Sprogus užtaisui daugiabučio lifto šachtoje, žuvo vienas iš separatistinio judėjimo Ukrainos rytuose veidų – Arsenijus Pavlovas – Motorola. Nors eulogijos turėtų aukštinti mirusįjį ir jo darbus, prisiminus šį, parašyti kažką kito negu „atvirkštinę eulogiją“ nekilo rankos. Eulogiją ne tik jam, bet ir visam jo atstovaujamų Novorosijos „patriotų“ įvaizdžiui.
Motorola buvo viso, kas kario vardui suteikia aukštesnę prasmę, antitezė. Kare jis atsidūrė ne dėl priesaikos, pareigos ar idealo. Jo kelias į Donbasą vedė per policijos nuovadą, į kurią jis pateko po neteisėto pasivažinėjimo svetimu automobiliu, pavogtu iš savo tuometinės darbovietės. Nuovadoje nuskambėjo paprastas pasiūlymas – kalėjimas arba karas. Žinant liūdną rusiškų kalėjimų reputaciją, visiškai nenuostabu, kad Motorola pasirinko frontą.
Ukrainos konflikte jis ypač pagarsėjo ne tiek dėl savo dalyvavimo mūšiuose prie Ilovaisko ar Donetsko oro uosto, o dėl savo sadistiško elgesio ir karo nusikaltimų. Per interviu „Kyiv Post“, jis atsiskleidė: „Aš „skersą dėjau“ ant to, kuo esu kaltinamas, tikit jūs tuo ar ne. Aš nušoviau 15 belaisvių. „Dėjau“ aš. Jokių komentarų, aš žudau, jeigu užsimanau. Nenoriu – nežudau.“ (vertimas mano, kalba netaisyta)
Novorosijos šlovės muziejuje, Motorolos portretas neabejotinai kabėtų šalia Michailo Tolstycho – Givio, kurio biografijoje – ir video su klūpančių ukrainiečių karo belaisvių mušimu klausinėjant „tu žinai, kas aš toks?“ ir nupjautų skiriamųjų ženklų grūdimu į burną. Prie sadizmo ir konvencijų laužymo, dar galima prirašyti ir tikrą karį taip puošiančią išdavystę: nors 1998 – 2000 m. Tolstychas prisiekė ir tarnavo Ukrainos kariuomenėje, prasidėjus konfliktui sulaužė priesaiką, tapo perbėgėliu ir prisijungė prie fantastinio Rusijos projekto.
Tokie žmonės kaip Givis ar Motorola apibrėžia ištisą archetipą individų, dalyvaujančių kovose už Novorosiją: nemokančių daryti nieko daugiau, kaip tik kariauti ir, prisidengiant karu – plėšikauti; kare matančių galimybę išleisti ir išlaisvinti savo sadistinius potraukius žudyti ir kankinti nebaudžiamiems.
Toks elementas atsiranda ir suveši beveik kiekvieno didesnio konflikto metu, ir dažnai dalyvaujančias puses bent iš dalies galima apibrėžti pagal tai, kaip jos su šiuo elementu tvarkosi. Kai kurios iš jų šiame reiškinyje mato spręstiną problemą, grėsmę drausmei ir visam jų dalyvavimo konflikte teisėtumui, o kitos, tokios kaip Nacistinė Vokietija ir Rusija – eksploatuotiną žmogiškąjį resursą.
Ukrainos konflikto tragediją tik padidina tai, kad tokie „Novorosijanai“ kaip Motorola ar Givis atima gyvybes tokiems, kaip Vasilis Slipakas – nuo snaiperio kulkos kritęs aukščiausio lygio operos solistas ir daugelio apdovanojimų laureatas, vietoje puikios karjeros, perspektyvų ir patogaus gyvenimo Paryžiuje pasirinkęs karą už Ukrainą prieš žymiai stipresnį priešą.
Matant tokią disproporciją, paguodą ir tam tikrą „schadenfreude“ kartais randu Novorosijos projekto beprasmybėje. Ukrainietis, sėdintis kitoje to paties fronto pusėje, kaip ir Givis, kaunasi už save ir gindamas valstybę, kurią didelėmis pastangomis bent kažkiek pavyko apvalyti nuo rusiško maro. Po karo, jis, jei išgyvens, grįš namo, į šalį su, tikėtina, geresnėmis perspektyvomis negu ta, kurią jis paliko praeity, ir už kurią kraujavo. Tai – menka paguoda mirties akivaizdoje, tačiau ji bent jau yra.
„Naujarusiai“ – ką turi jie? Savo kaklus po ašmenim jie kiša vardan valstybės, ištrauktos iš su teise ir istorija prasilenkiančių Rusijos kleptokratų fantazijų, reikalingos jiems tik tiek, kiek ji gali padėti destabilizuoti Ukrainą. Kai šis projektas išsikvėps ir baigsis jo „galiojimo laikas“ – ko ženklus jau galima po truputį įžvelgti – jis bus apleistas ir išmestas kartu su visais jo prievaizdais ir herojais.
Kai kurie iš tų, kurie išgyvens, genami savo nesugebėjimo veikti nieko daugiau ir prisitaikyti funkcionuojančioje visuomenėje, susiras kitą karą – galbūt Siriją, galbūt – dar vieną naują Rusijos organizuojamą rusų „gelbėjimą“ kitur. Tokių samdinių, kaip džiugią „Twitter“ žinutę po MH17 reiso numušimo rašęs Igoris Strelkovas – Girkinas, gyvenimas – tai amžinas karas, amžinas kariaujančių pusių keitimas be ramybės ar taikos vilties. Ne todėl, kad ji yra neįmanoma, o todėl, kad tokie žmonės joje tiesiog nebemoka gyventi. Tai ir yra jų bausmė ir tragedija.
Kiti, kurie bus per daug pavojingi dėl žinomos informacijos ir galimų liudijimų, sena gera Rusijos specialiųjų tarnybų tradicija, žus „neaiškiomis aplinkybėmis“ – nuo rankos valstybės, už kurios idėjas jie mano dabar ir kovojantys.
Galiausiai bus tokie, kaip Motorola, kurie žus dar čia pat, Ukrainoje. Galbūt tai bus jų taip nekenčiamų ukrainiečių kulka, galbūt – banditų vidaus konfliktas, gal – ankstyvą apsivalymą pradėjusi Rusija.
Teisingai ar ne, tačiau galima spėti, kad būtent savo paties „laikino reikalingumo“ suvokimas paragino Donecko „premjerą“ Aleksandrą Zacharčenko taip aršiai sureaguoti į Pavlovo žūtį, spaudos konferencijoje spjaudantis keiksmais ir grasinimais Ukrainos specialiųjų tarnybų nariams, jų šeimoms ir vaikams. Juk Motorolos vietoje galėjo būti ir jis. Nors, Ukraina su jais dar nebaigė – galbūt dar ir bus.
