Donbaso apkasai – negyjanti Ukrainos žaizda. Ar ji užgis?

Po neramios nakties, kuomet separatistų žvalgybinės grupės šmižinėjo aplink ukrainiečių pozicijas, jose toliau virė statybos ir tviritinimo darbai, zujo kariai, ginkluoti mechaniniais pjūklais ir kitais įrankiais.

Pirmiausia lrytas.lt korespondentas apsilankė ant užtvankos vandens tvenkinio kranto esančiame viename iš priešakinių pozicijų įtvirtinimų, žvelgiančių į kitapus tvenkinio plytinčią „pilkąją zoną“ ir separatistų kontroliuojamas teritorijas.

Įtvirtintas punktas įrengtas visai neseniai, tad kariai vis dar plušėjo pjaudami aplinkinius medžius ir krūmynus, baigdami statyti įtvirtinimus, rengdami vietą kasdienei buičiai.

Čia, pylimo, per kurį į Debalcevės pusę eina geležinkelio bėgiai, papėdėje, jau įrengtas geležine krosnele šildomas būstas. Kol jo nebuvo, kariai dieną ir naktį glaudėsi per pylimą skersai išraustoje požeminėje perėjoje, iš abiejų pusių užtvertoje smėlio maišais. Sunku ir įsivaizduoti, kaip žmogus gali praleisti naktį toje kiaurai ledinio skersvėjo perpučiamoje betoninėje kiaurymėje – ypač, kai naktimis temperatūra nukrenta iki 10 ar daugiau laipsnių žemiau nulio.

Tuo tarpu priešakinė įtvirtinta pozicija ir kartu stebėjimo punktas – ant paties pylimo, tiesiog ant bėgių. Sukrauti maišai ir plytos iš trijų pusių dengia maža erdvę, kurioje gali gulomis ar sėdomis išsitekti vienas ar daugiausia pora karių.

Einant į šią poziciją, kariai jau reikalauja užsimaukšlinti prie žemės lenkiančią neperšaunamą liemenę – mat iš abiejų pusių plyti teritorijos, kurioje bet kada, net ir dienos metu gali pasirodyti diversinės-žvalgybinės grupės. „Va, čia tame miškelyje ir brūzgynuose jie dažnai šmirinėja“, -- rodo į vos už keliasdešimt metrų plytinčius krūmus ir medžių guotus poste budintis „Donbas“ karys, apsivilkęs ir baltą „maskuojantį chalatą“.

Kitos ukrainiečių pozicijos prie pat išvažiavimo iš Novolohanskojės – jau įrengtos šiek tiek anksčiau ir žymiai geriau. Tai – į Svitlodarsko pusę žvelgiančios apkasų linijos, nusėtos įtvirtintais punktais ir giliai į žemę įkastais gyvenamaisiais blindažais. Šalia įrengtas įtvirtintas kontrolės postas, prie kurio nuolatos budi keli iki dantų ginkluoti „Donbas“ kariai, kiti patruliuoja po apkasus. Likusieji, laukiantieji savo budėjimo, glaudžiasi blindažuose, kurių sienos – drėgnas Donbaso molis.

Tuose blindažuose šilta, kariai gaminasi čia valgyti, valgo bei miega ir net gali planšetiniuose kompiuteriuose stebėti filmus ar televiziją internetu. Mat čia išties veikia internetas – ant ilgos karties virš apkasų iškeltas modemas primena kokį nors prietaisą, skirtą radijo bangoms ar priešų bepiločiams skraidantiems aparatams gaudyti.

Fronto sąlygomis ir po vis dažnėjančia priešo ugnimi gyvena dauguma „Donbas“ karių, tačiau po kelių parų jie keičiasi su savo bendražygiais, kurie po ankstesnių budėjimų priešakinėse pozicijose ilsisi centrinė tos bataliono dalies, kuri kontroliuoja Novoluhanskojė, būstinėje – pačioje gyvenvietėje esančiame apleistame bendrabutyje.

Tiesa, jame dar veikia kelios maisto prekių ir dėvėtų drabužių parduotuvės, tačiau daugumą keturių aukštų pastato patalpų užėmę ukrainiečių kariai.

Be apdailos ir durų likę kambariai ir bendro naudojimo patalpos šildomos tik elektriniais šildytuvais – teisingiau, jais šildomi tik miegamieji kambariai, kur gyvena po du arba tris karius. Kariai sako, kad čia – aukščiausio lygio viešbutis, nes veikia ir vandentiekis, be to, esanti elektra leidžia ne tik šildytis, bet ir gaminti maistą.

Maistas, esant tokioms sąlygomis – puikus ir įvairus. Košės, barščiai, lašiniai, marinuotos ir raugintos daržovės, net bandelės – visa tai kasdien po kelis kartus nugula ant bendro stalo, prie kurio renkasi visi, kas nori.

