraukos.
Į gimtąjį teroristo miestelį Tunise plūstelėjo ne tik daug žurnalistų, bet ir civiliais persirengusių policininkų.
Priešais gatvę, kuri driekiasi iki A.Amri namų, kas dieną stovėjo mikroautobusas ir du pareigūnai, reikalavę, kad reporteriai parodytų oficialų leidimą.
Tie žiniasklaidos atstovai, kurie neturėjo iš Tuniso ministro pirmininko biuro faksu atsiųsto rašto, nebuvo įleisti. Tai – metodai, primenantys seną policinę diktatoriaus Zine’o el-Abidino Ben Ali valstybę.
Amri šeima gyvena žemame name. Viduje – šalta ir skurdu.
Sienos nukabinėtos Karibų jūros paplūdimių ir Europos miškų vaizdais.
Užsukusios kaimynės ir giminaičiai bučiavo raudoną A.Amri motinos Nour veidą ir reiškė jai užuojautą. Po to susėdo ant plastikinių kėdžių.
„Kodėl jiems reikėjo mano sūnų nušauti? Aš noriu žinoti tiesą! Niekas nežino, ar jis buvo kaltas“, – nuolat kartojo N.Amri.
Trys A.Amri seserys verkė, ketvirtoji – Halima laikėsi atokiau. Tiesa, vėliau paaiškėjo, jog N.Amri klydo. Policijai suėmus jos anūką, Halimos sūnų Fedi, aštuoniolikmetis pripažino, kad jo dėdė buvo teroristų grupelės galva.
Suviliojo daug jaunuolių
Pasak A.Amri šeimos narių, jo pažiūros tapo radikalios, kai jis nelegaliai atsidūrė Europoje.
Jis – tik vienas iš daugelio, išvykusių iš Ueslatijos. Iš viso į džihadistų glėbį papuolė apie 40 jaunų kaimo vyrų.
Teroristinė grupuotė jiems davė viską, ko negalėjo pasiūlyti Tuniso valstybė, – darbą, pinigų, moterų ir atsakymų į klausimus apie gyvenimo prasmę.
65-erių Abdas al-Kaderas Abdaoui islamistams kovotojams jaučiasi paaukojęs du sūnus.
Kai vienas iš dvynių Khaledas 2011 metais įsitraukė į masinius protestus prieš senojo diktatoriaus partiją, ją palaikantis tėvas pareiškė: „Tu man nebe sūnus.“
A.al-Kaderas Abdaoui įsitikinęs, kad jo sūnus studijuodamas universitete susidėjo su bloga kompanija.
O 2013-aisiais vaikinas patraukė į Siriją, kur iškilo iki aukštą padėtį užimančio IV kovotojo.
Gimtąją jo šalį pasiekė ir nuotraukos, kur Khaledas nupjauna galvą kitam tunisiečiui.
Iš pradžių jis palaikė ryšius su šeima per „Facebook“, nes norėjo įtikinti savo dvynį brolį Walidą pasekti jo pavyzdžiu.
Tai sužinojęs tėvas 2012 metais nutempė sūnų į policiją. Bet ten A.al-Kaderas Abdaoui pagalbos nesulaukė – pareigūnai tik sudegino Walido pasą, kad jis nebegalėtų palikti šalies.
Tačiau 2014 metų rugsėjį, kai tėvai buvo išvykę, sūnus Walidas dingo iš namų su kitais jaunais vyrais.
Dėl visko kaltina politikus
A.al-Kaderas Abdaoui turi nuotrauką, kur jo sūnus Khaledas įamžintas su islamistų partijos „Ennahda“ atstovais.
Būtent šią politinę jėgą jis kaltina dėl savo sūnų likimo.
Valdant diktatoriui islamistų judėjimai buvo uždrausti. Tad pirmuosius laisvus rinkimus, įvykusius Tunise po Jazminų revoliucijos, laimėjo partija „Ennahda“.
A.al-Kaderas Abdaoui stebėjo, kaip jų vyriausybei valdant šalies mečetėse netrukdomi įsitvirtino radikalūs imamai.
