Priešingai paplitusiai nuomonei, XX ir XXI a. terorizmo griebdavosi ne tik psichinių ar socialinės adaptacijos sutrikimų turintys individai. Pavyzdžiui, kadaise Vakarų Vokietijoje veikusios teroristinės „Raudonosios armijos frakcijos“ (RAF) pirmosios kartos vadovybė, kuri tiesiogiai dalyvavo dedant bombas bei organizuojant padeginėjimus, buvo kilusi iš žinomų šalies giminių, pasižymėjo gana aukštu intelekto lygiu.
Tarp tiesioginių RAF teroristės Gudrun Ensslin protėvių buvo pats Hegelis, o merginai puikiai sekėsi studijos prestižiniame Tiubingeno universitete. Kita „Raudonosios armijos frakcijos“ aktyvistė, Ulrike Meinhof, prieš jai susidedant su smurtaujančiais marksistais, buvo laikoma labai perspektyvia žurnaliste. Ultrakairuoliškos pažiūros netrukdė gauti milžiniškus honorarus.
Daugelis 2001 m. rugsėjo 11-ąją lėktuvus JAV užgrobusių mirtininkų taip pat neatitiko stereotipinio teroristo įvaizdžio. Tai nebuvo kažkokie getų dugno gyventojai, o universitetinius išsilavinimus ir geras specialybes turintys žmonės. Visiškai neatrodę pakrikusios psichikos ar itin pavojingi.
Terorizmo psichologiją tiriantys mokslininkai teigia, kad daugumos suformuotas niūraus psichopato įvaizdis ne visuomet pasitvirtina. Nei aukštas intelektas, nei išsilavinimas, nei visuomeninis statusas visiškai negarantuoja, kad žmogaus nepatrauks beprotiškos teroristinės idėjos. Bet ar visi tas beprotiškas idėjas išpažįstantys asmenys gali būti vadinami bepročiais?
Psichinio „normalumo“ ar „nenormalumo“ klausimai, kuriuos taip mėgstama gvildenti, negali būti apibrėžti vienareikšmiškai. Be abejo, tarp teroristų būta ir yra impulsyvių psichopatų, tačiau buvo ir tokių, kurių „normalumu“ niekas niekada nėra suabejojęs.
Nei psichologiniu, nei emociniu požiūriu pastarieji nekėlė įtarimo, o tai ganėtinai apsunkiną kažkokį „teroristinės asmenybės“ tipo išskyrimą. Garsus socialinis psichoanalitikas Dmitrijus Olšanskis laikėsi nuomonės, kad nemaža dalis teroristų – psichiškai sveikos, tačiau smarkokai „akcentuotos“ asmenybės.
„Akcentavimas“ psichologijoje – tai per stipriai išreikšti kai kurie būdo bruožai ar ištisas jų kompleksas. Jis gali pasireikšti padidintu įtarumu, įžeidumu, dirglumu, garbėtroška, nuotaikų kaita, nesugebėjimu bendrauti, ar atvirkščiai – neįprastų atvirumu visiems.
Akcentuota asmenybė gali būti apatiška ar aktyvi, visiškai nepasitikinti, ar pernelyg geros nuomonės apie save. Esant smarkesniai „akcentavimo“ formai žmogus lengviau metasi į kraštutinumus, dažniau keičia „idealus“, gyvenimo nuostatas, susidomėjimo objektus. Neretai susikuria savo, „geresni ir teisingesnį“ pasaulį, todėl tampa lengvesniu grobiu įvairioms pavojingoms ideologijoms, kurios jį „pripažįstą“ ir „įvertina“, nurodo „kaltuosius“, pateikia aiškius „atsakymus“ į visus klausimus.
Akcentuotos asmenybės tipas dar nelaikomas patologišku, tačiau rimtesni kompleksiški atvejai gali sąlygoti gana iškreiptą tikrovės, ir savo vietos toje tikrovėje, suvokimą.
Saikingai akcentuota asmenybė paprastai netampa problema sau ir aplinkiniams, tačiau stiprus „akcentavimas“ gali pakrypti neigiama linkme. Nepaisant protinių gabumų, išsilavinimo, įgytos padėties visuomenėje.
Žinoma, įvairaus plauko teroristų motyvai bei metodai buvo skirtingi. Vieni sprogdino ir šaudė politinių, kiti – religinių motyvų vedami. Vieni vengė atsitiktinių aukų, kiti tyčia rinkosi vietas, kur tokių būtų daugiau. Tačiau jei kalbėti apie šių dienų islamistinį terorizmą – tikrą Europos rykštę, tai pagrindiniai žudikų psichologijos bei pasaulėžiūros komponentai būtų šie:
– „Didingas tikslas“ bei jo siekis būsimojo teroristo sąmonėje užima centrinę vietą. Tikslas tampa įkyria idée fixe, dažnai užgožiančia šeimą, namus, darbą, ankstesnius pomėgius. Kartais apsėdimas būna toks stiprus, kad visiškai užliūliuoja mirties ar įkalinimo baimę;
– Pakitusi laiko pajauta. Tolima praeitis jungiama su šia diena. Ribų tarp tikrovės ir vaizduotės sunykimas. Skaudus tikrų ar tariamų istorinių skriaudų išgyvenimas ir „priešo“ naikinimo, kuris iškilmingai įvardijamas teisingu atpildu, troškimas. („Šie netikėliai mus engė nuo senų senovės!“). „Kerštas“ už „savų kraują“, ilgametį „pažeminimą“, „išnaudojimą“;
– Savotiški gėrio ir blogio vertinimai, reliatyvi moralė, galiojanti tik tiems, ką teroristas laiko „savais“. Religinio ekstremizmo atvejais visa tai papildoma apokaliptiniais išgyvenimais bei mesianizmo idėjomis. Pasiryžimas pasiaukoti „didingo reikalo“ vardan, tikėjimas, kad toji auka – ne beprasmė ir, neabejotinai, kilni. Teroras suvokiamas kaip dar viena „garbingo karo“ forma, o žuvę teroristai prilyginami didvyriams ir kankiniams, kurių laukia pažadėtasis anapusinis rojus.
– Stipri „savas – svetimas“ atskirtis. Neapykanta tikram ar tariamam agresoriui. Priešo absoliutizavimas ir demonizavimas. Nuostata, kad „svetimo“, mažas ar senas jis bebūtų, gyvybė neverta nė sudilusio skatiko. Moterys ir vaikai – silpniausia priešo visuomenės grandis, tačiau lygiai toks pats priešas;
– Įsitikinimas, kad padėtis be išeities („Arba mes sunaikinime juos, arba jie neišvengiamai sunaikins mus“);
– Ribotas gebėjimas suprasti tuos, kas mano kitaip. Religinio fanatizmo atvejais aklas rėmimasis dogmomis, bet ne argumentais;
– Bet kokio racionalumo praradimas. Jei tikslas nepasiekiamas – totalus karas prieš visus. Naikinimas vardan paties naikinimo.
– Naivumas ir garbėtroška. Taip, psichologai pabrėžia, kad teroristams dažnai būdinga didelė dalis naivumo. Manymas, kad būtent jo „auka“ unikali ir kažką pakeisianti. Garbėtrošką liudija priešmirtinės kai kurių teroristų užuominos artimiesiems: „dar išgirsite mano vardą“, „rytoj sužinosite kas įvyko“, „apie mane visi kalbės“, ir pan.