„Virėją, parodykit man virėją – aš noriu jį apkabinti“, – šaukia barščiais vaišinama viena iš savanorių, kurios su eiline įvairios paramos siunta atvyko čia iš netoliese esančios Lozovojės.

Gausų maistą ką tik pagaminęs karys, rūkantis nuošaliau, nusišypso: „Šiaip tai virėjo dabar čia nėra. O aš ne virėjas, o snaiperis. Bet, taip, maistą pagaminau aš“.

Gyvenimas čia apskritai, regis, jau ėmęs tekėti įprasta vaga, o žmonės prisitaikė prie tokios „pakabintos“ kasdienybės – keičiasi su bendražygiais, kurie grįžta iš apkasų, budi sargyboje čia, valgo, miega, vakarais mobiliuosiuose telefonuose ir kompiuteriuose žiūri filmus ir bendrauja su artimaisiais.

Prie kasdienio gyvenimo lyg ir prisitaikę ir vietiniai žmonės – gatvėmis rieda mašinos, į parduotuves vežami produktai, vaikai eina į mokyklą, kurioje pamokos, beje, vyksta ukrainiečių kalba.

Vakarais, laukuose aidint sprogimams, miestelio centre esančiame savotiškame parkelyje šurmuliuoja vietinis jaunimas, žvanga buteliai ir aidi merginų juokas.

Kai kurie kauštelėję jaunuoliai prieina pasisveikinti ir su sargyboje stovinčiais ukrainiečių kariais, kurie, aišku, tuojau pat įsitempia – kaip ir tuo atveju, jei gilią naktį pro šalį lėtai pravažiuoja nežinoma mašina. O gal iš jos pasipils automatų papliūpos?

Tai, kad gyvenvietė – karo centre, galima prisiminti net ir viduryje dienos vaikščiojant pustuštėmis gatvėmis. Kartu žengiantys „Donbas“ kariai įspėja nežengti nuo praminto tako – ypač miestelio pakraščiuose – visur gali būti palikta minų.

Regis, šioje realybėje ore turėtų kiekvieną akimirką ir kiekviename žingsnyje pleventi klausimas: „Tai kiek visa tai gali tęstis ir kuomet visa tai baigsis?“.

Tačiau uždavus šį klausimą kariams ir jų vadovams, jis taip ir pakimba ore. Apskritai, jau ne vienerius metus kare gyvenantys žmonės, kaip matyti, stengiasi apie tai galvoti kuo rečiau ir kuo mažiau.

O atsakymų į šį klausimą variantai taip pat nesikeičia beveik nuo karo pradžios ir juos galima girdėti kiekvieną kartą lankantis ir fronte, ir Kijeve.

„Karas greitai baigtųsi, jei tik mūsų nestabdytų mūsų ištižę ir korumpuoti politikieriai, kuriems, kaip ir jų sėbrams anoje pusėje, šis karas – ir biznis, ir ginklas nuo bet kokios kritikos bei priekaištų, jog jie nedirba. Greitai nueitume iki Rusijos sienos, o gal net ir toliau!“, – taip atsako daugelis karių.

Pirmiausia taip radikaliai nusiteikę yra, žinoma, savanorių batalionuose kariaujantieji, tačiau nemažai tokių – ir reguliariosios kariuomenės gretose. Taip ir šįkart lrytui.lt tvirtino kai kurie „Donbas“ kariai.

Jų teigimu, tiek batalionui, tiek ir visoms Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms jau pakanka ir ginkluotės, ir žmonių, ir kovinės patirties, kad jie mūšyje akis į akį nugalėtų ir separatistus, ir jiems vadovaujančius rusus.

Tačiau kiti – pirmiausia, aukštesnio, vadovaujančiojo rango kariškiai kategoriškai prieštarauja tokiems karingiems šūkiams ir teigia, jog puolimas visu frontu bei pajėgomis, bandant žūtbūt paimti Donecką su Luhansku bei prieiti prie Rusijos sienos, jei ir būtų sėkmingas, pareikalautų didžiulių aukų – pirmiausia, civilių.

Tai lrytui.lt sakė ir bataliono vadas V.Vlasenko-Apuokas. Jis teigė, jog tiek ginkluotės, tiek žmonių kiekiu ir pajėgumais Ukrainos kariuomenė galbūt ir sugebėtų sutriuškinti karinę jėgą, kurią Rusija suformavo okupuotoje Donbaso dalyje ir prieiti prie Rusijos sienos.