Tai nutiko ir Ueslatijoje. Vietos mečetės pavadinimas buvo pakeistas, o naujasis imamas netikėtai prabilo apie džihadą.
Liūdnai pagarsėjęs odontologas telkė kaime jaunus vyrus, įkalbėjęs juos brangiai gydytis dantis, o už darbus atsiskaityti išsimokėtinai nedidelėmis dalimis.
Bet, be auksinių karūnėlių, jauniems Ueslatijos vyrams jis pardavinėjo ir teroristų idėjas.
„Tai taip siaubinga Tunisui. Tapome „Islamo valstybės“ kolonija“, – liūdnai pripažino A.al-Kaderas Abdaoui.
Po teroristinių išpuolių 2015 metų pavasarį ir vasarą – Bardo nacionaliniame muziejuje sostinėje ir paplūdimyje prie Susos – vyriausybė priėmė naują kovos su terorizmu įstatymą.
Bet A.al-Kadero Abdaoui sūnums ir daugeliui kitų jaunų Ueslatijos kaimo vyrų tai jau buvo per vėlu.
Tunisietis 2014-aisiais per televiziją pamatė, kad IV kovotoju tapęs jo sūnus žuvo Libijoje, surengęs savižudžio teroristinį išpuolį.
2014 metais partija „Ennahda“ po neramumų surengė naujus rinkimus. Buvo sudaryta nuosaikių Rachido al-Ghannouchi vadovaujamų islamistų koalicija su 2012 m. įkurta partija „Nidaa Tounes“.
Šiuo valdžios pasidalijimu tarp islamistų ir pasauliečių Tunisas sudomino visą pasaulį. Bet daugelis tunisiečių, ypač jaunų, nepasitiki šiuo susitaikymu. Politikų elgesį jie laiko neskaidriu.
„Mūsų padėtis vis tiek nesikeičia. Mums netiks joks politikas, mums reikia tik mago“, – sako nuolatinis „Cafe Arrabiaa“ lankytojas H.Bouraoui.
Išpuoliais iš tėvynainių atėmė duonos kąsnį
Į Tunisą įsismelkęs teroras sunaikino ir anksčiau klestėjusį šios šalies turizmą. 2015 metų vasarą Susos paplūdimyje automatu „Kalašnikov“ 38 žmones sušaudęs Seiffeddine’as Rezgui ilgam atgrasė turistus vykti į šį anksčiau dėl pigaus poilsio pamėgtą kraštą. Paniką sukėlė ir kovo mėnesį Bardo muziejuje sostinėje įvykdytas išpuolis, per kurį žuvo 24 žmonės.
Praėjusią vasarą turistų vis dar buvo perpus mažiau nei įprasta. 15 proc. bendrojo vidaus produkto sudaranti turizmo pramonė visiškai išseko. Labiausiai Tunisas pasigedo britų, kurie anksčiau atvykdavo gausiai, o po kruvino išpuolio Jungtinės Karalystės valdžia iš viso liepė savo piliečiams susilaikyti nuo kelionių į šią šalį. Žinoma, ši žinia tunisiečių buvo sutikta su šūksniais apie dvejopus standartus: juk po Briuselio ar Paryžiaus įvykių, per kuriuos žuvo dar daugiau žmonių, niekas nenusisuko nuo Belgijos ir Prancūzijos, o musulmoniškas Tunisas liko apleistas.
Dabar jo paplūdimiuose pabirę tik tušti gultai (nuotr.), o pramogas turistams siūlantys verslininkai skundžiasi tyla. Antai jodinėti kupranugariu siūlantis Abdulas pernai skundėsi, kad anksčiau už kelionę iš britų paimdavo 8 JAV dolerius (7,4 euro), bet dabar už pramogą turistai tepasiūlo 40 centų (37 euro centus). Jį stebina tai, kad nors dalis Susos atakos aukų buvo rusai, pernai jų atvykimas į Tunisą išaugo 650 proc.