„Tačiau juk čia pati, kitoje pusėje, stovi ir didelės Rusijos kariuomenės pajėgos, kurios savo artilerija galėtų pliekti į mūsų pusę. O jei mes atsakome jiems tiesiogiai? Tai – jau atviras ir oficialus karas su Rusija?

Bet svarbiausia, kaip su tais milijonais civilių, kurie šios kaktomušos atveju patenka tarp kūjo ir priekalo? Juk vien jų žuvusiųjų skaičius galėtų viršyti milijoną. Kaip tai pateisinti ir paaiškinti? Juk tai jau – tarptautinis tribunolas Hagoje“, – sakė bataliono vadas.

Tačiau kas iš to, jei padėtis lieka tokia, kaip ir dabar – tai viena, tai kita pusė įplieskia kokį nors didesnio masto susidūrimą ir kautynes, tačiau ugnis visur rusena be paliovos?

Juk pirmiausia ją, kursto ir kurstys, aišku, Rusija, kuri dar tikisi laimėti kruviną pokerį, vadinamą „Minsko paliaubomis“. Nors jos kol kas atrodo beviltiškai įstrigusios ir žlugusios, Maskva dar puoselėja viltis, kad Vakarai vis dėlto prispaus Kijevą įvykdyti paliaubų sąlygas, naudingas Rusijai.

Tos sąlygos – surengti „rinkimus“ okupuotame Donbase, iš esmės pripažinti dabartinių „respublikų“ ir jų „kariuomenių“ legitimumą ir paversti tas „respublikas“ Ukrainos valstybės dalimi.

Ypač tos Kremliaus viltys sustiprėjo po JAV prezidento rinkimus, kai Donaldo Trumpo pergalę, „Donbas“ karių teigimu, šventė net separatistai fronte.

Tačiau kol kas Kijevas visiškai nelinkęs net imti galvoti net apie tai, kad sėstų su separatistais akis į akį prie derybų stalo be tarpininkų.

Tad didėja tikimybė, kad Maskva nebelauks, nubrauks dabartines „paliaubas“ nuo stalo ir vėl pati mėgins diktuoti sąlygas – surengs galingą puolimą kuriame nors fronto ruože, siekdama tokio paties masto pergalės, kaip toji, kai Minske dar vykstant deryboms, buvo paimta Debalcevė. Tokiu būdu Ukraina ir Vakarai vėl būtų pastatyti prieš „naują tikrovę“.

Bet „Donbas“ vadas kartoja tokio puolimo nebijantis, nes esą tiek jo batalionas, tiek kitos Ukrainos pajėgos jau pasiryžusios ir pajėgios jį atremti. Vadas kartoja, jog jo batalionas „turi visko“ – net ir naujausios ukrainietiškos ginkluotės bei technikos.

Norėdamas kuo ryškiau pailiustruoti savo pavaldinių karinį išradingumą ir entuziazmą, net pademonstruoja tokį ginklą, kurio, jo teigimu, neturi jokia kariuomenė pasaulyje, o jo kariai jį pagamino patys savo rankomis.

Tai – išties įspūdingai atrodantis maždaug ketverių ar net penkerių metrų ilgio snaiperio šautuvas, kurio kulka, karių teigimu, gali pramušti tanko šarvą, o taikinį pasiekia net už 3-4 kilometrų.

„Iš žmogaus nelieka nieko – tik batai. Taip ir buvo Marjinkoje, kai separus nuo vienos kalvos „nuiminėjome“, – sako kariai, aprodydami milžinišką ginklą, stovintį ant didžiulio trikojo.

Tad visi kariai, kad ir kokios nuomonės būtų – ar reikia pulti visu frontu, ar tiesiog grumtis, kovojant dėl kiekvienos pėdos – demonstruoja pasiryžimą kariauti, nepaisant nuovargio ir to, kad juos išties itin piktina aukščiausioji karinė bei politinė vadovybė.

Pavyzdžiui, batalione tarnaujančius rusus, Rusijos Federacijos piliečius, bene labiausiai piktina tai, kad jie iki šiol negauna Ukrainos pilietybės, nors jau ne vienerius metus lieja kraują už šią šalį.

Tai lrytui.lt su nuoskauda pasakojo buvusiu Maskvos verslininku prisistatantis vienas iš bataliono kūrėjų šaukiniu Sava, kuris, jo teigimu, į šį karą atvyko tam, kad kariautų ne prieš rusus, o prieš dabartinį Rusijos režimą ir jo diktatorių Vladimirą Putiną.

Ukrainos valdžia šiomis dienomis atsisakė suteikti pilietybę ne kartą jos prašiusiai „Donbas“ karei, Rusijos pilietei Julijai Tolopai, turinčiai šaukinį Valkirija. Vos šiek tiek daugiau, nei dvidešimt metų amžiaus sulaukusi mergina kariauja nuo pat Maidano, buvo ir kito garsaus savanorių bataliono „Aidar“ karė.

Rusijoje dabartinė ukrainiečių snaiperė buvo įvairių nacionalistinių organizacijų narė, kovinių sporto šakų čempionė, tačiau į Ukrainą patraukė tam, kad „padėtų broliams“.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka tik praėjusių metų pavasarį pasirašė įstatymą dėl Ukrainos pilietybės suteikimo jos karinėse pajėgose kariaujantiems užsieniečiams. Pagal jį, pilietybė suteikiama tik tiems, kurie pragyveno šalyje ne mažiau, nei trejus metus.

Beje, „Donbas“ gretose lrytas.lt sutiko ir latvį Andrį iš Bauskės miesto.

Tiek karingai nusiteikusių rusų, tiek ukrainiečių lrytas.lt ir vėl klausė to paties – ar apskritai yra kokia nors išeitis iš šios aklavietės, jei jau iš jos negalima išeiti vien tik kariniu keliu?

Vieni tiesiog skėsčiojo rankomis, nutęsdami, jog „kažkaip turi vieni su kitais susitarti ten, viršuje“, tačiau kiti tiesiai besdavo į vieną iš svarbiausių, jei ne esminį šio karo aspektą – pinigus.

Pirmiausia, pasak jų, Ukraina turėtų aklinai uždaryti visus tuos kanalus, kuriais abi puses tarp okupuotų teritorijų ir Ukrainos srūva įvairi kontrabanda.

Apskritai, kaip laisvai žmonės gali keliauti per sąlyginę „sieną“ į abi puses, lryto.lt korespondentas galėjo įsitikinti, keliaudamas į Novoluhanskoję – kuo arčiau ta „siena“, tuo daugiau įvairiausių vežėjų, žmonės tiesiog gatvėse siūlančių net be sustojimo nuvykti į „liaudies respublikų“ teritoriją.

Antra, šalies valdžia turėtų pagaliau aiškiai apsispręsti, viena vertus, dėl savo ekonominių kontaktų su tomis teritorijomis, antra vertus – dėl tų teritorijų statuso. Ar ji oficialiai laiko jas okupuotomis ir visą atsakomybę už padėtį jose perkelia agresoriui Rusijai ir Rusijos vietos statytiniams? Juk kol kas oficialusis Kijevas niekaip dėl to neapsisprendžia.

Tačiau bene dar svarbiau, pasak karių – Vakarų sankcijų stiprinimas Rusijai siekiant, kad ji galėtų vis mažiau pinigų išleisti karui Donbase ir tų teritorijų išlaikymui. Baigsis šie pinigai – pamažu išsikvėps ir karas, nors jo padarinius tiek regionas, tiek visa šalis, kaip pripažįsta kariai, jaus dar ne vieną dešimtį metų.

Taigi, tiek kai kurie kariai fronte, tiek ekspertai Kijeve teigia, jog, toliau veržiant Rusijos kišenę, baigsis ir paties okupuotojo Donbaso ištekliai, kurie dabar išvežami į Rusiją. Jau dabar esą vis stiprėja ir separatistų vidaus rietenos dėl to, kam ką valdyti bei reketuoti.

Pasak „Donbas“ karių, separatistai vis dažniau fronte pradeda šaudyti vieni į kitus, o ne tik į Ukrainos pajėgas, aiškindamiesi tarpusavio santykius ir dalindamiesi kontrolės sritis.

„Donbasas Rusijai – labai daug kainuojanti mergužėlė. Štai kodėl Maskva taip stengiasi, kad bent dalį išlaidų už mergužėlės išlaikymą perimtų Kijevas. Kartu okuputoji dalis baigiama galutinai apiplėšti – fabrikai bei kasyklos tiesiogine to žodžio prasme išpjaunami ir išvežami į Rusiją, išplėšiamos įmonės. Tai – žlugęs regionas.

Taigi, pagrindinis kelias – sankcijos, sankcijos ir dar kartą sankcijos Rusijai ir aiškus pačios Ukrainos santykis su okupuotomis teritorijomis, kartu pasirūpinant tais ten likusiais savo piliečiais, kurie patys to nori“, – lrytui.lt sakė ir populiarus Ukrainos žurnalistas bei tinklaraštininkas, į Kijevą iš Luhansko pabėgęs Sergejus Ivanovas.

Tačiau, kaip matyti, artimiausiu metu pernelyg neverta tikėtis nei kietesnės ir vieningesnės Vakarų sankcijos politikos Rusijos atžvilgiu, nei Kijevo apsisprendimo dėl okupuotų teritorijų.

O tai reiškia, kad karas tęsis toliau – toks pat, kaip ir dabar.